2008.6tekstai.lt/images/stories/MetaiLankaiNr_6.pdfJÛRATË SPRINDYTË, LORETA...

BIRÞELIS 6

2222000000008888

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 1

EUGENIJUS ALIÐANKA. Improvizacijos birþelio tema 3TAUTVYDA MARCINKEVIÈIÛTË. Eilëraðèiai 7KOSTAS OSTRAUSKAS. Þemaitë sutinka Ðekspyrà. Netikëtinas dialogas su netikëtu epilogu 12ROLANDAS RASTAUSKAS. Eilëraðèiai 28ALGIMANTAS MIKUTA. Kompostas. Ið 1996–2000 m. uþraðø (Pabaiga) 33STEPAS EITMINAVIÈIUS. Novelës 56FERNANDO PESSOA. Piemuo ir jo banda. Vertë N. S. Pukinskaitë 63LEENA KROHN. „Svajoniø mirtis“. Vertë A. Krilavièienë 68

SVARSTYMAI

Namai ir benamystë literatûroje. Pokalbyje dalyvavo Viktorija DAUJOTYTË,Regimantas TAMOÐAITIS, Arvydas ÐLIOGERIS, Vytautas RUBAVIÈIUS 80

AKCENTAI

REGINA NORKEVIÈIENË. Mokyklø lituanistika reformø skersvëjuose 100

LIETUVOS PERSITVARKYMO SÀJÛDÞIUI – 20LIUDVIKAS GIEDRAITIS. Sàjûdþio pakylëti.Ekologinio dviratininkø þygio 1988 m. metraðtis 104

APIE KÛRYBÀ IR SAVE

Gyvenimas, á kurá trumpam uþsukam… Raðytojas Rimantas ÐAVELISatsako á Danieliaus MUÐINSKO klausimus 115

PATIRTYS

TOMAS REKYS. Amerika (Pabaiga) 122

MÛSØ PUBLIKACIJA

MIGUEL DE UNAMUNO. Krikðèionybës agonija. Vertë L. Rybelis 131

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

JÛRATË SPRINDYTË, LORETA JAKONYTË. Tamoðaièio vitaminologija (R.Tamoðaièio „Vitaminø pardavëjas“) * VIKTORIJA DAUJOTYTË. Judesiais,linijomis ir þodþiais (J. Èeièytës „Ðokis po ðokio“) * DONATA MITAITË. EduardoMieþelaièio gyvenimo post scriptum („Eduardas Mieþelaitis: post scriptum“) *RITA REPÐIENË. Tautosaka kitaip ir apie kitus (L. Anglickienës „Kitatauèiøávaizdis lietuviø folklore“) 140

TËVYNËS VARPAI

VIKTORIJA DAUJOTYTË. Kà pasakyti Bitei, Gabrielei Petkevièaitei? 153

Antrajame virðelyje: AUÐRA ÈAPSKYTË. Mëlynas miestas, 2007Treèiajame virðelyje: HENRIKAS NATALEVIÈIUS. Lydekos, 2006

TURINYS

Pasirašyta spausdinti 2008.VI.2. Tiražas 1250 egz.Formatas 70x1081/16 Ofsetas. 10 sp. l.

Kaina 5 Lt. Spaudė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius.

„ MM ee tt uu ss “

rr ee mm ii aa ::KULTÛROS

RËMIMO FONDAS

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 2

3EUGENIJUS ALIÐANKA

Improvizacijos birþelio tema

Kadaise versdamas Jeromo Rothenbergo eilëraðèiø ciklà „Gëliøkantata“ patyriau trikdantá jausmà – vis pasikartojantis tuose eilë-raðèiuose þodis „gëlës“ manyje visiðkai iðtrynë to þodþio prasmæ. Jisliko be jokiø referencijø, pakibo ore, tapo netgi grësmingas. Paju-tau, kad nebesuprantu ne tik to þodþio, bet ir þymiai daugiau. Ne-susilaikysiu nepacitavæs vieno ið ciklo eilëraðèiø:

ssiieerrooss ggëëllëëss,, kkuurriiooss vviirrssttaa eerreelliiøø ggëëllëëmmiissaarr bbaallttooss aavviinnoo ggëëllëëss,, kkuurriiooss vviirrssttaa kkrreeiiddooss iirr pplluunnkkssnnøø ggëëllëëmmiiss,,ggëëlliiøø vvëëlliiaavvooss,, iiððkkeellttooss ssaaffyyrroo ggëëlliiøø llaauukkeeaarr ggëëlliiøø ppaavveeiikkssllaaii,, zziirrzziiaannttyyss llyygg eelleekkttrrooss ggëëllëëssaarr ppeeiilliioo ppaavviiddaalloo ggeellttoonnooss ggëëllëëss,, kkuurriiooss vviirrssttaa þþaaiibboo ggëëllëëmmiissttuuoo mmeettuu,, kkaaii ttëëvvaaii ppuuèèiiaa ggëëlliiøø kkrriiaauukklliiøø rraagguuss,, kkuurriiee sspprrooggssttaa llyygg ggaarrssoo

ggëëllëëss,,aarr ggëëlliiøø vvaannddeennss kkrriiaauukklliiøø rraagguuss,, kkuurriiee vviirrssttaa ssiirreennøø ggëëllëëmmiissggeellttoonnaammee ggëëlliiøø ssaappnnee,, sskkuubbiiaammee iirr nneebbyylliiaammee llyygg nnaarrkkoottiinnëëss ggëëllëëss,,ggëëlliiøø uuppëëss ppoo aannggeelløø ggëëlliiøø ttiillttuuaarr pplluunnkkssnnøø uuppiiøø ggëëllëëss,, kkuurriiooss vviirrssttaa mmëënnuulliioo iirr ppllaanneettøø ggëëllëëmmiiss

Analogiðki spazmai galbût iðtinka kiekvienà, giliau paþvelgusá ákalbà. Ypaè raðytojà. Todël daþniausiai stengiamasi greièiau pa-bëgti nuo þodþio, uþkabinti já paèiu pavirðiumi ir atsiduoti þodþiøjungtims, kalbos grandinëms, sintaksei, ðitaip iðvengiant þodþioatveriamos juodosios skylës. Prisiminkime kad ir garsøjá Rytø gar-saþodá OM – tarianèiajam já deðimtis kartø nebereikia kalbos, tameþodyje jam veriasi visos prasmës, kurios susilieja á vienà, prilygs-tanèià beprasmybei.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 3

4 Panaði, nors gal ir ne to paties lygio, skylutë atsivërë, kai su-màsèiau ðioje esë paimprovizuoti birþelio tema. Ið pirmo þvilgsniotoks paþástamas þodis „improvizacija“, kurá vartojam pernelyg ne-sukdami galvos dël jo etimologijos ir vartojimo galimybiø, staigaman tapo akmeniu, ties kuriuo suklupau. Ar tai, kà jau paraðiau,raðau ir netrukus paraðysiu, gali bûti pavadinta improvizacija? Bettokiu atveju turëèiau sakyti, kad ir eilëraðèiø raðymas yra impro-vizacija. Taèiau kuo tuomet skirsis improvizacija nuo kûrybos? Arkûryba ásivaizduojama be improvizacijos?

Nusprendþiau pasidomëti, kà sako grieþtieji þodynai. Improvizacija (lot. iimmpprroovviissuuss – nenumatytas, netikëtas): 1) eilë-

raðèio, muzikos kûrimas be iðankstinio pasirengimo; kartu kuriamair atliekama; 2) kûrinys, sukurtas per jo atlikimà, ið anksto nepasi-rengus.

Nepalengvëjo. Ið apibrëþimo seka, kad improvizacija iinn sseennssuussttrriiccttoo tinka tik poezijai ir muzikai. Ir ji neatskiriama nuo atlikimo.Su muzika lyg ir aiðkiau, muzikinës improvizacijos man paþástamosbent jau ið dþiazo sferos. Poetinës improvizacijos priklauso istori-jai, ðiandien kaip ir iðnykusios. Pastaraisiais metais teko susidurtitik su vienu iðties improvizuojanèiu poezijoje personaþu – Jonu.Vadinu já personaþu, o ne poetu todël, kad jis ir nëra poetas – joamatas yra þidiniø mûrijimas. Syká, kai veþiau já á sodybà mûryti þi-dinio, pakeliui jis padeklamavo keletà keistø eilëraðèiø. Kaþkàpanaðaus á „èiastuðkiná“ serialà. Taèiau vienas tekstas kaþkaip ne-aiðkiai tæsësi, niekaip nepriartëdamas prie atomazgos, ir tik iðtrumpø pauziø ir riktø supratau, kad jis iðties tà eilëraðtá kûrë èiapat, kitaip sakant, improvizavo tikràja ðio þodþio prasme. Þidiná jismûrijo irgi improvizuodamas, bet improvizacija nebandë kompen-suoti profesionalumo ir iðmanymo – ðitø dalykø jam netrûko. VertasIlfo ir Petrovo plunksnos didysis improvizatorius. Personaþas.

Nepalengvëjo ir todël, kad man nepatinka, kai kas nors, tebûnieir autoritetingi þodynai, atiminëja teisæ á þodþio laisvæ. Þodþio lais-væ paèia tiesmukiausia prasme. Kitaip sakant, supratau, kad manbelieka improvizuoti improvizacijos tema. Arba birþelio tema. Juk,gerai pagalvojus, birþelis lygiai tokia pati juodoji skylë, ne taip jukir svarbu, nuo kurios pradësi. Esu stovëjæs ne vienos jûros pakran-tëje, ir labai daþnai tos jûros skyrësi tik mano galvoje.

Lygiai taip pat galima improvizuoti berþës, jaunio, mëðlinio, së-tinio, visjavio tema. Visi ðie þodþiai kadaise ávardijo tà patá birþeliomënesá. Kiekvienas ið jø atveria vis naujas improvizacijos temas,byloja apie lietuviø þemdirbiðkos kultûros vaizduotæ, jos paslan-kumà, laisvæ – juk ðiandien birþelis mums yra tik birþelis. Bandauásivaizduoti, kà galvojo, sakykim, Konstantinas Sirvydas, birþelávadindamas kirmëliø mënesiu, o Simonas Daukantas – kirmieðu.Mënuo, kai ið visø plyðiø ir skyliø ima rodytis visokio plauko kir-mëlës? Kai jaunas kopûstø galvas uþplûsta þali kirminai? Kaip ðian-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 4

5dien pavadintø vaizduotæ turintis þemdirbys ðá keistà mënesá? Okaip – filologijos katedros profesorius?

Kas yra tas birþelis visiems? Tik kalendorinis mënuo? Ir kas yrabirþelis man? Kol negalvoju, atrodo, kad tai akivaizdybë. Uþtenkastabtelëti ties juo kad ir minties kraðteliu – pasidaro nelabai aiðku,bet uþtat ádomiau. Atsiranda galimybë improvizuoti. Ir, þinoma,prisiminti, nes ðie dalykai vargu ar atskiriami.

Jeigu reikëtø ilgai negalvojant atsakyti á psichoanalitiko klau-simà, su kuo man siejasi birþelis, sakyèiau, su pradþia. Galbût giliaukapstantis savo praeityje surasèiau tam ir argumentø – mokykloje,universitete birþelá prasidëdavo atostogos, kitaip sakant, gyvenimas.Bet ir ðiandien birþelis iðsaugojo pradþios likutinæ vertæ. Laukiu bir-þelio, nors ir suvokiu savo iliuzinius ar inertiðkus lûkesèius. Bentjau todël, kad birþelio mënesá pradeda trumpëti dienos. Ir todël, kadkiekvienà birþelá suvoki, kad jis nëra kuo nors geresnis uþ, tarkim,geguþæ. Gal netgi atvirkðèiai – geguþë dar pilna laukimo.

Beraðydamas ðias eilutes prisiminiau vienà savo eilëraðtá, pa-raðytà daugiau kaip prieð dvideðimt metø. Paraðytà birþelio mënesáapie birþelá. Ir vadinasi „Birþelis“:

bbiirrþþeelliiss,, ððvveellnnuuss,, bbeevveeiikk mmootteerriiððkkaass vvaarrddaass,, pprriissiiiimmaannttiiss nnaaððttàà pprraaddþþiiooss,,jjaauu nneeáássaakkoommooss nnaakkttyyss,, kkaallbbaannttyyss ssuu mmuummiissnnuussáággrrææþþiiaa iirr bbeevveeiikk ssuuttiirrppssttaagguullssèèiiuuoossee ssaauullëëss ssttuullppuuooss;; nnëërraa kkiittoossttookkiiooss aakkiimmiirrkkooss,, kkaaii ddiillggtteellii nneetteekkttiiss,,þþyyddiinnèèiiooss ddiillggëëllëëss ttvvoorrøø aattvvaaððyynnuuoossee,,vvooss vvooss aappvvyyttææ llaappaaii ppiirrmmiieejjiiiirr ppaakkaannkkaa:: jjaauu nnuuookkaallnnëë,, rraattaaii,, ddaarrddaannttyyssiiððddþþiiûûvvuussiiooss uuppëëss dduuggnnuu,, sskkeellddëëjjaa jjaauurrûûbboo kklloossttëëss,, ssuukkaauuppuussiiooss dduullkkiiøø ddvvaassiiaass,,vvooss vvooss kkrryypptteellii ppuuttppeellëëss ssnnaappaass,, iirrppiieevvooss ppiillvvuu nnuussiiddrriieekkiiaa ttaammssuuss vviirrppuullyyss::ttaarryyttuumm bbrryyddëë iiðð ððiiøø nnaammøø,, iiðð ððiioo mmëënneessiioo,, iiðð ððiittoo ppaassaauulliioo

Birþelis yra vienintelis mënuo, pavadintas maþybiniu vardu. Ið-ties ðvelnus, kaþkoks moteriðkas. Gal netgi androginiðkas, kuriameslypi daugiau galimybiø, daugiau gyvybës, bet kartu daugiau irmirties. Vaizduotë ir atmintis jas iðplëtoja. Taip bûtø galima atra-kinti kiekvienà mënesá. Sakykim, T. S. Eliotas savo „Bevaisæ þemæ“pradeda þodþiais: „Balandis – þiauriausias mënuo.“ T. S. Eliotui –balandis, man – birþelis.

Birþelá apstu ðvenèiø ir minëtinø datø. Visos vienaip ar kitaipsusijusios su manimi, su mano praeitimi, istorija. Birþelio mënesáðvenèiama Tëvo diena. Turiu tëvà ir pats esu tëvas. Sveikinsiu, ir E

UG

EN

IJU

SA

LIÐ

AN

KA.

Imp

rovi

zaci

jos

birþ

elio

tem

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 5

6 kartu nerimauju, kad nebûsiu pasveikintas. Jonines ðvæsime kartusu mano mama Janina, kaip jau daugelá metø, kaime, susëdæ apietëvo sumeistruotà ilgà mediná stalà, susikursime lauþà. Dainø ne-bus, mûsø giminë nëra daininga. Per ðias ðventes lanko, F. G. Lor-cos þodþiais, liûdniausias dþiaugsmas, – ðtai dar viena vasara su të-vais. Birþelio mënesá Lietuva mini Okupacijos ir genocido dienà.Lemtingà dienà mano ðeimai. Bûtent 1941-øjø birþelá mano mamosir tëvo ðeimos buvo iðveþtos á Sibirà. Jiems birþelis iðties buvo þiau-riausias mënuo. Mama, tuomet aðtuoneriø metø mergaitë, pamena,kaip jos mama, mano moèiutë, atvaþiavus rusø kareiviams, apimtanevilties blaðkësi palei eþerà norëdama nusiskandinti. Nepakëlërankos prieð save, uþtat rusai pakëlë rankà prieð jos artimiausiàþmogø, já po metø suðaudë Reðiotø kalëjime. Netekusi vyro ir tikëji-mo Dievu, ji su meile augino vaikus Sibire. Áveikusi savo neviltá,suteikë viltá kitiems.

Pagaliau birþelá minime ir dar vienà datà – Sàjûdþio ákûrimodvideðimtmetá. Tà birþelá buvau gráþæs atostogø ið Severomorsko,kur tarnavau leitenantu statybiniuose bûriuose. Ið draugø suþino-jau, kad Mokslø akademijos salëje vyks svarbus susirinkimas. Per-pildytoje salëje iðgyvenau euforijà, èia prasiverþë deðimtmeèiusslopintas laisvës jausmas. Susirinkimas nepriminë iki tol matytø,kai viskas bûdavo parengta ið anksto, – þinomi praneðëjai, tezës irrezultatai. Labiau priminë iki uþsimirðimo uþsiþaidusius vaikus,renkanèius piratø laivo kapitonus ir bocmanus. Buvo ir tokiø, kuriemëgino abejoti paèiu þaidimu, taèiau jø buvo maþuma. Tàkart lai-mëjo nutrûktgalviai. Ðiandien sakyèiau, tai buvo aukðèiausio lygioimprovizacija, ten buvo „kartu kuriama ir atliekama“. Istorijà iðtieskeièia ir kuria improvizacija, ir að dþiaugiausi, kad buvau to vyks-mo, istorijos lûþio liudytojas. Po trijø dienø jau vaþiavau ið Mur-mansko oro uosto á Severomorskà, á daliná, ir pro autobuso langàstebëjau kelio atðlaitëse sniego likuèius. Tà birþelá man vasara ne-priklausë.

Kaþkodël improvizacija daþniausiai asocijuojasi su kaþkuo ne-rimtu, improvizacijai leidþiama prisiimti maþiau atsakomybës, jaitarsi daromos kokybës nuolaidos. Bet pamirðtama, kad gerai im-provizuoti, tarkim, muzikoje gali tik meistrai, kad profesionalausmuzikanto improvizavimas skiriasi nuo, pavyzdþiui, mokinuko,neiðmokusio pamokos, improvizacijos. Improvizacija – ne kokybësþenklas, ji gyvenimo ir kûrybos þenklas. Improvizuoju, vadinasi,gyvenu. O gal graþiau bûtø atvirkðèiai – jeigu gyvenu, improvizuo-ju. Ne viskas pavyksta, bet, sakykit, kam yra pavykæ – netgi Jonui,þidiniø meistrui, „kartu kuriant ir atliekant“ eilëraðtá tik á pabaigàpritrûko kvapo. Ir ádomiausia, kad vien riktai iðdavë paslaptá – èiabûta improvizacijos. Tik klaidos ir paliudija, kad improvizuojame.Kad gyvename. Net ir birþelá.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 6

7TAUTVYDAMARCINKEVIÈIÛTË

Non scholae, sed vitae discimus

nereikðmingos

pastatytos mokamoj laiko aikðtelëjnepirmaeiliø

poetø knygosjau uþblokuotais nutempimui ratais

net bibliotekø vagimsir tiems nereikalingosviena koja anamkita ðitamðimtmety

(anam ir ðiam pasauly?)

tik pats Gyvenimaslyg fantastiðkas drugyskurá jie bandë smeigti á herbariumà

pabëgæs, aèiû Dievui,

aure, kaip plasta

ant aprûdijusio neiðsipildymo kapoto

2007.I.5

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 7

8 Su gyvate butelyje

nenoriu á tailandà

kam?

keturiolika valandø kaboti ore

taip ir neiðmokus skraidytisavais ið menèiø prasikalusiais sparnais

nemëgstu ryþiø, degtinës dezinfekcijaisu gyvate butelyje

kam man parsiduodanèios moterys,homoseksualûs vyrai, kameksploatuoti vaikus?

verèiau jau tegu vaikaimus eksploatuojakaip ir kasdienà –

þiauriai,në sekundei neleisdami uþsimirðti

kad mes tikdþinai,uþdaryti su gyvate butelyje

2007.I.6

Galbût poilsis

poilsis man nereikalingas

nestovëjau prie konvejerio,

be pretenzijøgaminau tik preciziðkusvienetinius kûrinius

(besikilnojanti lyg vandenynas krûtinë,nuotaikø amplitudë, duonos plutos

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 8

9

TA

UT

VY

DA

MA

RC

INK

EV

IÈIÛ

TË.

Eilë

raðè

iai

svyravimai namuose,baimëlyg nuolatos grëstø cunamis)

nenoriu poilsio nuo ðitø stichijø,poilsis – tai sunkusvarginantis triûsas, su kuriuoneþinia kaip susidoroti,

nereikalingas man poilsis,nebent poilsiu ir yra vadinamas

dar sunkesnisseniai susituokusiø darbassu Saule jûra ir vienas kitu

2007.I.6

Supresuotas

supresuotas laikas

ið ðeðiolikos orkaitëje iðkeptøpaplotëliø

ðaldytuvesu kremu ir þelesusluoksniuotas namø darbo tortas

vaikø dekoravimasir stalo serviravimas,

kai lotyniðkai servusyra vergas, belaisvis, tarnas

kur bute sutelpatas milijonas lëkðèiøðaltam, karðtam, saldþiamkaip aðaros vaikystëje?

reikia labai gerbti ðventes,o dar labiau mylëti draugus,kad taip supresuotumá kapo duobævis sprûstantá laikà

2007.I.5

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 9

10 Verðis á literatûrà

þadëjoverðis á literatûrà

kada?

kai nupliks?kai uþkamuos climacus, t. y. kopëèios,jau kopiant á dangø?

kada? kada? paskers tà verðá

2007.I.6

De omnibus dubitandum est*

mirtis kaip þadintuvasturëtø Amþinajam mus prikelt

Gyvenimui(o jeigu kartais ir jis nenusisekæs

kaip ðis – trumpa rodyklë?)

siaubas

kur rasti liudytojøkurie gráþæ ið jo

viskà papasakotønepritrûkdami átikinamø detaliø,

bet kokios turëtø bûti tos detalës,jei þinome tik þemiðkàsias?

galbût ten ið tikrøjø taip neregëtai gera

* Tai ne vien tik romënø imperatyvas, raginantis abejoti viskuo, bet ir danø filosofo S. Kier-kegaard'o paraðytas ir iðleistas jo pasirinktuoju Johanneso Climacus pseudonimu veikalas. Ne-sunku atspëti, kad jo pradinis taðkas taip pat yra abejonë.

Climacus – vardas vienuolio (gyvenusio apie 570–649 metus), kuris tapo Ðventosios Kot-rynos Aleksandrietës vienuolyno ant Sinajaus kalno abatu. Jis ypaè garsus savo veikalu „Rojauskopëèios“, ið èia ir jo pravardë Climacus (gr. klimax – kopëèios). Trisdeðimt knygos skyriø arbakopëèiø pakopø tobulumo linkui atitinka trisdeðimt Kristaus gyvenimo metø iki krikðto.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 10

11kad niekas ir nenori gráþtikad tik neabejotøtaip viskuokaip mes?

2007.I.23

Nebûtinai

Nebûtinai dugnas turimatomà pavirðiø

kuriuo

rëplioja vëþiagyviai ant turtuoliø stalokriaukliø perluoèiø ekipa á iliuminuotà salæ elituiarba á scenà „Mis Pasaulis“ karûnavimui

nematomoji dugno pusë yrauþsiverkus arba nebepajëgianti

verkti

juk dugnas yra kietasbet matoma jo pusë

nebûtinaiyra

2006.IV.12

TA

UT

VY

DA

MA

RC

INK

EV

IÈIÛ

TË.

Eilë

raðè

iai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:13 Page 11

12

Laukuose ant eþios sëdiÞemaitë

– ne ðiaip sau þemaitë – Julija Beniuðevièiûtë-Þymantienë.

Prietema.Krankia varnos

ÞEMAITË. Sakot, ko èia ta bobasëdi? Laukuos. Ant eþës. Nei ðis, neitas. (Palûkëjusi) Tupiu ne be reikalo.Poviliukas – Viðinskiø Povilas – pri-sakë paskaityt Ðekspyrà. Girdi, pasi-mokinsiu. Ir knygø, gerasis, parsiun-të. Net ið Varðuvos gavau. Nu ir per-skaièiau. Patiko, kà ir besakyti. Taipir álindo á galvà man tasai Ðekspy-ras. Tai, sakau, ne pro ðalá bûtø sujuo pasiðnekëti*.

Apsidairo

ÞEMAITË. Pamislijau, iðeisiu álaukus, – mano Þymantas toká svetákaipmat iðmestø ið gryèios pro duris, –

atsisësiu ant eþës ir, kas þino, galims ir ateis. Tai sëdþiu ir laukiu.

Vël apsidairo

ÞEMAITË. Taigi, sakot: durna bo-ba laukuos ant grumsto tartum antpuodo tupi – ir stebuklo laukia.

Tyla

ÞEMAITË. O gal man jau galvelëjmaiðos?

Tebelaukia

ÞEMAITË. Jau kone valanda, kaièia sëdþiu ir dairausi. Beveik vaka-ras. (Vël apsidairo. Staiga) Gana. Uþ-teks kvailioti. Einu namo – darbailaukia, vaikai klykia…

Atsistoja.Staiga

– ið tolo, per laukus –kaþkas ateina.

Þemaitëpaþvelgia á ateinantájá.

Jis prieina prie Þemaitës

ÐEKSPYRAS. How dost thou,dear lady?

KOSTAS OSTRAUSKAS

Þemaitë sutinka Ðekspyrà

Netikëtinas dialogas su netikëtu epilogu

* Þr. kai kuriuos Povilo Viðinskio laiðkusÞemaitei (Raðtai, Vilnius, 1964) ir Þemaitës(Raðtai, t. 6., Vilnius, 1957) – Viðinskiui. Vie-nur kitur pasinaudota viena kita Þemaitëslaiðkø ir jos autobiografijos (Vilnius, 1996)fraze bei parafraze.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 12

13

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

Þemaitë þiûri sutrikus

ÞEMAITË. A man sakai?

Ðekspyras ðypsosiÞemaitë nuþiûri Ðekspyrà

nuo galvos iki kojø.

ÞEMAITË. Kas tu èia do plevësa?ÐEKSPYRAS. Plevësa?ÞEMAITË. Juokingos drapanos…

O kas tau ten ant kulnø? Gaidþio pen-tinai?

ÐEKSPYRAS. Svarbu ne kaip at-rodai, bet kas esi.

ÞEMAITË. O tai jau kas tu esi?

Þemaitë ilgai þiûri á Ðekspyrà.Staiga aikteli

ÞEMAITË. Nejaugi?ÐEKSPYRAS. Ay, William Shakes-

peare.ÞEMAITË. Kas?ÐEKSPYRAS. Ðekspyras. Rodos,

taip jûs, lietuviai, mane vadinat? (Pub-likai) Taèiau –

What's in a name? That which wecall a rose

By any other name would smell as sweet*.

(Ðypteli) Nors að ir ne roþë.ÞEMAITË. Vadint tai vadinam,

bet negi ið tiesø èia tu?ÐEKSPYRAS. Uþtikrinu. Mano dû-

ðia, – rodos, taip tu pasakytum? –(ðypteli) ir kûnas. (Nusijuokia pub-likai) Methinks.

ÞEMAITË (taip pat publikai). Kàjûs pasakysit! Ëmë ir atëjo. Ðtai irstebuklas dangaus ant þemës.

ÐEKSPYRAS. Joks èia stebuklas.Norëjai, kad ateièiau, tad ðtai ir að.O tu? Kas jûs, Madam?

ÞEMAITË. Kà tu èia blûdiji – að

jokia dama. Kaimo boba. Ið Þemai-èiø. Beniuðevyèiø Julija.

ÐEKSPYRAS. Juliet?ÞEMAITË (numoja ranka). Kur

tau. Tik jau ne tavo Dþuljeta.ÐEKSPYRAS (ðypteli). Kaip ir að

ne Romeo.ÞEMAITË. Net ir ne mergelë. Po

vyru. Þymantienë. O ðiaipgi – Þemai-të.

Abudu dairosi neþinodami kà sakyti

ÞEMAITË. Tai gal sësk, Viliau.ÐEKSPYRAS. Viliau? William.ÞEMAITË. O Vilius negerai?ÐEKSPYRAS. Gal ir neblogai.

(Publikai) Kaip sakiau, nors að ir neroþë. (Þemaitei) Tebûna Vilius.

Þemaitë atsisëda

ÞEMAITË. Sësk, sakau.

Ðekspyras apsidairo

ÐEKSPYRAS. Kur?ÞEMAITË. Èia. (Patapðnoja þe-

mæ) Ant eþës.

Ðekspyras dvejoja

ÞEMAITË. Bijai klynà suðlapti?

Ðekspyras vël apsidairo ir pagaliau atsisëda

ÐEKSPYRAS. Pasirodo, galima irant eþios sëdëti. Net ir ant ðlapios.

Tyla

ÐEKSPYRAS. Well, tai kà pasa-kysi?

ÞEMAITË (tartum uþklupta). Að?ÐEKSPYRAS. Turbût norëjai, – o

gal ir tebenori? – kaþkà…ÞEMAITË. A, taip, taip… kaip-

gi… – tik neþinau, nuo ko pradëti.

* Ðià ir visas kitas savo kûriniø citatasÐekspyras taria – su retomis iðimtimis – neÞemaitei, bet publikai.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 13

14 ÐEKSPYRAS. Gal nuo pradþios?ÞEMAITË. Kad èia nëra nei pra-

dþios, nei galo…ÐEKSPYRAS. Be galo tikrai ne-

norëèiau.ÞEMAITË. …tiktai ðneka, ir tiek.ÐEKSPYRAS. Ir tai nemaþai.

Trumpa tyla

ÞEMAITË. Poviliukas prisakë…ÐEKSPYRAS. Poviliukas? Koks

Poviliukas?ÞEMAITË. Kà? Tu Poviliuko ne-

þinai?ÐEKSPYRAS. Deja.ÞEMAITË. Ðe tai tau. Nu, kad

manæs, beraðtës bobos nuo Þemaièiø,neþinai, – sakyèiau, taip ir turi bûti.Bet kad Viðinskiø Povilo negirdë-jai… – taigi esi raðtingas, net, sako,didis raðtininkas…

ÐEKSPYRAS. Apgailestauju. Neviskà, þmogau, þinai. Bet ir nereikia, –galva jau ir taip pilna visokiø niekø.

ÞEMAITË. Tik jau – Poviliukasjoks niekas – labai rimtas ir galvotasvaikinas.

ÐEKSPYRAS. Net ir galvotas?ÞEMAITË. O kaipgis. Jis, ne kas

kitas, prispyrë mane pavartyt tavoistorijas.

ÐEKSPYRAS. Tik pavartyt?ÞEMAITË. Ir paskaityti.ÐEKSPYRAS (publikai). A, tikrai

vyras su galva, indeed.ÞEMAITË. Tai vot griebiau ir

perskaièiau.ÐEKSPYRAS. Visas?ÞEMAITË. „Hamletà“, „Karaliø

Lyrà“, „Romeo ir Dþuljetà“, „Otelà“ ir„Makbetà“.

ÐEKSPYRAS. Nemaþai.ÞEMAITË. Ar esama daugiau?ÐEKSPYRAS. Rodos, dar viena kita.ÞEMAITË. Dar viena ir net kita?

Vajetau! Negi reikës visas skaityti?ÐEKSPYRAS. Tikrai nebûtina.

ÞEMAITË. Jau kà perskaièiau –beveik viskas per aukðta mislë manogalvai.

ÐEKSPYRAS. Taip aukðtai?ÞEMAITË. Taigi sakau.ÐEKSPYRAS. Ne visada tos gal-

vos reikia.ÞEMAITË. Reik ar nereik, o man

daug kas pro vienà ausá áëjo, pro kità –iðëjo.

ÐEKSPYRAS. Gal ausys kaltos?ÞEMAITË. Kà nors reikia kaltin-

ti. Betgi net ir mano durnai galvaiaiðku kaip ant delno: Poviliukas þi-nojo, kà ðneka.

ÐEKSPYRAS (nusijuokia). Ne bereikalo toks galvotas.

Trumpa tyla

ÞEMAITË. Þinai, man iðrodo,pats gerasis – „Hamletas“.

ÐEKSPYRAS. Girdëjau, taip daugkas galvoja.

ÞEMAITË. O tu?ÐEKSPYRAS. Að? Niekad to ne-

svarsèiau. Paraðiau, ir – finished.ÞEMAITË. Paraðei ir – kà?ÐEKSPYRAS. Baigta.ÞEMAITË. Baigta tai baigta, bet,

sakyk, kodël tas tavo princas tik tupiant tvoros ir vis neþino: ðokt nuo josar ne? O jeigu jau syká apsiprendþia,tai, þiûrëk, ir vël bëda: á kurià pusæðokti? Taip ir lieka tupët kaip tupë-jæs. Ant tos paèios tvoros.

ÐEKSPYRAS. Alas, taip ir lieka.Ir kankinas.

ÞEMAITË. Kuriam galui? Uþuotsukæs galvà, tartø „Taip!“ arba „Ne!“ –ir baigtas kriukis, ir po draskymosiir visø kanèiø.

ÐEKSPYRAS. Ne tu viena – ir ki-ti taip sako. Bet ar viskas taip pa-prasta?

ÞEMAITË. O kas èia nepaprasta?Vis dëlto princas – tikëtumeis dau-giau koðës jo galvoj.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 14

15

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

ÐEKSPYRAS. Todël, kad princas?Tos koðës jam, my lady, tikrai ne-trûksta. Pridrëbta net su kaupu. Galtai kaip tik nelemta jo bëda? (Pub-likai) Is there the rub? (Þemaitei) Vispro et contra. Contra et pro.

ÞEMAITË. Kà?ÐEKSPYRAS. Tiek to. Palikim

Princà ramybëj. (Publikai) Rest, rest,perturbed spirit. (Þemaitei) Teliekaneatmezgamas mazgas, kurio në Gor-dijas neperkirs.

ÞEMAITË. Mazgà, Viliau, reikiaatmegzti, o ne perkirsti, – kas já be-kirstø.

ÐEKSPYRAS. Taigi, reikia…ÞEMAITË. Nu gal tu ir geriau þi-

nai.ÐEKSPYRAS. Anaiptol. Tik pats

Princas galëtø pasakyti. O gal ir jisneþino.

ÞEMAITË. Gal tik tyli?ÐEKSPYRAS. Tikriausiai tylëda-

mas tebesvarsto.ÞEMAITË. Vis dar svarsto? Kà gi,

tegu. O ðtai tas tavo Makbetas taijau tikrai tvoros neapsiþergæs – siun-ta, ðvaistos, smogia kalaviju ið pa-salø… Ir vis kraujas, kraujas, visurkraujas – iki pat blauzdø.

ÐEKSPYRAS. Gal jo ir per daug.Bet vis dëlto geriau kraujas neguvanduo.

ÞEMAITË. O tos raganos èerau-ninkës tai jau tikrai gerai nusidavë –net plaukai ðiauðias. Kaþi kokià josten buizà virë?

ÐEKSPYRAS. Tikriausiai nepras-tà. Taèiau patarèiau neragauti.

ÞEMAITË. Manai, nutruèytø?ÐEKSPYRAS. Nenustebèiau.ÞEMAITË. Ir að taip misliju. Bet,

þinai, ta Makbeto pati – tai motrið-ka! Velnio neðta ir pamesta.

ÐEKSPYRAS. Tikrai ne PanaÐventoji. Madam, silpnam vyrui rei-kia tvirtos moters.

ÞEMAITË. Kur nereikës. Bent

tikrai ne tokios, kaip ðtai Otelo Dez-demona. Ðlapia viðta. Ir nupeðta.Jau geriau ponia Makbetienë, – norsir kruvina.

ÐEKSPYRAS. Nejaugi? (Publi-kai, su ðypsena) Frailty, thy name iswoman.

ÞEMAITË. O jos Otelas…ÐEKSPYRAS. Ay, Othello… (Pub-

likai) A light wife doth make a heavyhusband.

ÞEMAITË. …tik toks karðtakoðisgali ðitaip sukvailioti – ir patikëk tuman ta skudurëlio istorija! Nei juo-kis, nei verk.

ÐEKSPYRAS. Gal apsispræsk?

Ðekspyras nusijuokia, Þemaitë ðypteli

ÞEMAITË. Kà gi, juoda skûra –tamsus ir protas.

ÐEKSPYRAS. Ðá kartà skûrakalta? Kad ne balta?

ÞEMAITË (þvilgteli á Ðekspyrà).Po teisybei, ne gudresnis ir tasai Ly-ras. Netgi karalius!

ÐEKSPYRAS. Taip, net ir kara-lius. (Publikai) The king is but aman, as I am.

ÞEMAITË. Gal joks dyvas. Su-vaikëjo, senis, iki panagiø – kone ámoèios ásèias gráþo. Tartum apdujæs,dûðioje apakæs, netgi nenutuokia,kuri dukra já myli neiðpasakytai, okurios jam tiktai pinkles spendþia.Tai mergos! Ir kaip jø þemelë sierojinepraryja!

ÐEKSPYRAS. Prarijo. Visiems at-eina galas – vienoks ar kitoks. Irjoms atëjo.

ÞEMAITË. Taigi, bet kodël, mel-dþiu, kodël tu geràjà dukrelæ taip bai-siai – net kartuvëse! – nubaigei? Rei-këjo anas ten pakabinti, o ne jà. Kurtiesa? Kur teisybë?

ÐEKSPYRAS. Manai, uþ blogá –blogis, uþ gërá – gëris? Blogas pasmerk-tas á pragaro gelmes prasmenga, o gerà

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 15

16 kryþiumi palaimina ir dangø amþinàuþtikrina? Alas, dear lady, deja. (Pub-likai) The world is not thy friend, northe world's law. (Þemaitei) Þmogus ir jopasaulis ne visada toks, kokio jis tikisiir trokðta. Deja, deja.

Þemaitë paþvelgia á Ðekspyrà

ÞEMAITË. Ar tu visada ðitaipðneki?

ÐEKSPYRAS. Ne tik ðneku, bet irgalvoju. Taèiau tikrai ne visada. Betir ne niekada.

ÞEMAITË. Tai kada?ÐEKSPYRAS. Kai taip ðneku ir

taip galvoju.ÞEMAITË. Pëdas mëtai. Verèiau

sakyk: negi ir Dþuljeta, ir jos Romeotokio likimo nusipelnë? Ðitokia jau-nystë… tokia meilë…

ÐEKSPYRAS (publikai). Love ismerely a madness.

ÞEMAITË. …ir ðitokia nelaimë.ÐEKSPYRAS (publikai). The cour-

se of true love never did run smooth.ÞEMAITË. Kartais, atrodo, tu ðir-

dies, Viliau, neturi.ÐEKSPYRAS. A! Ðirdis. (Publikai)My heart, all mad with misery,Beats in this hollow prison of my

flesh.(Þemaitei) Tas nuolat rûpestingai, ið-tikimai plakantis kumðtis. Nurims jistik tada, kai paskutinë valanda iðmuð.Jei ne ðirdis, Hamleto klausimas „bûtiar nebût?“ ið anksto bûtø atsakytas:„Ne!“ Atsakymas be klausimo. Taèiauvien tik ðirdies, Madam, negana. Rei-kia bent ðiek tiek turët (baksteli pirðtusau á kaktà) ir èia – tos koðës.

ÞEMAITË. Neturi ðirdies…ÐEKSPYRAS. Nejaugi?ÞEMAITË. …bet ir nesi visai be-

ðirdis.ÐEKSPYRAS. Aèiû Dievui, – bu-

vau jau susirûpinæs.ÞEMAITË. Juk tavo Romeo ðito-

kius jautrius þodelius savo Dþuljetaimeiliai á ausá porina – net alpstu.Akivaizdu: mokëjai mylëti, kad taipdailiai galëjai meilæ apraðyt, o darlabiau tà troðkimà ir reikalà meilës.

ÐEKSPYRAS. Tau taip atrodo?ÞEMAITË. Nejaugi klystu?

Abudu þvilgteli vienas á kità

ÞEMAITË. Ak, kad mano Þyman-tas bent syká ðitaip man prakalbëtø.(Atsidûsta) Bet jis tik vis prie þagrës,o dabar tas mano Laurynas dar irguzà gavo – teks daktaro ieðkoti.

ÐEKSPYRAS. Tavo vyras?ÞEMAITË. O kaipgi. Negi kaþkas

kitas? Bijok Dievo! Sakiau, esu povyru.

ÐEKSPYRAS. Po vyru?ÞEMAITË. Iðtekëjus. O tu, Vi-

liau, þenotas?ÐEKSPYRAS. Negi bûsiu be mo-

ters – tik pusë vyro?ÞEMAITË. Klausiu, ar þenotas?ÐEKSPYRAS. Jeigu tu, sakai, po

vyru, tai að – po moterim.ÞEMAITË. Gera?ÐEKSPYRAS. Nebloga. Ir dora.ÞEMAITË. Tai irgi ne pro ðalá.

Abu ðypteli

ÞEMAITË. Reikëtø man turbûtgraudintis…

ÐEKSPYRAS. O kodël ne?ÞEMAITË. …bet kad nër kada.

(Staiga) Ne, në neketinu.ÐEKSPYRAS. Kodël?ÞEMAITË (irzliai). Kodël, ko-

dël… ogi todël. (Atlyþusi) Na, nusi-ðnekëjau. Gana ðitos ðnekos.

ÐEKSPYRAS. O kokia kita?

Tyla

ÞEMAITË. Sakyk, ar neðirsti, kadað visus tuos tavo hamletus, makbe-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 16

17

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

tus ir kitus ponaièius lyg ðirðë apzy-ziau?

ÐEKSPYRAS (ðypteli). Tik juos?ÞEMAITË. Gal ir tave…ÐEKSPYRAS. Well, kol neágëlei…ÞEMAITË. O jeigu bûèiau ágëlus?ÐEKSPYRAS. Kas raðo, pagyrø ne-

praðo.ÞEMAITË. Ne?ÐEKSPYRAS. Bent neturëtø. Nors

kartais jos gal ir nekenkia.ÞEMAITË. Kur tau pakenks.ÐEKSPYRAS. Jeigu jø ne per daug.ÞEMAITË (trukteli peèiais). Nu,

ðiaip ar taip, vienaip ar antraip, o aðnuo tavæs, Viliau, vis tiek dar – kaipir ta ðirðë – atstoti negaliu.

ÐEKSPYRAS. Nesistebiu.ÞEMAITË. Sakyk, kodël jûsø, ge-

nijuðø, istorijose daþniausiai tokiosnavatnos ypatos?

ÐEKSPYRAS. Kasdienybës þmo-gus – blankus, pilkas kaip ir kasdie-nybë.

ÞEMAITË. Ir tu vis apie karalius,kunigaikðèius, galiûnus… O kur þmo-nës?

ÐEKSPYRAS. Þmonës?ÞEMAITË. Tokie kaip að – þmo-

neliai: pilkasermëgiai, darbo pelës,pavargëliai, snargliuoti vargdieniai –gyvenimo guiti ir uþguiti, ir am-þiams uþmirðti? Kur jie?

ÐEKSPYRAS. Kur? Daug kur. Ma-tyt, tu jø nesutikai.

ÞEMAITË. Ir viskas taip tranku –apgaulë, dantø grieþimas, rietenos,þudynës, smertis… Vis ðiurpas, liûd-na ir graudu.

ÐEKSPYRAS. My dear lady, atro-do, tas tavo Poviliukas ne tik rimtas,bet net ir per daug rimtas. Pakiðotau tik Hamletà, Makbetà, karaliøLyrà, etcetera, etcetera. O esama irtø tavo þmoneliø.

ÞEMAITË. Tikrai?ÐEKSPYRAS. Ir ne viskas visur

juoda – ne vien tik kraujas, aðaros,

liûdna ir graudu. Ir ne viskas rimta.ÞEMAITË. Nejaugi?ÐEKSPYRAS. Uþtikrinu. Að ne

tik raudu, bet ir juokiuosi. (Publikai)Pasigirsiu: I am not only witty inmyself, but the cause that wit is inother men. (Þemaitei) Kaip be juokoir be linksmybiø?

ÞEMAITË. Taigi ir að taip misli-ju. Jei ðitaip, praðysiu, kad Poviliu-kas duotø man daugiau po tavo po-pierius pasidairyti…

ÐEKSPYRAS. Manau, nepakenks.ÞEMAITË. …gal net ir nusijuok-

siu.ÐEKSPYRAS. Linkiu ir nusikva-

toti – tiktai baslys nesijuokia ir ne-supranta juoko.

Þemaitë nusijuokia

ÐEKSPYRAS. Madam, èia nejuo-kinga.

Þemaitë sutrinka

ÐEKSPYRAS. Nesirûpink. Pasi-taiko nepataikyt. Geriau sakyk, ko-dël apie visa tai ðneki? Ið kur tassmalsumas? Kas tau ið tiesø rûpi?

Þemaitë lyg ir dvejoja.Pagaliau iðdrásta

ÞEMAITË. Ir að… taigi ir að ban-dau raðyti…

ÐEKSPYRAS (publikai). Ah! thesecret revealed. (Þemaitei) Iðlindoyla ið maiðo?

ÞEMAITË. Joks èia maiðas irjokia yla, tad niekas neiðlindo, – ban-dau raðyt, ir tiek.

ÐEKSPYRAS (publikai). Pasiro-do, kolegë. (Þemaitei) Nuostabu. Èiair moterys raðo?

ÞEMAITË. O kaipgi. Ir motrið-kos. Ne að viena.

ÐEKSPYRAS. Kultûringas krað-tas. Taèiau reikia raðyt, o ne bandyti.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 17

18 ÞEMAITË. Raðau, raðau, kaipgi –bet kad menka ta mano plunksnelë,vis ima ir uþkliûva.

ÐEKSPYRAS. Uþkliûva?ÞEMAITË. Regis, lengviau lieþu-

viu malti negu raðyti.ÐEKSPYRAS. Madam, ne tiktai re-

gis – taip ir yra. Taèiau geriau lai-kykis ásikibus plunksnos. Laikykis irnepaleisk. Raðtas patikimesnis negulieþuvis – net ir labai lankstus. Lie-þuvis – palaidas plepalas.

ÞEMAITË. Visada? O raðtas? Nie-kada?

ÐEKSPYRAS. Kartais. Daþniaunei kartais. Bet raðtà lengviau su-valdyti, – jei sugebi.

ÞEMAITË. Taigi, jeigu sugebi. Oman nelengva, tikrai sunku. Daugkas neaiðku.

ÐEKSPYRAS. Niekam viskas në-ra aiðku.

ÞEMAITË. Man daugiau negu ki-tiems.

ÐEKSPYRAS. Tiktai kitiems?ÞEMAITË. Visiems.ÐEKSPYRAS. Taip blogai?ÞEMAITË. Ðtai jau pati pradþia

sunki…ÐEKSPYRAS. Pradþia daþnai sun-

kiausia.ÞEMAITË. …bëda man su þo-

dþiais.ÐEKSPYRAS. A, þodþiai. (Publi-

kai) Words, words, words… (Þemai-tei) O kam su jais lengva? (Nusi-juokia) Nebent beraðèiui. Visi mes,raðto kankiniai, turim su jais vargo.Jie mûsø nelaimë – ir palaima. Kas,be þodþiø, ið mûsø liktø? Nebyliai.

ÞEMAITË. Daþnai ir að lyg ne-bylë – nesusikalbu ne tik su þodþiais,bet ir su kalba.

ÐEKSPYRAS. Ay, indeed. Kuris ra-ðo ir nevargsta su kalba, neþino, kàdaro; o jeigu vargsta, taèiau tvirtina,kad neturi jokio vargo, – nenori pri-sipaþinti arba meluoja.

ÞEMAITË. Neþinau, kas vargstaar nevargsta, meluoja ar nemeluoja,bet þinau ðtai kà: kai kas man tiesiaisako, kad raðyèiau lenkiðkai.

ÐEKSPYRAS. Tu – lenkë?ÞEMAITË. Kur tau, sakiau – þe-

maitë.ÐEKSPYRAS. Tai ir raðyk þemai-

tiðkai.ÞEMAITË. Kad neva prasta kal-

ba.ÐEKSPYRAS. Prasta? ÞEMAITË. Muþikø. Lenkiðkai –

mandriau.ÐEKSPYRAS. Nëra nei mandros,

nei prastos kalbos – tik mandrai irprastai raðantys. O jeigu kalba darðio ar to stokoja, ji tobulëja raðoma.Tai mûsø, Madam, pareiga. Ir nuo-pelnas.

ÞEMAITË (nusijuokia). Kur ne.Tik jau ne mano. Að tiktai krevezojukaip viðta koja, raðau, kaip raðosi –þemaitiðkai, kaip ir ðneku. Taip irdabar ðnekëèiau – savo ðnekta, betkad kaþkoks Astrauckas, kuris èiaapie mudu postringauja, þemaitiðkainemoka, o iðmokti, tinginio pantis,nesiteikia, gal ir nesugeba.

ÐEKSPYRAS. Atrodo, jis turi bë-dos ir su manim.

ÞEMAITË. Kur neturës, jeigu netmanæs, prastos bobos, dorai neákerta.

ÐEKSPYRAS. Sunku álást á kitokailá – nepavydþiu.

ÞEMAITË. Tai tegu nelenda, kurnereikia. Nei á tavo kailá, nei á manoðnekà.

Staiga– nei ið ðio, nei ið to –

pasigirsta balsas

BALSAS. O kodël ne?

Þemaitë ir Ðekspyrassuklûsta ir susiþvalgo

ÞEMAITË. Kas èia dabar?

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 18

19

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

Abudu apsidairo

BALSAS. Kodël nepabandyti?ÞEMAITË (Ðekspyrui). Negi tas

Astrauckas?ÐEKSPYRAS. Turëtum, Madam,

geriau þinoti, – atrodo, tavo tautietis.ÞEMAITË. Jokio Astraucko að

neþinau ir nenoriu þinoti.BALSAS. Þinai ar neþinai, nori ar

nenori, taèiau galiu ir turiu tau ðtaikà pasakyti: ar ne geriau suklysti,negu iðvis nerizikuoti?

ÐEKSPYRAS. Kas jis bûtø ar ne-bûtø, tiesà sako.

BALSAS. Savaime aiðku. Na,pasakiau – ir pasakyta. Prasiþiojau,tai ir uþsiþioju.

Tyla

ÞEMAITË. Tik jo èia betrûko.ÐEKSPYRAS. Trûko ar netrûko,

uþmirðk tà Astrauckà ir raðyk, kaipðneki. Tik savo kalba gali tikrai pa-sakyti kà nori ir kaip nori – kiek taiiðvis ámanoma.

ÞEMAITË. Galbût. Bet ðtai kitabëda.

ÐEKSPYRAS. Dar viena?ÞEMAITË. Kiti liepia lietuviðkai

raðyti.ÐEKSPYRAS. O koks skirtumas

tarp þemaièio ir lietuvio?ÞEMAITË. Kartais ir að neþinau.

Ta pati kalba – ir ne tik kalba, bet irkita.

ÐEKSPYRAS. Taèiau susikalbat? ÞEMAITË. Vargais negalais.ÐEKSPYRAS. To ir uþtenka. Kaip

tu ten sakei? Baigtas kriukis?ÞEMAITË. Gal ir baigtas, bet ne-

uþriestas.ÐEKSPYRAS. Dar ne?ÞEMAITË. Kodël, sakyk, koþna

tavo istorija beveik tik eilëmis ið-klota?

ÐEKSPYRAS. Tada teatrui mesdaþniausiai taip raðydavom.

ÞEMAITË. Tikrai? Nejaugi ðitaipir ðnekëjot? Jau ir taip iðraityta tavoðneka dar labiau galvà sumaiðo.

ÐEKSPYRAS. Stebiuosi. Madam,teatras – ne tik spektaklis, bet ir þo-dis. O þodis – ah! the rhapsody ofwords! – juk ir poezija. (Publikai)The elegancy, facility, and golden ca-dence of poesy. (Þemaitei) Pakiliau.

ÞEMAITË. Pakiliau? O kà èia kil-noti? Pagaliau jeigu jau taip labainorëjai kaþkà kilstelti, tai gal reikëjomandrai lenkiðkai raðyti?

Abudu nusijuokia

ÞEMAITË. Raðai, kaip yra – þmo-niðkai, o ne kitoniðkai.

ÐEKSPYRAS. Negi poezija nëraþmoniðkas þodis?

ÞEMAITË. Betgi teatras – ne ei-lës. O tu, Viliau, ne poetas.

Ðekspyras, atrodo, uþsigavo –bent ðiek tiek

ÐEKSPYRAS. Sakai, ne poetas?Hm. Jeigu mano istorijø, tragedijø,komedijø ir kitø „teatrø“ tau nega-na, – ar skaitei mano sonetus?

ÞEMAITË. Kà?ÐEKSPYRAS (ðypteli). Tikriau-

siai Poviliukas jø tau neminëjo. Ogal ir neþino?

ÞEMAITË. Kad, regis, tavo tokiosðûsnys pripliekta…

ÐEKSPYRAS. Gal ir nemaþai. Þi-noma, maþiau bûtø buvæ geriau, –daugiau gali bûti blogiau. Bet dabarjau per vëlu.

ÞEMAITË. A! Ðtai ir nutvëriauuþ uodegos!

ÐEKSPYRAS (aikteli). Uþ ko?ÞEMAITË. Tai gal nereikëjo ir tø

tavo monologø?ÐEKSPYRAS. Monologø?ÞEMAITË. Ir jie man neduoda

ramybës.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 19

20 ÐEKSPYRAS. Kodël?ÞEMAITË. Tartum pagalys á ra-

tus.ÐEKSPYRAS. O?ÞEMAITË. Viskas, kas dedasi,

staiga ástringa – ir anei krust.ÐEKSPYRAS. Sakai, visada turi

krutëti?ÞEMAITË. Vienas lyg uþsuktas

plepa, o visi kiti klauso iðsiþiojæ irtyli. Kartais netgi niekas neklauso,nes nieko kito nëra – tik tas plepys irsienos. Tai negi joms postringauja?

ÐEKSPYRAS. Reikia kartais stab-telti ir atsikvëpti. (Atsikvepia) O galtie, kurie taip prabyla, turi, nori irgali daug kà pasakyti? Taip, girdë-jau, dabar monologas, kaip sakai, pa-galys á ratus. Nenuostabu: visi sku-ba, verèiasi per galvà… (Palûkëjæs)Daug kas, þinoma, iðvis neturi kàpasakyti.

Tyla

ÐEKSPYRAS. Well, vakar buvovienaip, ðiandien – kitaip. O rytoj?Kas ir kaip bus rytoj? Taip yra, taipir tebûna.

ÞEMAITË. Tebûnie.ÐEKSPYRAS. Sakyk, kodël tau

parûpo tie mano monologai? Arbakodël, klausi, eilës, o ne ðneka?

ÞEMAITË („tûpèioja“). Taigi, ma-tai… neþinau, kas man muðë á galvà, –pasiðoviau raðyt ir artistams.

ÐEKSPYRAS. Teatrui?ÞEMAITË. Kaip ir tu.ÐEKSPYRAS (publikai). Ay, the

play's the thing. (Þemaitei) O kà pa-raðei? Rimti veikalai?

ÞEMAITË. Neþinau, kiek jie rim-ti, bet, musët, veikalai, nes ten kaikas ðá bei tà veikia.

ÐEKSPYRAS. Pavyzdþiui.ÞEMAITË. Galiu pasakyt ir be

pavyzdþio. Ðtai kad ir „Trys myli-mos“.

ÐEKSPYRAS. Net trys?ÞEMAITË. Per daug?ÐEKSPYRAS. Meilës niekad ne

per daug, nors kartais nesveika irpavojinga, – gali numylëti negyvai.

ÞEMAITË. Kà tu sakai! (Susi-màsto) Bet gal verta bût numylëtanegyvai, negu nugyvent gyvenimàvisai nepatyrus meilës?

Ðekspyras nustebæs þvilgteli á Þemaitæ

ÐEKSPYRAS. Hm. Ádomus klau-simas.

ÞEMAITË (pati nustebusi). KaipHamleto?

ÐEKSPYRAS. Nereikia èia irPrinco.

ÞEMAITË. O atsakymas?ÐEKSPYRAS.A, kad þinoèiau. (Pa-

lûkëjæs) „Trys mylimos“, sakai? Darkas?

ÞEMAITË. Kaipgis, yra ir darkas: „Pragerti balakonai“.

ÐEKSPYRAS. Balakonai?ÞEMAITË. Nu kaip að èia dabar

tau paaiðkinsiu…ÐEKSPYRAS. Jeigu reikia aiðkin-

ti, kaþkas negerai.ÞEMAITË. Bet jeigu nesupran-

ti…ÐEKSPYRAS. Turi suprast ir ne-

suprasdamas.ÞEMAITË. Eik jau, eik. Ir nesu-

prasdamas? Tai kodël nesupranti?Atrodo, net ir tu, Viliau, kartais nu-siðneki.

ÐEKSPYRAS. Nenusiðneka tiktas, kuris neðneka. O ðnekant ar ne-ðnekant, dþiugu girdët, kad ir teat-rui raðai – dviguba kolegë. Dvigubaimalonu.

ÞEMAITË. Gal tau ir malonu,netgi dvigubai, bet ðtai tuoj pat pa-tyriau: artistams raðyti kur kas sun-kiau, negu ðiaip istorijà pasakoti.

ÐEKSPYRAS. Ir man taip atrodo.ÞEMAITË. Atrodo tau ar neatro-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 20

21

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

do, taèiau tikrai tikriausiai þinai,kas pataiko ir kas pro ðalá ðauna.Kaip beðnekësiu, kà besakysiu, tu,Viliau, vis tiek ne ið kelmo spirtas.

ÐEKSPYRAS. Kokio kelmo?ÞEMAITË (nereaguodama). Ne

be reikalo, sako, tavo raðtus ne vie-nas galvoèius sklaidë ir galvà lauþë,kaip Ðventàjá Raðtà visaip iðvartë;suskaityta, kiek kartø katras þodisyra atkartotas, kiek ið viso þodþiø,eiliø ir litarø!

Ðekspyrasatsisuka á publikà ir skësteli rankomis –

tartum atsipraðydamas

ÞEMAITË. Tai ëmiau ir pamisli-jau: gal iðgirsiu ið tavæs, ko negirdë-jau, suþinosiu, ko neþinau, ir pasi-mokinsiu. Turëtumei þinoti, kà ðne-ki.

ÐEKSPYRAS (ðypteli). Kà tik sa-kei, ir að nusiðneku.

ÞEMAITË. Kartais. O ðá syká su-telk visas spëkas ir sakyk, kà þinai.

ÐEKSPYRAS. My dear lady, ne vi-sada þinau, kà ðneku, o kartais ðneku,ko neþinau. Taèiau tikrai þinau: að –ne mokytojas.Að tik raðiau ir paraðiau.(Publikai) O jûs, gentle ladies and gent-lemen, skaitykit ir vaidinkit.

ÞEMAITË. Viskas?ÐEKSPYRAS. O kas daugiau? Ar

negana?

Tyla.Pagaliau

ÐEKSPYRAS. Well, gal ir galiusukvailiot – ir pamokyt. (Pakeliaakis á dangø) Oh Lord, have pity onme. (Publikai)

Thus may poor foolsBelieve false teachers.

(Þemaitei) Atsimeni Hamleto þo-dþius aktoriams?

ÞEMAITË. Kas èia juos atsimins, –jo tiek priðnekëta.

ÐEKSPYRAS. Ðtai. (Tartum Ham-letas) Speak the speech, I pray you,as I pronounced it to you, trippinglyon the tongue; but if you mouth it, asmany of your players do, I had as liefthe town-crier spoke my lines.

Þemaitë suglumus þiûri á Ðekspyrà

ÞEMAITË. Kà tu èia dabar?..ÐEKSPYRAS. Nor do not saw the

air too much with your hand, thus, –(pasiskëtrioja rankomis), – but useall gently <…> O, it offends me tothe soul to hear a robustious peri-wig-pated fellow tear a passion totatters, to very rags, to split the earsof the groundlings, who for the mostpart are capable of nothing but inex-plicable dumb shows and noise. <…>

ÞEMAITË. Susimildamas…

ÐEKSPYRAS („ákaitæs“). Be nottoo tame neither, but let your owndiscretion be your tutor. Suit theaction to the word, the word to theaction, with this special observance,that you o'erstep not the modesty ofnature: for any thing so o'erdone isfrom the purpose of playing, whoseend, both at first and now, was andis, to hold as 'twere the mirror up tonature <…>.

ÞEMAITË (publikai). Tai kà da-bar man su juo daryti?

ÐEKSPYRAS. <…> And let thosethat play your clowns speak no morethan is set down for them <…>.

ÞEMAITË. Gelbëkit!

Pagaliau Ðekspyras „susipranta“ ir nutyla

ÐEKSPYRAS. Pardon me, dearlady, ásibëgëjau…

ÞEMAITË. Ne tik ásibëgëjai, betir visai nutarðkëjai á lankas. Buvaujau iðsigandus, kad niekad taip irneuþsirauksi. Betgi nors ir në þodþio

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 21

22 þodelio nesupratau, kà tu èia pri-ðnekëjai…

ÐEKSPYRAS. Ne að, Hamletas.ÞEMAITË. …tie tavo pamokymai

ne man, bet, kaip sakei, aktoriams, oað juk ne aktorë. Ir ne artistë. Në iðtolo. Net ir toliausio.

ÐEKSPYRAS. Madam, visi mesvaidinam, ne tiktai aktoriai. (Pub-likai)

All the world's a stage,And all the men and women

merely players;They have their exits and

their entrances;And one man in his time

plays many parts.ÞEMAITË. Vaidint ne tik nemo-

ku, neketinu, bet ir bijoèiau – kaipgièia dabar iðeisi prieð þmones, koneprieð visà svietà, ir imsi ðnekëti, ðû-kauti, skëtriotis… Nei ðis, nei tas.Sarmata.

ÐEKSPYRAS. Sarmata?ÞEMAITË. Gëda.

Ðekspyras nusikvatoja

ÐEKSPYRAS. Tai að, matyt, be-sarmatis.

ÞEMAITË. Besarmatis?ÐEKSPYRAS. Atrodo, negirdëjai:

ir að buvau aktorius. Artistas.ÞEMAITË. O kad tave. Tai gal tie

patarimai tau ir pridera.ÐEKSPYRAS. Tikrai nepakenkë.ÞEMAITË. Bet man reikia pamo-

kymo ne kaip vaidinti, o kaip raðyti.ÐEKSPYRAS. Madam, sakau, kà

pasakiau: visi mes aktoriai. Vaidin-dami gyvenam, gyvendami – vaidi-nam. Þmogaus gyvenimas – teatras.O Hamletas, kartoju, ðtai kà sakë:„Tegu jûsø paèiø nuojauta bûnamatas ir vadovas: veiksmà derinkiteprie þodþio, þodá – prie veiksmo.“(Palûkëjæs) Maþdaug. O svarbiausia,pabrëþiu: svarbiausia – paþink þmo-

gø. (Vël Hamleto poza) What a pieceof work is a man! How noble in rea-son! how infinite… (Susigriebæs) „Irkas per kûrinys þmogus! Koksai kil-nus jo protas! Kokios bekraðtës jogalimybës! Koks nuostabiai raiðkussavo judesiu ir forma!“

ÞEMAITË (susiëmusi uþ galvos).Jergutëliau tu mano!..

ÐEKSPYRAS. „Koks panaðus áangelà savo veiksmais! Koks pana-ðus á Dievà protu! Pasaulio groþis!Gyvûnijos virðûnë!“*

ÞEMAITË. Net pati virðûnë?ÐEKSPYRAS. Ir dugnas.ÞEMAITË. Dugnas? Ot tai tau.ÐEKSPYRAS. Deja. Ir aèiû Dievui.ÞEMAITË. Aèiû Dievui?ÐEKSPYRAS. Þmogus – jo alfa ir

omega – yra mûsø – tavo ir mano –duona ir druska. Ne vien tik duona irne vien tiktai druska: jo groþis irbjaurastis, meilë ir neapykanta,skaistybë ir paleistuvystë, iðtikimy-bë ir iðdavystë, tiesa ir melas… Ay,dear lady, – godumas, pavydas, klas-ta, kerðtas… visos septynios didþio-sios nuodëmës, (sau paèiam) nuodë-mës ar tik þmogaus silpnybës? – irtaip toliau, anaip toliau, etcetera,and so forth – ad nauseam. O kurdar iðminèiaus þioplumas ir þioplioiðmintis? („Dramatiðkai“) O! Kas lik-tø ið visø mûsø tragedijø, komedijø –veikalø labai rimtø, taipgi ir links-mø – be þmogaus pamaivø, jo gyve-nimo keliø ir klystkeliø – jo dangausir pragaro turtingo katalogo?

ÞEMAITË. O kas?ÐEKSPYRAS. Tik pilkos istorijos,

plepalai, tuðèia ðneka.ÞEMAITË. Daugiau nieko?ÐEKSPYRAS. Ir nieko daugiau.

Raðyk, Madam, kaip sugebi, kaip ið-manai. Bet niekad neuþmirðk þmo-gaus.

* A. Nykos-Niliûno vertimas.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 22

23

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

Tyla

ÞEMAITË. Taip að ir pasakysiuGabrielei.

ÐEKSPYRAS. Kam? Kokiai Gab-rielei?

ÞEMAITË. Tu net ir Gabrielësneþinai?

ÐEKSPYRAS (publikai, ðypso-damasis). O thou monster Ignoran-ce, how deformed dost thou look!

ÞEMAITË. Taigi Petkevièaitë.Bitë.

ÐEKSPYRAS. Bitë? Pas jus ne tikmoterys, bet net ir bitës raðo?

Þemaitë nusikvatoja

ÞEMAITË. O, ðita bitutë ne tikraðo, bet netgi ypaèiai raðtinga. Kurkas iðmaningesnë uþ mane.

ÐEKSPYRAS. Dar kultûringesniskraðtas.

ÞEMAITË. Uþtai mes, dvi moteri,artistams kartais raðome kartu.

ÐEKSPYRAS. Kartu?ÞEMAITË. Lengviau.ÐEKSPYRAS. Lengviau? ÞEMAITË. Paduodamos viena

kitai rankà… Taigi þinai: kai du stos,visados…

ÐEKSPYRAS. O, ne visur, dear la-dy, ir ne visada. Kalbu ið savo patir-ties. Senatvëj, kai jau buvau pavar-gæs – o gal ir iðsikvëpæs? – ir að ban-dþiau ne kartà su kitu raðyti. Tar-tum atbula ranka. Tuðèios pastan-gos. Nei ðis, nei tas. Nei að, nei jis.Nei jis, nei að.

ÞEMAITË. Manai, nei velnias,nei gegutë?

ÐEKSPYRAS. Ay, nei vienas, neikita. Reikëjo nutilti – ir tylët. Pri-siraðyta. Kartà baigta ir pabaigta.(Publikai) 'Tis finished.

ÞEMAITË. Bet mudvi vos tiktaipradëjom.

ÐEKSPYRAS. Reikëjo nepradët.

Patariu kuo greièiausiai uþbaigti.Raðyk viena – viena pati, vienui vie-na. Jeigu suklysi, bent þinosi, kassuklydo.

ÞEMAITË. O kas ið tokio þinoji-mo? Verèiau tegu kiti neþino.

ÐEKSPYRAS. Tai kas svarbiau?Kiti þino ar tu þinai?

ÞEMAITË. Et, tu èia tik mali ratuir galvà man suki. O mudvi – ne tu,kaip ir tu – ne mudvi.

ÐEKSPYRAS. Në kiek neabejoju.ÞEMAITË. Gal mudviem ims ir

pasiseks.ÐEKSPYRAS (ðypteli). Linkiu sëk-

mës.

Tyla

ÞEMAITË. Nu, viskas, kà èia pri-plepëjau – tik mano dvylekis. Tikiuo-si, per daug nepristojau…

ÐEKSPYRAS (nusijuokia, publi-kai). Reputation, reputation, reputa-tion. O, I have lost my reputation!

ÞEMAITË. …ir, viliuosi, neuþsi-gavai…

ÐEKSPYRAS. Madam, jeigu raðaiir uþsigauni, neraðyk. Arba bûk neraðytojas, o kritikas.

ÞEMAITË. Bet jeigu esi ir vienas,ir kitas?

ÐEKSPYRAS. Tuo labiau neuþsi-gauk.Arba nebûk nei vienas, nei kitas.

Ðekspyras þiûri kaþkur á tolá,o Þemaitë – á Ðekspyrà

ÞEMAITË. Kaþi, gal Hamletasjau apsisprendë?

ÐEKSPYRAS. Neskubink Princo.Jam uþtrunka. O skubant lengva su-klyst arba paklysti. Suklupti ir par-klupt.

ÞEMAITË. Sakai, skubos darbàvelnias renka?

ÐEKSPYRAS. Ðëtonas tikriausiaituri rimtesniø uþsiëmimø. O Hamle-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 23

24 tà palikime ramybëj. Tegul jis svars-to ir kankinas – matyt, jo toks liki-mas. (Publikai)

It is the stars,The stars above, govern our

conditions.

Pradeda lynoti.Kaþkur nugriaudi paðaliais.

Þemaitë ir Ðekspyras paþvelgia á debesá

ÐEKSPYRAS. Lyja.ÞEMAITË. Taigi.

Trumpa tyla

ÐEKSPYRAS. Ar gali lietus ne-lyti?

ÞEMAITË. Pas mus tikrai ne. Okaip tavo parapijose?

ÐEKSPYRAS. Kaip danguje, taipir ant þemës.

ÞEMAITË. Negi ir dangus toksvarganas? Kaip mûsø aðarø pa-kalnë?

ÐEKSPYRAS. A! Ir tu jau abejoji?(Publikai) Ið tiesø:

There are more things in heaven and earth <…>

Than are dreamt of in [our] philosophy.

(Þemaitei) O jeigu reikëtø apsi-spræsti?

ÞEMAITË. Man? (Sutrinka).ÐEKSPYRAS. Nenusimink. Visi

mes – Hamletas. (Publikai) Visi. Allis one. One is all. (Þemaitei) Ir tu, irað. (Ðypteli) Net ir Bitë.

ÞEMAITË. Gink Dieve!ÐEKSPYRAS. Maþdaug.ÞEMAITË. Ir vël maþdaug?ÐEKSPYRAS. Gerai, tebûna daug-

maþ. Þmogus, kuris niekad nedvejo-ja, neabejoja, niekad sau neprieðta-rauja, niekad netikras, visada tikrasir viskà þino, – tuðèia skylë. Màs-tykim, galvokime, svarstykim... irneskubëkim – niekur nenubëgsim.

Visø laukia ta pati Dama. (Publikai)Death, a necessary end.

(Þemaitei) Ir sulaukia.ÞEMAITË (paðiurpusi). Susimil-

damas… ÐEKSPYRAS. Kartoju: nenusi-

mink – galëtø bût blogiau. (Nusi-kvatoja).

ÞEMAITË. Paguodei. Aèiû.

Prapliumpa lietus

ÐEKSPYRAS (apsigrabalioja ap-linkui). Ðlapia.

ÞEMAITË. Lyja, tai ir ðlapia. Opas jus?

ÐEKSPYRAS. Kaip ant þemës…ÞEMAITË. …taip ir danguje.

Tyla

ÐEKSPYRAS. Girdþiu, jau muðalaikrodis.

ÞEMAITË. Að nieko negirdþiu.ÐEKSPYRAS. Gerai ásiklausyk.ÞEMAITË. Tik vëjas ir lytus.ÐEKSPYRAS. O, ne. Laikas. (Pub-

likai) The inaudible and noiseless foot

of Time.(Þemaitei) Jau laikas man namo.ÞEMAITË. O ko skubi? Kà tik

sakei…ÐEKSPYRAS. Prisiðnekëjom. Pa-

sakëme, kas pasakyta, nesakëm, kasnepasakyta. Gana. (Pakyla nuo eþios)Telieka atsisveikint.

ÞEMAITË. Palauk.ÐEKSPYRAS. Laikas nelaukia.ÞEMAITË. Sakyk… ÐEKSPYRAS. Viskas jau pasaky-

ta.ÞEMAITË. …girdëjau…ÐEKSPYRAS. Viskas jau iðgirsta.ÞEMAITË. …kai kas sako…ÐEKSPYRAS. Kà sako?ÞEMAITË. …net ir tikët nesinori…ÐEKSPYRAS. Tai gal ir netikëk?

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 24

25

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

ÞEMAITË (palûkuriavusi)... kadtavæs iðvis nebûta.

ÐEKSPYRAS (ðypteli). Nejaugi?(Publikai) Ah! To be or not to be…

ÞEMAITË. Girdi, tas tavo istori-jas kaþkas kitas paraðë.

Ðekspyras nusikvatoja

ÐEKSPYRAS. Ir að taip girdëjau.Kaip tau atrodo? (Publikai) O jums?

ÞEMAITË. Kà að èia, boba, su-vaikysiu.

ÐEKSPYRAS. Mesk, Madam, tutà „bobà“…

ÞEMAITË. O kaip að jà numesiu?ÐEKSPYRAS. …ir bûki, kuo esi: a

woman.ÞEMAITË. Kas?ÐEKSPYRAS. Moteris.ÞEMAITË. Suprantama, nuo jos

tikrai nepabëgsiu. Tai va ðita moteristau ir sako: jeigu að, durna muþikë…

ÐEKSPYRAS. Vël durna? (Publi-kai) The lady protests too much,methinks.

ÞEMAITË. …valioju ðá tà antpopieriaus suregzti…

ÐEKSPYRAS. Net jeigu bûtum irboba, ir muþikë – vis tiek nesi durna.

ÞEMAITË. …tai kodël tu, toksairaðtingas, mandras…

ÐEKSPYRAS. Mandras?ÞEMAITË. …dovanok, toks ið-

maningas, – kodël ir tu negali?ÐEKSPYRAS. Iðmaningas að ar

tiktai mandras, well spoken, dear la-dy, – ið tiesø: kodël ir að negaliubrûkðtelt bent ðá tà? Gal net kai kà.Bet mano jau viskas paraðyta. Tað-kas. Taèiau tu vos tik pradedi. Tadsësk, raðyk – ir niekam në aèiû.

ÞEMAITË. Dëkoti niekam neke-tinu. Bet biesas þino, kà að ten ra-ðau.

ÐEKSPYRAS (nusijuokia). Matyt,ákvëpimas.

ÞEMAITË. Joks ten kvëpimas ar

iðkvëpimas – neþinau, kà darau, irgana. Taèiau ðtai, prisipaþinsiu...

ÐEKSPYRAS. Bûk atsargi – ið-paþintis kartais pavojinga.

ÞEMAITË. …keletà monologø irað esu paraðius.

ÐEKSPYRAS (neva pasibaisëjæs).O heavens! O heavens!

ÞEMAITË. Bet ten nieko kito në-ra – viena vienintelë ypata, viena irðneka. Atpliekia jà ðnekorius ir nu-eina ið kur atëjæs. Nueina ir negráþ-ta.

ÐEKSPYRAS. Viskas?ÞEMAITË. Baigta.ÐEKSPYRAS. Tai kokia to mono-

logo prasmë?ÞEMAITË. Prasmë? O kokios rei-

kia?ÐEKSPYRAS. Kokios? (Publikai)

Turbût prasmingos. (Þemaitei) Well,kà paraðei, paraðyta. Raðyk, kas darneparaðyta. O taðkus ir kableliuskiti sudëlios.

ÞEMAITË. Taigi jau maèiau – tøkableliø kabliø prikabliuota ir taðkøpritaðkyta á valias. O taipgi ir pri-braukyta skersai ir iðilgai, ið kairësir deðinës.

ÐEKSPYRAS. Jeigu save dar at-paþásti, telieka. (Publikai) Pabrëþiu:jeigu. (Þemaitei) Taèiau neraðyk to,ko dar gali neparaðyti.

ÞEMAITË. O ko?ÐEKSPYRAS. Daug ko. Be abejo,

daugiau, negu kas jau tavo paraðyta.Pavyzdþiui, jeigu sakiau, reikia mo-nologo, tai dabar sakau: tikrai nerei-kia epilogo. Prologas nekenkia, kar-tais net bûtinas, taèiau ne epilogas.

ÞEMAITË. Kas? Tokio negirdë-jau.

ÐEKSPYRAS. Epilogas. (Publi-kai) If it be true that good wineneeds no bush, 'tis true that a goodplay needs no epilogue. (Þemaitei)Tai tartum priekaba istorijà pabai-gus. Ðuniui penkta koja.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 25

26 ÞEMAITË. Manai, pridurkas?ÐEKSPYRAS. Vadink, kaip nori.

Jeigu ðuo nepaeina keturiom, ne-paeis ir penkiom – tuo labiau. (Pub-likai, tartum á ausá) Tarp kitko, ir aðesu keletà epilogø lyg uodegø pri-dûræs. (Þvilgtelëjæs á Þemaitæ) Tiknesakykit jai.

Atsistoja

ÐEKSPYRAS. Madam, ádomu bu-vo susipaþinti, – (publikai, ðyptelë-jæs) tenka pripaþinti. (Vël Þemaitei)Kartà – ir niekada. Fare thee well,dear lady. (Publikai)

Hence! home, you idle creatures,get you home!

(Nusilenkia) Adieu.

Þemaitë nespëja në apsidairyti –Ðekspyro jau nëra

ÞEMAITË. …kartà… – ir nieka-da?

Tyla

ÞEMAITË. Iðnyko kaip dûmas.Tartum Hamleto tëvo dvasia. Lygnebûta. (Apgrabalioja, kur Ðekspyrosëdëta) O gal ir nebuvo? Sapnavau?

Vël tyla

ÞEMAITË. Rodos, Hamletas sa-kë: „Sapnas yra tiktai ðeðëlis.“ Ðe-ðëlis? Kaþi kieno?

Þemaitë apsidairo aplinkui tartum ieðkodama to kaþkieno.

Pagaliau atsistoja.Tebelyja

ÞEMAITË. Nu, (ðypteli), poniaÞemaite, èësas ir tau namo.

Pasikelia sijonà ir nueina per laukus

Gráþta Þemaitë namo.Troboje sëdi paniuræs Þymantas

ÞEMAITË (tik áëjusi). Epilogas

Pasigirsta Ðekspyro balsas.

ÐEKSPYRAS. Madam, að tau kàtik sakiau ir pabrëþiau: be epilogo

Þemaitë paþvelgia á palubæ

ÞEMAITË. Þinau, girdëjau…ÐEKSPYRAS. Tai kodël neklausai?ÞEMAITË. Kad að èia niekuo dë-

ta. Vis to Astraucko darbas. Tai kà aðpadarysiu?

Þvilgteli á palubæ ir Þymantas

KITAS BALSAS (tikrai ne Ðeks-pyro). Ir vël að kaltas?

ÞEMAITË. Tu ir vël èia?TAS KITAS BALSAS. Ne kas ki-

tas. Kai ðitaip mane pristojai, neið-tvëriau. Nieko nekaltink, tautiete, –nebent tiktai save. Raðyk, anot SirWilliamo, kaip sugebi ir iðmanai, –jis tikrai þino, kà ðneka, – ir kaipanas sakë, „dirvos ne'pleiski!“ O da-bar jau tikrai uþsièiaupiu.

Trumpa tyla

ÐEKSPYRAS. Ir vël tiesa. Oh, well,atrodo, ir að èia nieko nepadarysiu.Galø gale… Kaip jûs ten sakot? Nemano darþas, ne mano pupos?

ÞEMAITË. Taip mes sakom.ÐEKSPYRAS. Tad ir að taip sa-

kau: ne mano darþas, ne mano pu-pos. Sudie.

TylaÞymantas, akis pastatæs, þiûri á Þemaitæ

ÞYMANTAS. Su kuo tu èia ðnekë-jai?

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 26

27

KO

STA

SO

STR

AU

SK

AS.

Þem

aitë

sut

inka

Ðek

spyr

à

ÞEMAITË. Su Ðekspyru.ÞYMANTAS. Su kuo? ÞEMAITË. Tu vis tiek jo neþinai.ÞYMANTAS. Bet gal paþástu?

(Nusikvatoja) Ale kodël að tik tavegirdëjau?

ÞEMAITË. Ne tau jis ðnekëjo.ÞYMANTAS. Þiûrëk, koks mand-

ras.

Þemaitëvël kilsteli akis á lubas ir nusiðypso

ÞEMAITË. Ne mandras – iðma-ningas.

ÞYMANTAS. Tau, boba, jau gal-velëj, atrodo, maiðos.

ÞEMAITË. Gal kartais ir pasi-maiðo… – bet taip smagiai… kad tuþinotumei, Laurynai, kaip smagiai…

ÞYMANTAS. Smagiai? Smagu-mas, kà ir besakyti… Kur buvai?

ÞEMAITË. Laukuos.ÞYMANTAS. Laukuos? Kà tu ten

veikei?ÞEMAITË. Ant eþës sëdëjau…ÞYMANTAS. Reikalas prispyrë? ÞEMAITË. …ir ðnekëjaus…ÞYMANTAS. Tupëjai ir ðnekëjais?ÞEMAITË. ...su Ðekspyru.ÞYMANTAS. Tuo paèiu?ÞEMAITË. Ne kitu.ÞYMANTAS. O tai kaþi jau kà

ten judu ûturiavot?ÞEMAITË. Ðá bei tà.ÞYMANTAS. Ne anà?ÞEMAITË. Ir dar kai kà.ÞYMANTAS. Net dar kai kà? Kà

tu pasakysi! Tai kà?ÞEMAITË. Tau visai në motais.ÞYMANTAS. O kaipgi. Meldþiu,

sakyk – neiðturësiu.ÞEMAITË. Ðnekëjom apie jo rað-

tus…ÞYMANTAS. Tau vis tie raðtai ir

raðtininkai…ÞEMAITË. …istorijas…ÞYMANTAS. Kokias istorijas?

ÞEMAITË. …apie Hamletà, kara-liø Lyrà…

ÞYMANTAS. Karaliø? Tikrai necarà?

ÞEMAITË. …apie Romeo ir Dþul-jetà…

ÞYMANTAS. Ir apie kà?ÞEMAITË. Dþuljetà. Julijà.ÞYMANTAS. Julijà? Að maniau,

tu esi ir neparaðyta.ÞEMAITË (atsidûsta). O, kad bû-

èiau tokia bent paraðyta.ÞYMANTAS. Kà tu èia dabar ðne-

ki?ÞEMAITË. Neþinai ir nesuprasi.ÞYMANTAS. Kas èia tave supras.

Tau ne tik maiðos, bet jau ir susimaiðë.ÞEMAITË. Ir að taip mislijau. Net

ir sakiau. (Publikai) Atsimenat? (VëlÞymantui) Taèiau dabar jau nesu tik-ra, kad að tokia þiopla.Visai dorai pasi-ðnekëjom. Iðgirdau, ko negirdëjau, su-þinojau, ko neþinojau. Tikrai nepësèiasvyras tasai Ðekspyras – Poviliukastiesà sakë.

ÞYMANTAS. Poviliukas, Poviliu-kas… – vis tas Poviliukas. Ásikibo bobaá vaiká – ir nepaleidþia. Sarmatos turë-tum. Liaukis. Savo vaikø turi, ir nevienà. Þiûrëk geriau, ið ko duonà val-gai. Eik kiauliø ðerti, karviø melþti…

Þemaitë ilgai þiûri á Þymantà

ÞYMANTAS. Ko þiopsai?

Þemaitë paþvelgia á lubas

ÞEMAITË. Teisybæ tu, Viliau, sa-kei. Tikrai geriau be to pridurko.Bet, kaip þinai, ne mano valioj.

Iðeina.Þymantas

atsistoja, taip pat þvilgteli á palubæ– á dangø? –

ir skësteli rankomis –Vieðpaèiui ar Ðekspyrui?

2006

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 27

28 ROLANDAS RASTAUSKAS

Kalëdos Flandrijoje

SuledëjæBriugës kanalai

plonytëjgyvo vandensamalgamoj:

vaiko þaislaskëdës atkaltë

sudauþyti vazonai

leisgyvëskambario gëlës

ant veidrodþio po debesim

ir mûsøþingsniaiant tilto

patys saupatys saupatys sau

2008

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 28

29Mona Lita

Nupirkautau rudà

per priekásusagstomà

sensations

suknelæuþ

lità:

kadnesigailëtum

kai kiti

nulaiþysjà

þvilgsniais

itpirmtakæ

Ermitaþe

2006

Juodosios tulpës valsas

Jauna lotynistë

su juodu korsetuprovincijos gëjø baliuj

omnia vincit amor

strykt pastryktstrykt pastryktstrykt pastrykt

2008 RO

LA

ND

AS

RA

ST

AU

SK

AS.

Eilë

raðè

iai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 29

30 Dangaus prieglobstis

Þvaigþdës suvedë

mus

bet iðsiskirti

palikopatiems

2007 09 28

Ásimylëjusios sraigës

Aistringataèiau

bejausmë

jausmingastaèiau

beaistris

Gothenburg, 2007 09 27

CZESÙAW MIÙOSZ

Allenui Ginsbergui

Allenai, gerasis þmogau, didis þudikiðko amþiaus poete, kursai uþsispyræsbeprotybëje atëjai á protà.

Tau iðpaþástu, mano gyvenimas nebuvo toks, kokio troðkau.

Ir dabar, kai praëjo, guli it nereikalinga padanga kelkraðtyje.

Buvo toks kaip ir milijonø, prieð kurá maiðtavai poezijos ir visuotinioDievo vardan.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 30

31Paklûstantis áproèiams, þinant, kad jie absurdiðki, ir bûtinybei, kuri verèiakasryt ið lovos ir ásako vaþiuoti á darbà.

Su neágyvendintais troðkimais, netgi su neágyvendintu noru rëkti dauþantgalvà á sienà, su kartojamu sau draudimu „Negalima“.

Negalima sau pataikauti, leisti nieko neveikti, galvot apie savàjá skausmà,negalima ieðkoti pagalbos ligoninëse ir pas psichiatrà.

Negalima ið pareigos, bet negalima ir ið baimës akivaizdoje jëgø, kuriomsnuolaidþiaujant iðlenda visos klounados.

Ir gyvenau Molocho Amerikoje, trumpaplaukis ir nusiskutæs, riðdamaskaklaryðius, kasvakar gerdamas burbonà á televizoriaus sveikatà.

Ðëtoniðki geiduliø nukðtukai vartës kûliais many, paþinodamas juos tikskësèiojau rankom: tai praeis drauge su gyvenimu.

Èia pat ásëlindavo nerimastis, reikëjo nuduoti, kad jos niekada nejauèiu irsu kitais mane sieja palaiminta normalybë.

Ir tokia gali bûti vizijos mokykla, be narkotikø ir nupjautos van Gogh’oausies, be geriausiøjø protø brolijos uþ gydyklos grotø.

Buvau instrumentas, klausiausi, gaudydamas balsus vapalioniø chore,versdamas á aiðkius sakinius su taðkais ir kableliais.

Pavydþiu tau absoliutaus iððûkio dràsos, liepsnojanèiø þodþiø, ánirtingøpranaðo prakeikimø.

Drovûs ironistø ðypsniai, iðsaugoti muziejuose, nëra didelis menas, tiknetikëjimo paliudijimas.

Tuo metu tavo piktþodþiaujantis staugsmas tebeaidi neono dykumoje, pokurià klaidþioja þmoniø gentis, pasmerkta niekybei ir nerealybei.

Waltas Whitmanas klausos ir sako: Taip, ir tik taip, kad vyrø ir moterøkûnus nuvestume ten, kur visa yra iðsipildymas ir kur nuo ðiolei jie gyvenskiekvienam perkeistam akimirksny.

O uþ tavo þurnalistines banalybes, uþ tavo barzdà ir karoliukus bei anosepochos maiðtininko drapanas bus atleista.

Kadangi neieðkome to, kas tobula, ieðkome to, kas iðlieka ið nuolatiniosiekimo. R

OL

AN

DA

SR

AS

TA

US

KA

S.

Eilë

raðè

iai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 31

32 Atmindami, kà reiðkia laimingas atsitiktinumas, þodþiø ir aplinkybiøsutapimas, debesuotas rytmetys, kuris vëliau atrodys neiðvengiamas.

Nereikalauju ið tavæs monumentalaus kûrinio, kursai bûtø lyg vidur-amþiø katedra virð prancûziðkos lygumos.

Pats turëjau vilties ir triûsiau, jau beveik þinodamas, jog tai, kas neápras-ta, virsta kasdienybe.

Ir planetinëje tikëjimø bei kalbø maiðaty esam atmenami ne daugiau neiverpimo ratelio ar tranzistoriaus iðradëjai.

Priimk iðtikimybës priesaikà ið manæs, kuris buvau neapsakomai kitoks,taèiau toj paèioj neávardytoj tarnyboj.

Stokojant geresniø apibrëþimø nusakantis tà veiklà vien kaip eilëraðèiøraðymà.

Ið lenkø k. vertë ROLANDAS RASTAUSKAS

Mergaitë su vipetu

Blakutinëti naktimissu ðunimi

Mënuliui nuskustàatstaèius savo galvà

ir iðsprogdinti smegenis tomis,na, gaidomis, kurios

ir be A. Skriabino vis tiekágyja spalvà.

Sakyti: „Dieve,koks baisus lietus!

Tarytum vyras,vemiantis ant laiptø!“

Tik pulsas plaktø:„Tu, mergaite, tu

pasirinkai,kad niekas nesibaigtø!“

2007 06 21

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 32

ALGIMANTAS MIKUTA

Kompostas

I ð 1 9 9 6 – 2 0 0 0 m . u þ r a ð ø

Sovietmeèiu Lietuvoje ryðkiai iðsiskyrë trys klanai: medikø, prekybinin-kø ir valdininkø (nomenklatûra). Nepriklausomybës laikais galingi belikodu: medikø ir valdininkø. Prekybininkø klanas buvo atskiestas daugybenaujø þmoniø – prekyba tapo prieinama visiems ir daug kas panoro ðiamebare iðbandyti savo jëgas. O atskiestas gërimas, suprantama, ne toks stiprus.Smarkiai transformavosi ir du galingieji klanai, ypaè ið vidaus – valdininki-jà dabar sudaro visiðkai kiti þmonës, senøjø beliko gal tik koks ketvirtadalis.Ðiandien bando formuotis du nauji klanai: juristø ir kapitalistø. Taèiau pir-masis yra negausus ir gali reikðtis tik keliuose didmiesèiuose, antrasis, sto-kodamas profesinio solidarumo ir tàsomas konkurencijos, yra lengvai paþei-dþiamas, suprieðinamas ir iðardomas, toká klanà vienija tik fasadinës ambi-cijos, tai jau ne klano, bet klubo bruoþai. Sueina, pasiðneka, suþaidþia biliar-do partijà, pasidalija naujienomis, bet galvos vieni uþ kitus neguldo. Soli-darûs, todël ir stiprûs klanai tebelieka du – medikø ir valdininkø: ðitie el-giasi kaip muðkietininkai – visi uþ vienà, vienas uþ visus.

Atkûrus Nepriklausomybæ, Lietuvoje imta ðnekëti apie elità. Dirbdamasþurnale „Nemunas“, baisiai nustebau, kad apie elità itin garsiai ëmë kalbëtiþurnalistai, sakë, mûsø þurnalas ateity nebus populiarus, nes jis skirtas eli-tui. Kitaip tariant, elitu ið pradþiø buvo linkstama vadinti þmones, artimuskultûrai. Vienas fotografas Kaune trejus metus leido þurnalà „Elitas“, kurisiðsiskyrë spalvingomis panikiø bei meno korifëjø nuotraukomis. Savaimeaiðku, laikotarpis, kai elitas buvo tapatinamas tik su meno ir mokslo kûrë-jais, ilgai neuþtruko. Nustatant elitiðkumà, pamaþu imta þiûrëti á þmogausturtinæ bei visuomeninæ padëtá. Erudicijos, intelekto, iðsilavinimo faktoriaidar buvo nesvarbûs. Maþdaug prieð trejus metus apie elità imta vieðai disku-

33

Pabaiga. Pradþia 2008 m., Nr. 5

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 33

34 tuoti. Þinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ leidëjai iðplatino anketiná klausimàapie elità. Átariu, kad jie taikësi iðrasti elito formulæ ir pagal jà atrinkinëtikandidatûras á savo þinynà. Ðiandien elito sàvoka linkstama pridengti Lie-tuvoje besiformuojanèià ar specialiai formuojamà naujàjà aristokratijà. Jukaristokratija, kaip þinoma, niekada nebuvo vienalytë, susiformuodavo keis-èiausiais bûdais ir ne taip jau sparèiai – per ðimtmeèius. Taigi elitas mûsuo-se bûtø ne kas kita, kaip nesamos ir greit neatsirandanèios aristokratijospakaitalas, imitacija, iðnykusio dinozauro muliaþas. Kaþkodël niekas nenorito pripaþinti, daþniausiai siekiama aristokratiðkumu savo profesijà ar socia-linæ padëtá sureikðminti. Bijau, kad tas þaidimas, ypaè palaikomas reemig-rantø ir naujø milijonieriø, greitai iðsivadës ir subliûkð, nes ðiandieninëLietuva yra pernelyg skurdus ir kuklus kraðtas, kad jo socialinio bei kul-tûrinio gyvenimo pavirðiuje galëtø susidaryti kad ir plonytis riebalø sluoks-nis. Lietuva tebëra daugybe ðaukðteliø nuolat maiðoma nesaldinta arbatëlë,kurios pavirðiuje nenusistoja jokia ðvytinti plëvelë, jokia grietinëlë, nebentsmulkios ðiukðlytës.

Mëlynas kraujas, pasirodo, nëra prasimanymas. Pagal viduramþiø le-gendà tokio kraujo savininkai yra tikrieji aristokratai, mëlynas kraujas nevapadeda juos atskirti nuo prakutusiø plebëjø. Taèiau biologai ðneka, jog mëly-nas kraujas teka kai kuriø vandens gyvûnø kûnuose, ir kaip ryðkiausià pa-vyzdá nurodo kardauodegá, toká prieðtvaniná padarà, pusiau vëþá, pusiau vëþ-lá. Jis gyvena Ramiajame vandenyne, sugaunamas prie Amerikos bei Japo-nijos krantø. Jo ðarvas kaip vëþlio, po tuo ðarvu – daugybë þnyplëtø kaipvëþio kojikiø. Padaras turi ir ðarvuotà, aðtrià kaip kardas uodegà, todël taipir vadinasi – kardauodegis. Vandenyje kardauodegis beveik neáveikiamas,bet pakrantës smëlyje, kur iðropoja nerðti, daþnai apvirsta aukðtielninkas irnepajëgia atsistoti ant kojø, tad pakrantës bûna nusëtos nugaiðusiø karda-uodegiø ðarvais, panaðiais á kariðkus ðalmus. Taèiau ne tai amerikieèiø bio-logams ir chemikams yra ádomiausia, ne dël to jie tuos keistuolius gaudo Va-karø pakrantëje ir gyvus transportuoja á Majamio laboratorijà. Mokslinin-kams reikalingas mëlynas kardauodegiø kraujas, kuris naudojamas ávai-riems tyrimams, ypaè nustatant vaistø, gydomøjø preparatø toksiðkumà.Mëlynas kraujas yra superjautrus. Viduramþiais, kai buvo sugalvota, kad jistekàs aristokratø gyslomis, todël kilmingi þmonës esà jautresni uþ prastuo-menæ, matyt, turëta þiniø apie mëlynkraujus padarus, nes þmoniø fantazijanepajëgi tokiø dalykø prisigalvoti. Ðiandien amerikieèiai, nuleidæ tam tikràdalá kiekvieno sugauto kardauodegio mëlyno kraujo, juos gyvus vëlei skersaiþemynà skraidina atgal á Vakarø pakrantæ, ten paleidþia á vandenynà. Ðtaikà reiðkia turëti aristokratiðko kraujo.

Meno kûrinyje yra svarbu ne tik panaudota tikrovë, bet ir iðmonë, kuriojetoji tikrovë iðtirpinta. Ið to paties realybës kiekio galima pasigaminti ávairausstiprumo, visokio tikroviðkumo tirpalà. Jei iðmonë plati kaip eþeras, tai saujelëtikrovës jos në nesudrums, atsiras romantinë pasaka, abstrakcija, mistika. Ta-èiau jei toká pat grumstà ið realaus darþo ámesite á vaikiðkà fantazijos kibiriu-kà, iðeis purvynë, kuria galima iðtepti ir iðgàsdinti jautruolius, bijanèius stip-resnio gûsio, sodresnio þodþio, ðaiþesnio garso ir, aiðku, juodo daþo.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 34

35

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

D u i n t e l i g e n t a i a p ð n e k a t r e è i à :– Ko ið jo galima norëti? Kokio padorumo, kokios tolerancijos? Jis gi ið-

maitintas kitø suvirðkintu maistu, atryta mësa.– Að ir sakau – tikras erelis!

È . M i l o ð a s : Ar galima kurá nors poetà garbinti, uþkelti ant postamen-to, o jo mintis atmesti? Todël, kad jis reikalingas tautai, o jo mintys – ne-labai?

Pokario metais tremiamus á Sibirà valstieèius (tada juos vadino buo-þëmis), naktá susodinæ á veþimus, kareiviai ir stribokai rytais suveþdavo ábaþnytkaimius, ten formuodavo veþimø vilkstinæ, kurià paskui nuvarydavo áartimiausià geleþinkelio stotá. Neþinau, ar visur taip bûdavo, bet Salantuosetokia vilkstinë prastovëdavo net iki pietø, kol ið visø aplinkiniø kaimø su-rinkdavo tremiamuosius. Niûri ir pilka veþimø vora, ið kurios retsykiais at-sklisdavo moterø ir vaikø verksmas, nutásdavo nuo baþnyèios iki pakalnës.Kareiviai su ilgom vintovkëm, ant kuriø dar buvo pritaisyti ir durklai, neleis-davo prie veþimø prieiti miestelio þmonëms, ðie ir nesiverþë, bijojo, mat stri-biteliai grasino visus susodinsià ir iðveðià kartu su buoþëm. Moteriðkës, at-rodo, susiðûkaudavo su paþástamais ir giminaièiais. Tik mes, vaikai, dràsiaizuidavome palei veþimus, net gaudavome buoþe per kuprà. Kartà ankstø ru-dens rytà – að dar nebuvau iðëjæs á mokyklà, o uþ lango baltavo tirðta migla, –á mûsø namelá Salantuose ápuolë raudanti moteriðkë su kûdikiu ant rankø.Iðveþa mus, Nastele, visus iðveþa, nespëjau nieko susikrauti, ágriuvo pary-èiais, nenujautëm, kad mus veð, duok koká deká, aimanavo ji. Neprisimenu,kà dar sakë bobulë Anastazija, akuðerë, kuri tà kûdiká prieð kelis mënesiuspriëmë, tik menu, jog ji griebë nuo visø dar nepaklotø lovø pagalves, vatinesantklodes, vaikelá susupo á didelæ languotà kuskà, kuria apsiriðusi þiemàvaþiuodavo pas gimdyves, viskà grûdo moteriðkei, kalbëdama: „Tu neþinai,kaip Rusijoje ðalta.“ Man teko tà patalynæ padëti nuneðti á veþimà. Kaþkodëltada nebuvau net aprëktas, gal sargybiniai þmoniðkesni pasitaikë, gal mo-teriðkë kuo nors juos papirko, nes paprastai jie neleisdavo veþamiesiems nuoveþimo þingsnio þengti, patys stribiteliai atitempdavo vandens arkliams gir-dyti. Tiesa, vëliau kaþkas pasakojo, kad kitai moteriðkei, jau Kûlupënø sto-tyje, leidæ sulakstyti pas uoðvienæ, net nepasidomëjæ, kur toji gyvena, ir mo-teriðkë nulëkë septynis kilometrus á Kalnalá, paskui bulviø maiðeliu ir la-ðiniø paltimis neðina gráþo á vagonà, visai kelionei sugaiðusi tik valandà.Veþimø vilkstinës ið Salantø traukdavo dviem kryptimis: arba link Ðateikiø,Plungës, arba link Kûlupënø, Kretingos. Ið ten salantiðkiai ir iðdundëdavo áRytus.

Moterys yra iðtvermingesnës, jos niekada nepasiduoda. Taip, jos puola ápanikà, ginasi nagais ir dantimis, ðaukia klykia, kelia skandalus, ið pasku-tiniøjø kabinasi uþ kiekvieno ðiaudo. Taip elgiasi net ne paèioje pavojin-giausioje situacijoje, galgi taip uþkerta kelià praþûtingai akimirkai, kai jaunebegalima sustabdyti katastrofos, baisios nelaimiø lavinos. Vyrai á tokiusmoterø veiksmus þiûri skeptiðkai, net paðaipiai, taèiau patys, matyt, dëlvyriðko iðdidumo ir tariamos vyriðkos galios daþnai susivokia pavëluotai,

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 35

36 griebiasi gëdingø iðsigelbëjimo veiksmø, kai niekas nebepadeda ir jie yrapriversti kapituliuoti. Vyrai þudosi daþniau negu moterys. Gal èia lemiamotinystës instinktas, nes jos, kad ir nesàmoningai, jauèiasi atsakingos uþesamus ir bûsimus palikuonis. Susitaikiusià su lemtimi moterá gali sutiktidaug reèiau negu iðkëlusá rankas aukðtyn vyrà. Kol vyras iðgali kaip norspasiprieðinti, kol jis mato bûdus pavojui nugalëti, jis veikia – þiauriai, þût-bûtinai, negailëdamas prieðø, bet kai iðsigelbëjimo vizija akyse uþgæsta, jissusitaiko. Moteris iki paskutinës akimirkos draskosi, nepaklûsta, blogiausiuatveju apsimeta paklûstanti, kad kaip ta neva raiða kurapka nuviliotø lemtá,þvërá, mirtinà ligà tolyn nuo savo lizdo.

Ástatymø leidyba tokioje nedidelëje valstybëje kaip Lietuva ágauna kari-katûriðkø formø. Dël ko taip atsitinka, galiu nurodyti kelias prieþastis. Nevisi su jomis sutiks, jø gali bûti ir kitokiø. Taigi: 1. Valstybë, pasprukusi iðdidelës, diktatûriðkai valdomos imperijos, nori bûti pavyzdingai demokratið-ka; 2. Parlamentas, leidþiantis ástatymus, nori bûti itin reikðmingas ir ðaliesvisuomenës nuolat regimas kaip intensyviai dirbantis; 3. Norima, jog kiek-viena gyvenimo sritis, kiekvienas maþmoþis bûtø grieþtai reglamentuotas,kad vykdytojai ir teisëjai negalëtø nieko laisvai traktuoti ir vertinti; 4. Ásta-tymø leidyba ið teisinio proceso virsta politine veikla, netgi þaidimu, pateisi-nanèiu politikø gretø gausëjimà; 5. Leidþiant ástatymus klesti ne integrali-nis, sistematinis stilius, bet diferencinis, skaidomasis, trupininis metodas, kaiieðkoma ne bendrybiø, o skirtumø; 6. Ástatymai fetiðizuojami, daugelis vals-tybëje nutinkanèiø nelaimiø ir nesëkmiø paaiðkinamos, jog nëra reikiamøástatymø arba jie – netobuli. Tarsi bûtø galima prikurti ástatymø, kurie ap-saugotø nuo perkûnijos ir þaibø.

Taèiau silkës, kaip ir daugelis þuvø, bet ne visos, negali gyventi po vienà.Silkës nepakelia vienatvës. Jeigu viena silkë yra paleidþiama nors ir á tobu-liausiai árengtà akvariumà, po keliø dienø ji plûduriuoja pilvu á virðø; keliossilkës tame paèiame akvariume gyvena ilgiau, beje, didelis silkiø bûrys, ku-riam ðiame akvariume gali bûti net ankðta, gyvena dar ilgiau. 1966 metais,kai raðiau poemà „Gelmiø þuvys“, apie tokius zoologø bandymus nebuvaugirdëjæs, bet kaþkaip intuityviai atspëjau minios sindromà ir jam perteiktitinkamà þuvø metaforà.

Kairysis smegenø pusrutulis skatina optimizmà, deðinysis – depresijà,liûdesá. Þmonës, kuriø kairysis smegenø pusrutulis veiklesnis, yra laimingi,energingi, viskuo patenkinti. O þmonës, kuriø veiklesnis deðinysis pusrutu-lis, yra niurgzliai, skeptikai, amþinai nepatenkinti savimi ir pasauliu. Deði-nieji saviþudþiø pusrutuliai yra veiklesni uþ kairiuosius. Jei þmogus kas rytàðoka ið patalo trokðdamas nukariauti pasaulá, vadinasi, jo galvoje aktyvesniskairysis pusrutulis. To, kuris ðalinasi þmoniø, bet kokios veiklos, ieðko vie-natvës, aktyvesnis yra deðinysis pusrutulis. Kà ðiuo aspektu galëèiau pasa-kyti apie save ir kai kuriuos savo paþástamus? No coments, visiðka maiða-lienë. Nebent smegenø pusrutuliai nuolat automatiðkai persijunginëtø, vie-nà dienà ásijungtø kairysis, kità – deðinysis.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 36

37

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

Tiek Salantuose, tiek Maþeikiuose gyvenome prie baþnyèiø. Abu seneliaipatys namø nestatë: vaistininkas Pranas Mikuta gavo palikimà ið dievotøseserø, kurios senatvëje gráþusios ið Amerikos, ten jos dirbo fabrikuose au-dëjomis, pirko namelá prie baþnyèios, na o geleþinkelininkas Jonas Èerbapigiai nusipirko kaimiðkà trobà, kurios viename gale buvo tvartas, ir per-statë jà á visai padorø dviejø galø gyvenamàjá namà, jo sovietai vos nena-cionalizavo – iki normos trûko keliø kvadratiniø metrø, sako, senelis baisiaidþiaugësi, kad nespëjo árengti salkø. Taigi tiek vienur, tiek kitur kas dienàpro mûsø langus su triûbom ir giesmëm praveþdavo numirëlius. Salantuosemirusiuosius veþdavo arkliais, berþeliais apkaiðytame veþime, ið paskos ki-tame ilgame veþime kratydavosi giedoriai, dar kitame – muzikantai. Mûsøgatvelë buvo grásta akmenimis, brukavota, todël tiek laidotuviø giesmës, tiekpagrabiniai marðai skambëjo ypatingai – su padrebinimais. Maþeikiuose daþ-niausiai grabus veþdavo atvirais sunkveþimiais, laidotuviø procesija bei mu-zikantai eidavo pësti. Kai baigæs mokyklà iðsikrausèiau ið Þemaitijos, kaþ-kaip su laidotuvininkais nebesusidurdavau. Mirusieji buvo nutolæ. Ðtai gy-venu Kaune toje paèioje vietoje jau ketvirtá amþiaus ir vienà dienà pamatæsnustembu – mirusieji vël priartëjo. Kitapus gatvës, Ramybës parke, buvusiosrusø mokyklëlës patalpose ásikûrë nedidelë laidojimo kontora, kurios saly-tëse kasdien paðarvojama po porà numirëliø. Suvaþiuoja artimieji, paþásta-mi, palei cerkvæ sustoja daug automobiliø. Mirusiuosius dabar palydi tyliai,be orkestrø ir giedoriø. Tvarkdarys trims minutëms Vytauto prospekte su-stabdo eismà, ið aikðtelës iðsuka automobiliø kolona ir didindama greitá nu-rûksta á kapines. Galëtumei ir nereaguoti, bet mintis, jog mirusieji vël pri-artëjo prie namø, keistai trikdo áprastà gyvenimo rutinà.

Senas dainas dainuoja seni þmonës. Kad seniai imtø dainuoti kokià norsdainà, reikia, kad ji pasentø. Retkarèiais seni þmonës iðmokina savo senødainø ir jaunuomenæ, bet patys jaunimo sukurtø naujausiø dainø neiðmoks-ta. Senieji ko nors mokytis ið jaunøjø tiesiog nepajëgia ir nenori. Ið naujo,tvirto, graþiai nuþiesto àsoèio kà nors perpylinëti á senà, suskilinëjusá indànëra jokios prasmës. Taèiau gerai iðsilaikiusá gërimà perpilti ið seno indo ánaujà yra prasminga ir toliaregiðka.

Mûsø vieðajame gyvenime virðø paëmë sporto varþybø principai. Buvæ spor-tininkai, nepraradæ rungtyniavimo dvasios, iðkyla á aukðtus postus. Vilniausmeras – lakûnas akrobatas, Kauno – krepðininkas þalgirietis. Niekam nebe-svarbu, kà tie þmonës, be pasiekimø sporte, yra nuveikæ. Svarbu, ar jie mokagrumtis dabar, dar svarbu, kaip atrodo, kitaip sakant – ávaizdis, paveikslas,ðis gali bûti ir prastas, bet pastatytas ðalia Holivudo aktoriaus toks veikëjasatrodys geras, moterys uþ já balsuos. Paprastai net pretenduojantieji á aukð-tus postus ðiandien gali pasigirti tik mëgëjiðkais raðinëliais, standartiniaisprojektëliais, tarnyste kuklioje ástaigëlëje. Taèiau pretendentas turi dràsosiðeiti á ringà ir varþytis. Niekas taip neákaitina visuomenës kaip sporto var-þybos, taèiau jos, kaip ir jø dalyviai, greitai pasimirðta. Politikai, kurie nugalisporto principais rengiamà kovà, turi tà paèià perspektyvà: ðvystelti, at-kreipti dëmesá ir pradingti. Lietuvoje, kaip stadione, viskas daroma ne atei-èiai, bet ðiai dienai – visos reformos, visi ástatymai ir nutarimai, greiti pro-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 37

jektai. Reikia laimëti ðios dienos maèà, kas bus po savaitës – galvoti anksti.Neþinia tik, ar politinë kova virsta sportu laikinomis aplinkybëmis ir tikatskirose ðalyse, ar tai ilgaamþis dësnis, veikiantis visame pasaulyje?

T a i p p a r e i ð k ë a k a d e m i k a s , e k o n o m i k o s p r o f e s o r i u s :Valdþia dar syká iðkovojo pergalæ prieð sveikà protà.

Politinëje kovoje itin svarbu, kad kuris nors þaidëjas neatsidurtø masiødëmesio centre, kad juo nepradëtø þavëtis ir sekti, kad jis neágytø dideliosimpatikø bûrio. Toká iðsiðokëlá reikia kokiu nors bûdu sustabdyti, pakiðtijam kojà, pargriauti, kitaip tariant, sukompromituoti. Tai gali bûti melagin-gi dalykai, ðantaþas, bet kol tai paaiðkës, kol bus suprasta, jog já apjuodinovarþovai bei konkurentai, lyderystë bus prarasta – á pasekëjø sàmonæ busásigrauþæs dvejoniø kirminëlis. Jeigu atsiranda daugiau lyderiø su pagrauþ-ta reputacija, nieko baisaus. Svarbu, kad neatsirastø vienas doras ir skais-tus. Toks atsiranda itin netikëtai. Ir jei varþovai truputëlá prisnûsta, skaistu-sis iðsiverþia toli á prieká, paskui tenka ilgai já vytis. Todël politikai, tarsikokia dviratininkø komanda, sparèiai mindama pedalus, privalo akylai þval-gytis á ðalis, kad tik kas nors staiga ið uþnugario neiððoktø ir nelaimëtø lenk-tyniø.

Þ e m a i t i s a p i e r e i t i n g à : Kas yr maktings, að þënau, bet kas yr rei-tings, neþënau, musët þmogus su storais reitais. Jeigu nogërsèiau sakont rei-tinga boba, ta³ soprasèiau, ka³ tõkë kap Ðliauterienë. Papa kap batvëne, reitakap kloce, vo sobenë kap do koðalienas bliûda.

Kai Maþeikiø mansardoje (toje taip ligi galo ir neárengtoje salkoje) va-saros naktá kà nors raðinëju, apie senà þaliai daþytà metalinæ stalo lempàima suktis naktiniai drugiai, suskridæ pro pravirà langà. Ðiais metais jø ypaèdaug, jie sukasi ne tik apie lempà, bet ir apie galvà. O prieð rytà dingsta lygpagal komandà – vos pradeda brëkðti, visi iðsislapsto, nors mano þalioji ge-leþinë lempa tebedega. Kodël pabrëþiu, kad geleþinë? Todël, kad Kaune to-kios neturiu, ten jau daug plastmasiniø daiktø, o Maþeikiø mansardoje visdar gausu medþio ir geleþies gadynës reliktø, visokiø senienø, kurios vël at-sirado kaip nauji nematyti reikmenys. Kad ir ði lempa su uþdedamu antelektros lemputës geleþiniu gaubtu, kurá laiko lemputæ gaubianèios spyruok-lës. Tikrai ne prieðkarinis produktas, nors Maþeikiø mansardoje esama irtokiø.

Nuo Salantø iki Maþeikiø tëra 60 kilometrø, bet tarmë ir þodynas ðiektiek skiriasi. Ðiandien kalbininkai tuos skirtumus yra suklasifikavæ, að tikpaminësiu kelis, kurie mano dar vaikiðkà ausá itin rëþë. Salantuose nebuvaugirdëjæs þodþio krupis, sakydavo rupûþë, bet Maþeikiuose kitaip ir nesibara:ak tu krupi, toks krupis ir pan. Vaikiðkos gaudynës Salantuose vadinasi pe-èiotë, o ðtai Maþeikiuose kaþkokiais kvaèais. Be to, ten dar áprasta visus jau-nus þmones, – tiek vaikus, tiek paauglius, tiek jaunuolius, – apðaukti pieme-nimis. Tas maþeikietiðkas peimou yra ðiek tiek niekinamasis þodis, panaðiaikaip kaunietiðkas bachûras. Salantuose piemenimis vadino tik tuos, kurie

38

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 38

gano karves, ir jokia perkeltine prasme þodþio nevartojo. Salantuose daugu-ma vyriðkø vardø yra su moteriðkom galûnëm – Jozë, Ontë, Kazë, Domë, Ma-þeikiuose moteriðkas formas turi tik maþybiniai vardai Augelë, Kazelë, Joze-lë, bet – Augis, Juzis. Maþai kur Þemaièiuose sutinkama ir salantiðkë mer-gaièiø pavardþiø forma: Mikutalë, Paulauskalë, Motûzalë, Endriuðkalë. To-kios galûnës Maþeikiuose jau skamba kaip patyèia. Kai pirmà syká gráþau iðSalantø á Maþeikius, ið kur buvau iðveþtas per karà dar nekalbantis jokiatarme, mane labiausiai ðokiravo ne daiktø pavadinimai, pavardës ir pra-vardës, bet maþeikieèiø kû vietoj á kraujà ásigërusio kon arba kou. Maþei-kiuose gyvenau beveik deðimtmetá, bet taip ir neiðmokau kreiptis kû, kûsaka. Salantiðká kreipiná kon saka, kou saka kaþkaip nejuèia mano ðnektojepakeitë mokykloje diegiamas bendrinis kà sakai, nors ðiaip iki ðiol esu tar-mybiø ðalininkas.

Remdamasis Froidu, galëèiau paaiðkinti savo paauglystës sapnus, ku-riuose matydavau motinà. Anot Froido, sapnuose atsigamina vaikystëje pa-tirti áspûdþiai, matyti vaizdai, kuriuos vëliau laikas iðtrynë. Man reikëtø kal-bëti apie kûdikystæ, nes mama mirë 1945 metais, kai man tebuvo dveji. Tadsapnuose turëtø atsigaminti vaizdai, regëti paèiais pirmaisiais mano metais,tikriausiai antrà gyvenimo vasarà. Ásiminiau keletà kartø su nedidelëm va-riacijom pasikartojusá sapnà. Maèiau bûrá jaunø moterø ir merginø, kuriosðoko, þaidë pievoje prie upës, gal ir prie eþero, þodþiu, prie vandens. Jos buvovasariðkai apsirengusios, gëlëtom lengvom suknelëm, gal tai buvo geguþinë,gal iðkyla arba kokia nors vasaros ðventë – Joninës, Sekminës. Moterys buvojaunos, linksmos, ant þolës buvo patiesta staltiesë, apkrauta valgiais, kaþ-kokiais àsoèiais. Viena tø iðkylaujanèiø moterø buvo mano mama, ji manðypsojosi, mane kalbino, pakeldavo nuo þemës ir vël sodindavo á veðlø þolynà.Sapno vaizdinys buvo itin ryðkus, niekaip nesudarkytas, nesujauktas. Tik-roviðkiau negalëjo ir bûti: maèiau draugiø ar giminaièiø bûryje ðokanèià ma-mà, tik neþinau kurioj vietoj – prie Ventos, Plateliuose, Laumëse? To prieðpusæ amþiaus galvon ásirëþusio sapno nebepamirðau, kaip ir daugelio kitø.Paauglystës metais motina kartais ðmësteldavo ir kituose sapnuose, bet itintrumpai ir neásimenamai, net sukeldama abejonæ, ar tai buvo ji. O anamesapne viskas tarsi nufilmuota spalvotoje juostoje. Vasara, gëlës, þolynai. Spin-dintis vanduo. Ðokanti mama.

Radau konkretø patvirtinimà minèiai, kuri mano galvoje susiformavotarsi savaime. Faustas Kirða savo „Autobiografiniuose uþraðuose“ byloja:„Visai teisingai sakoma, kad þmogus, tik 60 metø sulaukæs, gali pradëti atsi-minimus raðyti.“ Jeigu kas nors ims kibti, pasiteisinsiu, jog vartus visokiemsmano pasipasakojimams atvërë F. Kirða.

Þibalinë Maþeikiuose buvo árengta dideliame betoniniame rûsyje, kuristeiðliko centriniø gatviø sankryþoje. Tame kvartale buvusius namus 1944metais subombordavo rusai, varydami ið Maþeikiø vokieèius, kurie traukësiá Kurðþemæ. Namai buvæ ir mediniai, ir plytiniai, bet fronto ugnies neatlaikë,jà atlaikë tik betoninis rûsys (vëlgi esminis skirtumas tarp mano vaikystësbuveiniø: Salantus frontas apëjo, o Maþeikius kiaurai perskrodë). Tame rû-

39

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 39

40 syje ákurdinta þibalo parduotuvë pokariu buvo itin populiari, nes miestelënaivalgá virdavo ant primusø, kaimieèiai pasiðviesdavo þibalinëmis lempomis.Tokià lempà turëjome ir mes, bet Maþeikiuose jos bemaþ nereikëjo – nuo ðeðtosvalandos ryto iki dvyliktos nakties ðvietë elektra. Þibalà pardavinëjo nor-muotai, ar tik ne po du litrus, todël tekdavo daþnai su skardine keliauti jopirkti. Tik gerai, kad eiliø prie þibalo penkiasdeðimtaisiais nebuvo. O anks-èiau, þmonës pasakojo, eilëse prie þibalo, kaip prie duonos ir cukraus, mies-telënai stovëdavo per naktis.

Iðminèiai kaip susitaræ tvirtina, kad senatvëje þmonës nustoja gyventiviltimis ir pradeda gyventi prisiminimais. Kaip reikëtø apibûdinti, pavadin-ti þmogø, nustojusá gyventi viltimis, bet dar negyvenantá prisiminimais? Ne-bejaunas, pagyvenæs, apysenis? Gal – senstantis?

Kaþin kam rengiasi lietuviai, uþdarinëdami fabrikus, gimdymo namus,mokyklas ir ligonines, griaudami fermas, vandens bokðtus ir vos ne veltuidalydami mobiliuosius telefonus bei ant visø kalveliø statydami mobiliajamryðiui bûtinus bokðtus? Atrodo, kaþkokiam ekstremaliam þygiui, gal skry-dþiui á Marsà. Nes aiðku, kad jie nebeþada nei ko nors gaminti, nei gyvuliøauginti, nei vaikø gimdyti, o tik vienas kitam kaþkà ðnekëti. Nes didþiausiaskiekvieno lietuvio dëmesys – nuo darþelinuko ligi nebeiðlipanèio ið lovossenelio – ðiandien nukreiptas á operatyvøjá ryðá. Atrodo, visi lietuviai tar-nauja policijoje ar kitokioje spectarnyboje ir privalo þaibiðkai pasiøsti sig-nalà ar sureaguoti á komandà. Be mobiliojo telefono, kuris pakeitë visas kitassusisiekimo priemones, galima uþsiþiopsoti gatvëje, juolab miðke ar burokølauke ir pavëluotai atlikti tai, kas paliepta, – gelbëtis nuo cunamio, pasauliotvano, galima nespëti laiku suðokti á ateiviø laivus, Nojaus arkas ir ðvytin-èias lëkðtes. Nesgi savame kraðte lietuviams nebeliko kà veikti. Nebent rie-tis, juk tam mobiliukai taip pat tinka.

Svarbiausias protingo þmogaus prietaisas yra sàmonës filtras. Bet kurisþiniø vartotojas, kad ir didþiausias eruditas, be ðio prietaiso yra pasmerktasblaðkymuisi. Èia panaðiai kaip aukso ar gintaro gavyboje – tauriojo metaloir gintaro gabalëliai yra iðplaunami ið purvo masës. Tame purve, þodþiø ðla-ke, pamazgose, kurias kasdien pila spauda, televizija, oratoriai susirinki-muose bei paprasti pilieèiai autobusuose, poliklinikø laukiamuosiuose, tojebegalinëje pustuðtëje ir netgi nuodingoje informacijos masëje taip pat yraaukso kruopeliø, maþø gintariukø, bet juos reikia atsirinkti, iðfiltruoti. Besàmonës filtro galima paspringti pamazgomis arba su visais tauriais grûde-liais nuleisti jas á kanalizacijà. Taèiau, viskà kuo rimèiausiai dedantis á ðirdá,galima beregint kuoktelëti ir svaièioti apie paralelinius pasaulius. Kas tà sà-monës filtrà gali átaisyti, dovanoti, parûpinti? Gal vis dëlto prigimtis, ágim-tas charakteris, kuris labiausiai lemia þmogaus kelià ir sëkmæ? Na, su-prantama, ir mokykla, ðeima, mokytojai, draugai, paþástami, knyginiai auto-ritetai, daug kas. Paradoksas, kad protas pasireiðkia ne kaip kitaip, bet su-gebëdamas atskirti svarbø dalykà nuo menkniekio, esmæ nuo ðlako, bran-duolá nuo lukðto, ryþtà nuo pretenzijos, tikràjá veidà nuo teatrinës kaukës,

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 40

taigi sugebëdamas filtruoti ið aplinkos plûstanèià informacijà, paèià aplinkà,tiesiog – pasaulá.

Santvarkos pobûdá valdþia, kaip matome, pradeda formuoti nuo savæs.Taip pasitvarko, kad jai bûtø kuo lengviau ir patogiau. Nutaria, jog valdþianeturi valdyti turtø ir rûpintis þmoniø darbais. Turtà reikià iðdalyti pilie-èiams, – nesvarbu, ar jie siekia jo, ar ne, – privatizuoti. Per spaudà áteigiama,kad valstybë yra prasta savininkë ir valdytoja, todël ðios priedermës jai deraatsisakyti. Ásiûbavusi ðá procesà, valdþia tuo paèiu metu ima didinti valdi-ninkø skaièiø, nors jø tvarkomø srièiø þymiai sumaþëjo. Beliko tik ðvietimas,sveikatos apsauga, gynyba ir teisëtvarka, kurias, galimas daiktas, valstybëtaip pat tvarko prastai, bet atiduoti privatininkams, matyt, bijo. Graþûs da-lykai prasideda – valdininkija, kuri turtø nebevaldo, tarpsta kaip ant mieliø,lobsta, o tie, kurie ásisteigë privaèià ámonëlæ, kitaip tariant, vysto valdþiospropaguojamà smulkøjá verslà, vos galà su galu suduria, neretai ir bankru-tuoja. Kaimieèiai taip pat ið tø keliø privatizuotø ar gràþintø hektarø negalipragyventi. Kaþkodël ponais tampa tie, kurie skelbiasi esà tarnai, o tarnaisir pastumdëliais – tie, kuriems priklauso þemës ir ámonës, iðskyrus nebentstambiøjø ámoniø savininkus, kuriems tikrai tinka ponø titulas. Kodël vis-kas taip klostosi? O todël, jog valdþia, atsisakiusi tvarkyti ûká, kamuotis supramone, þemdirbyste, þuvelëmis ir gyvuliukais, neatsisako tvarkyti finan-sø, vargti su jais. Tad ji renka mokesèius, kad ið jø mus mokytø, gydytø, gin-tø, mokëtø pensijas, teistø mus ir taikytø. Savaime aiðku, surinktø pinigødalá valdþia pasiima sau. Bet ne tiek, kiek vienoje ar kitoje situacijoje numa-tyta (tarkime, nustatytà procentà), bet tiek, kiek nori, kiek jai reikia, kad ga-lëtø patenkinti savo auganèius poniðkus ágeidþius. Tiesa elementari: turtà irûká tvarkyti sunku, tà kiekvienas savininkas jums patvirtins. Finansus tvar-kyti vieni juokai, sutiktø bet kas. Todël protingieji, ypaè gudrieji tvarko pini-gus, gi kvaileliai aria þemæ ir laukia, ar, sostinëje vargstantiems tarnamsjuos pasidalijus, koks nors skatikas atriedës ir iki jø sodybos.

Vaikinukas augo po karo, jo tëvas buvo kalinamas lageryje, ið kurio nebe-gráþo, já augino motina, nuolat pabrëþdavusi, jog tas namas, kuriame jie uþ-ëmë vienà kambará ir virtuvæ, visas priklauso jiems, kad kiti yra ásibrovëliai,valdþios èionai atkelti ubagai. Gyveno jie kukliai, bet tiek motina, tiek gimi-naièiai neleido vaikinui apsiprasti su mintimi, kad jis yra toks pat kaip irvisi ðio namo gyventojai. Jis ir buvo kiek kitoks – gabus, kuklus, drovokas,tarsi susigûþæs. Jis puikiai mokësi, daug kuo domëjosi, taèiau gatvëje irsavame kvartale buvo laikomas nevykëliu, bailiu, ponaièiu. Pasitaikius pro-gai, gatvës berniokai já apstumdydavo, ið jo tyèiodavosi. Tvarkingas ir gud-rus, atsargus ir protingas vaikinas baigë aukðtuosius mokslus, tapo tiksliøjømokslø dëstytoju, vadovavo studentø praktikos darbams, bet aukðèiau neki-lo – tam trukdë tëvo tremtis. Atkûrus Nepriklausomybæ, didþioji jo nuodëmëtapo privalumu. Pasirodë, kad jis yra aukðtos klasës specialistas ir kaip þu-vusio tremtinio sûnus vertas didþiausio naujosios valdþios pasitikëjimo. At-ëjæs á valdþià, jis visà savo dëmesá sutelkë á tai, kad visi jo tikrieji ir poten-cialûs skriaudëjai, visi menkiau praprusæ jo bendraamþiai, þemesnio rangospecialistai ir nekvalifikuoti pilieèiai, visokie proletarai nubildëtø sociali-

41

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 41

niais laiptais þemyn. O iðkiltø gudrûs, iðsilavinæ, mokantys kalbø, turintysaristokratiðko kraujo. Ávairiomis administracinëmis priemonëmis, suktaisástatymais, tarp kuriø iniciatoriø buvo ir mûsø jaunikaitis, gana greitai topasiekë. Áþûlûs jaunystës laikø paðaipûnai ir skriaudikai grimzdo þemyn,ëmë skursti, daryti nusikaltimus, nebeiðmaitino ðeimø, kai kurie sëdo á kalë-jimà. Ponaitis ðypsojosi, trynë rankas, traukë per dantá socialistus, propaguo-janèius lygiavà, patylomis didþiavosi, kad sudorojo iðsiðokëlius, atkerðijotiems, kurie sovietø laikais visuomenës vardu skelbë nepakantumà tokiemskaip jis. Viskas bûtø gal ir gerai, bet neþinia, ar kerðto klasta kada nors darsyká neapsivers aukðtyn kojomis. Kadangi dabartiniø benamiø, bedarbiø,kaliniø vaikai taip pat viskà mato ir supranta, ir, þinoma, turi giminaièiø,kurie visada noriai jiems paaiðkins, kas kaltas, kad jie, naujøjø laikø vaikai,liko bemoksliai ir benamiai.

Kad jaunystëje nesi pedantiðkas, gal ir gerai. Kitaip lëtai judëtum pirmyn,vis norëtum padaryti kiekvienà darbeliukà iki galo, detaliai narstytum kiek-vienà menkà problemëlæ, dailiai dëliotum viskà á lentynëles, kuistumeisi. Taipelgdamasis, daug ko nespëtum sugriebti tuo metu, kai dar në minutës nepa-vëluota, kai viskas verda, kunkuliuoja. Taèiau su amþiumi pradedi suprasti,jog daugeliu atvejø vis dëlto buvo paskubëta, pasielgta lengvabûdiðkai ir at-sainiai. Taip atsitinka dël to, kad jaunystëje bemaþ visi mano, jog ávykiai irvaizdai dar kartosis ir kartosis. Dar bus laiko á juos atidþiau ásiþiûrëti, jais pa-sigroþëti, patirti jø poveiká. Deja, daþnai nebebûna netgi antro karto, jau ne-kalbant apie treèià ir ketvirtà. Ðtai studentiðkais metais bièiulis Jurgis A.motociklu paveþiojo mane po Vilniaus apylinkes, ir nuo to laiko man niekadanebeteko pasimaudyti Þaliuosiuose eþeruose, lankytis Pavilnyje, Markuèiuose.O vaikystës kelionë su dëde Stasiu ir dëdiene Vale á Rygà? Ten mes apsisto-jome pas dëdienës gimines, kurie gyveno Dauguvos þemupyje, Kundzës saloje.Prisimenu, atvaþiuodavome nuo stoties tramvajumi, paskui pro raudonà baþ-nytëlæ leisdavomës gatvele prie upës, ten álipdavome á garlaiviukà, kuris plau-kiojo pagal grafikà, ir jis mus nugabendavo á nedidelæ salelæ, kur nebuvo neiautomobiliø, nei motociklø. Salelës tylà draskë vienintelis motorinis dviratis.Vëliau daug kartø buvau Rygoje, specialiai ieðkojau tos salelës, bet taip ir ne-radau. Vieni rygieèiai aiðkino, kad að kaþkà supainiojau, kiti – kad keliasmaþas saleles nuplovë per didþiuosius potvynius, þodþiu, toji sala mano at-mintyje liko tarsi miraþas. Yra daug ávykiø ir vaizdø, kuriuos norëtumei su-gràþinti vien tam, kad juos ryðkiau iðvystum, pajustum jø poveiká, patirtumefektà, kurio skubëdamas kadaise nepatyrei. Deja... Todël nereikia stebëtis,kad senatvëje pedantø kur kas daugiau ir jie taip kibiai ásikabina á kiekvienàmenknieká, nenori jo prarasti neiðblusinëjæ.

Þ y d i ð k a s p a m a l d u s p r a ð y m a s :Vieðpatie, padëk man ramiai priimti ávykius ir gamtos reiðkinius, kuriø

að negaliu pakeisti.Vieðpatie, padëk man laiku ir dràsiai imtis veiklos tada, kai mano daly-

vavimas yra prasmingas ir rezultatyvus.O svarbiausia,Vieðpatie, iðmokyk mane atskirti vienus ávykius nuo kitø,

pirmuosius nuo antrøjø.

42

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 42

Seneliai jauniesiems seka pasakas, jaunieji senelius mulkina. Ðiais kasdie-niniø suktybiø laikais neteko girdëti, kad vyresni þmonës apgaudinëtø jau-nimà, kà nors ið jø viliotø, taèiau jaunimëlis tai daro nuolatos – taikiniais savoprimityvioms aferoms (kad ir tie naktiniai telefono skambuèiai, praneðantysapie nelaimes) jie pasirenka senukus. Ðie yra pagrindinës ðiuolaikiniø aferøaukos – ið jø aferistai renka neegzistuojanèius mokesèius, iðieðko tokias patnetikras skolas, uþ trigubas kainas pardavinëja kokius nors aniems visiðkainereikalingus daiktus, kiða pasiraðyti fiktyvias sutartis ir pan. Gal, sakau, taijaunøjø kerðtas uþ seneliø pasakas apie graþø ir laimingà gyvenimà.

Amþina problema: kur dëti senà geleþinæ lovà – iðmesti jà á sàvartynà arneðti á palëpæ, gal dar prireiks? Daþniausiai ðiame ginèe kertasi jaunimo irseniø poþiûriai. Pasigirsta ðmaikðtûs jaunø þurnalistø ir filosofø pamoksliu-kai apie vyresniosios kartos neryþtingumà, baimæ atsisakyti senø daiktø,paproèiø ir principø, baimæ nukirsti visas atgyvenas vienu kirèiu. O seniejiatkakliai, tik gal be tokio aplombo ir ðmaikðtumo, kartoja jauniesiems, jognedera iðpilti neðvaraus vandens kartu su jame maudomu kûdikiu, nepro-tinga lengvabûdiðkai atsisakyti to, kas vëliau gali iðgelbëti kritinëje situaci-joje, ko vëliau netgi teks gailëtis ir ieðkoti po visà pasaulá. Reikia atskirti,sako jie, vienadienes uþgaidas nuo amþinøjø vertybiø, kaip atskiriame vien-kartinius plastmasinius puodelius nuo sidabriniø tauriø. Visokie madingibaldai ið vyteliø ir pagaliukø greitai sulûþta, o geleþinës lovos tarnauja nevienai kartai, kiekvienà kritiðkà momentà jas galima parsineðti ið palëpës irpuikiausiai iðsimiegoti. Jos praverèia net tiems, kurie bûtø jas iðmetæ, jeigukaimynø seneliukas nebûtø paslëpæs malkinëje.

Keista, taèiau tuos, kurie niekina buitá, gerbia ne tik á juos panaðûs, bet irtie, kurie buièiai paklûsta ir meldþiasi, kuriems net á galvà nedingteli prieð jàsukilti, spjauti á jà. Vergovë komfortui jiems yra maloni, o buities niekintojus jievadina pamiðëliais tik susirinkæ á kompanijas. Taèiau, likæ vieni, jie ima jaustipagarbà tiems, kurie nepripaþásta normø, etiketo, vergavimo paproèiams irdaiktams. Ði keistoka aplinkybë nëra kokia nors etinë iðimtis: þmonës ganadaþnai gerbia kitokius, nei jie patys, netgi pavydi savo prieðybëms.

Maþdaug prieð dvideðimt metø mano uoðvis perstatinëjo trobà, – nuvertësenàjá susmukusá trobos galà (antrasis buvo po karo naujai pristatytas) ir jovietoje ant ðiek tiek prailgintø ir praplatintø pamatø surentë naujà dviejøkambariø galà su keturiais á tris puses iðeinanèiais tripaliais langais. Namogalas buvo perstatytas ir pilkðva maskuojanèia spalva nudaþytas per savait-galá, nes niekas ið kaimo valdþios neturëjo pastebëti naujos statybos. Taispokvailiais kolûkio laikais uoðvio sodyba pateko á melioruojamø þemiø plo-tus, todël anksèiau ar vëliau turëjo bûti nugriauta, jokio remonto, jokiø staty-bø sodyboje nebuvo galima vykdyti. Uoðvis dvejojo, dvejojo, bet vienà vasaràryþosi. Jis buvo stalius, medþiagos turëjo uþtektinai, tad koká mënesá vienaspats matavo ir pjovë sienojus, grebëstus, grindlentes, pasidarë langus, susi-ruoðë viskà iki apkalos lenteliø, net ðitas supjaustë reikiamo ilgio. Kadangipamatai jau buvo iðlieti rudená, jam uþteko dviem dienoms pasikviesti ke-turis kaimo statybininkus, savo bendradarbius, kurie, niekam nespëjus su-

43

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 43

vokti, kas vyksta, per savaitgalá surentë pusæ naujos trobos. O ir senas galasnebuvo nugriautas, tebestovëjo pasmukusiu stogu savo vietoje. Viskas vykokaip ið gaidø, statybininkams beveik nereikëjo naudoti pjûklo ir kirvio, visiràsteliai gulë á savo vietas, visi galai preciziðkai susiriðo. Mano uoðvis antràdienà në artyn nëjo, sëdëjo vidur kiemo ant kaladës, gërë kaimiðkà alø, netnebekomandavo, tik atsakinëjo á stogdengiø klausimus. Taèiau ir tie, kurietriûsë, kaþkaip vis ðilo, darësi vis linksmesni. Paskui paaiðkëjo, kad, ardyda-mi senàjá galà, jie rado pastogëje uþkiðtà ir neþinia kiek metø ten pragulëjusápenkiø litrø butelá labai tamsaus skysèio. Statybininkai nebûtø statybi-ninkai, jei bijotø ragauti. Ðtai nuo to skysèio, kurá iðkart pakrikðtijo juoduo-ju, jie ir kaito. Po pietø jie vis maþiau laikësi konspiracijos, nuo kazilø ëmëðûkauti: „Ar bëra to juodojo?“, o pavakariais, kai butelyje beliko koks litrasar pusantro, nuleido já þemyn á kiemà, kur tamsaus vyno (kas gi kitas tengalëjo bûti?) likuèiai buvo iðragauti moterø ir tokiø kaip að gizeliø. Stebuklai,kad tas gal deðimtmetá slëptuvëj pragulëjæs vynas tik patamsëjo, bet nei surû-go, nei apkarto, juolab nenudûko, atvirkðèiai – kaip reikiant muðë á galvà, dëlto statybininkams ir patiko. Taigi temstant darbas buvo baigtas, butelys ið-tuðtintas. Pirmadienio rytà kolûkio pirmininkas, gaziuku lëkdamas pro ðalá,në nepastebëjo naujo statinio melioruojamø þemiø plotuose. Ir statybinin-kams juodasis nepakenkë, visi susirinko á darbà.

Dar vienas lietuviðko gyvenimo paradoksas yra teisëtvarkos pareigûnøðantaþas. Prokurorai ir teisëjai pas mus gauna didþiausius atlyginimus. KaiMinistrø kabinetas pasiûlë visiems pareigûnams sumaþinti atlyginimus,pirmi pradëjo raudoti ne ministerijø klerkai, bet protestavo prokurorai irteisëjai. Mat jeigu jie negaus dideliø atlyginimø, dël to gali pradëti prasèiaudirbti arba pasiduoti nusikaltëliø papirkinëjimui. Taigi, kad jø nepapirktønusikaltëliai, juos privalo papirkti valdþia. Kam jie tarnaus? Aiðku, valdþiai.Bet juk per visus garsiakalbius trimituojama, kad teismas Lietuvoje yranepriklausomas. Deja, ðitokiu ðantaþu jis iðsiduoda – taip nëra. Þada iðtiki-mai tarnauti, bet praðosi soèiai ir gardþiai maitinamas.

Jaunos moterys rengiasi blizganèiais drabuþiais, avi blizganèius batus,segi blizganèias sages. Vyresnëms moterims, juo labiau pagyvenusioms, apy-senëms, taip puoðtis nebetinka, nors ir tarp jø pasitaiko dràsiø iðsiðokëliø.Taèiau dauguma elgiasi kitaip – pagal kompensacijos principà prisiperkablizganèiø puodø. Paèios nebeblizga, uþtat blizga jø virtuvës.

Miesto laikraðtis „Kauno diena“, pasidavæs visuotinei konjunktûrai ir ne-þinia kieno diegiamai nuostatai, kad miestelënams svarbu tik kriminalai irpaskalos, iðgujo ið savo puslapiø bet kokià groþinæ literatûrà. Liko tik savai-tinis satyros puslapis „Linksmuklë“, kuriame spausdinamas vienas kitas ei-liuotas tekstukas. Taigi poezija á vieðumà Kaune gali iðeiti tik per smuklæ.

Tai kas ið ko pasimokë? Tikriausiai visokie versaèiai, armaniai, gabanosir mûsø juozukai, siuvantys stulbinanèius parëdus, vis dëlto pasimokë ið Va-tikano. Anas savo apeigas ir ritualines puoðmenas sugalvojo ir ëmë demonst-ruoti daug anksèiau, negu tie, kurie iki ðiol tebekuria kità religijà – madà.

44

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 44

Tarkime, televizija transliuoja kokià nors ðventæ Vatikane su popieþiumi,kardinolais, vyskupais, na kad ir Velykas arba naujø kardinolø inauguracijà –viskas mirguliuoja nuo drabuþiø margumo, itin ryðkiø spalvø, kiekvienorango dvasininkai apsirengæ vis kitaip, be to, jie vis persirenginëja, keièiajuostas, apsiaustus, kepuraites, vieni nuolat vaikðto, defiliuoja, kiti sëdi krës-luose – taigi pamatai toká áspûdingà reginá, jog net neþinai, su kuo ðiandien,dvideðimto amþiaus pabaigoje, gali já palyginti? Atsipraðau, bet tik su kar-navalu, su madø demonstravimu ant podiumo. Neseniai girdëjau jaunas mer-gaites èiulbaujant, kad Vatikanas bus smarkiai pasimokæs ið madø sostinësParyþiaus. Ið tikrøjø yra atvirkðèiai.

R. Ozolas lietuvius pavadino pernelyg atsargiais, tai esàs mûsø tautinisbruoþas. Kodël atsargûs? Todël, kad buvo ir tebëra medþiojami, tad stengiasinebûti taikiniu. Lietuviai visais laikais jautësi nesaugûs, buvo persekiojamine uþ kà kita, o uþ lietuvybæ. Tiek ateiviø paèioje Lietuvoje, tiek vietiniø sve-timuose kraðtuose, kadangi neskubëjo asimiliuotis, laikësi atstu. Bet socio-logø apklausos rodo, kad patriotizmas yra bûdingas lietuviams taip pat kaipir minëtas atsargumas. Lyg ir paradoksalus derinys. Nes nuo seno esame áti-kinti, jog patriotai bûna narsûs, energingi, net agresyvûs. Tad ar galima ap-siprasti su atsargaus patriotizmo sàvoka? Bet kà daryti, kai susiduri su to-kia realybe? Lietuvis patriotas savo patriotizmo nedemonstruoja kur nerei-kia ir kam nereikia. Gal net slepia. Slapukauja, kol neþino, kam jo deklaruo-jama lietuvybë gali bûti panaudota. Vadinasi, lietuviai – pogrindiniai patrio-tai? Prisiðnekëjome drauge su Ozolu.

Kad ir kokia bûtø valdþia, ið jos visada sklinda puikybë bei prievarta. Ne-sipuikuojanèios ir neprievartaujanèios valdþios nebûna.

Jeigu protingas ir iðkalbus þmogus vieðame pokalbyje tyli ir net paragin-tas atsisako kalbëti, yra viena ið dviejø – arba viskas, kas buvo ðnekama, yratikrai teisinga ir aiðku, todël þmogus nenori tuðèiai auðinti burnos, arbaviskas, kas ðnekëta, yra taip kvaila ir beviltiðka, kad jis neþino në kà sakyti.Jeigu ðnekëtojai bûtø þadinæ ginèus, subjektyviai ir siaurai traktavæ apta-riamas temas, jei jie bûtø tik uþdavinëjæ klausimus, bet neradæ atsakymø,toks þmogus tikrai netylëtø, juolab paragintas. Jis pultø á diskusijà kaip nar-dytojas á sûkuringà upæ.

Vienintelis iðgrynëjusio, atsikraèiusio ðnipø ir laisvamaniø, Sàjûdþio tiks-las buvo atsiplëðti nuo Rusijos, iðsiverþti ið okupacijos glëbio, atsikratyti ko-munistinës rusø valdþios (skirtumo nëra, ar valdþia komunistinë, ar carinë,vis tiek svetima) ir paskelbti nepriklausomà valstybæ. Sàjûdþio tikslas, pu-siau stichiðka jo misija tuo ir baigësi. Nepriklausomos valstybës gerovë –ûkis, kultûra, ekonomika ir visa kita – atëjusiø valdþion sàjûdininkø buvotraktuojama kaip savaiminis procesas. Manyta, kad uþtenka paskelbti Ne-priklausomybæ, suraðyti popieriuje naujus ástatymus, pagal kuriuos nuo ðioltauta turëtø gyventi, ir to pakaks. Kitaip tariant, sàjûdininkai manë, jog jiepanaikins buvusius draudimus, atidarys visas uþdaras duris ir þmoniø mi-nios ims verþtis norima tautiðka vaga.

45

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 45

Ilgus metus Lietuvoje nebuvo jokio kiek toliaregiðkesnio ekonominio pro-jekto, viskas uþstrigdavo ties turimø pinigø skirstymu mokykloms, ligoninëmsir patiems sau. O sàjûdininkai net iki ðiol tebesirûpina tuo paèiu – neduokDieve, kad tik kas nors nesusigalvotø artimiau bendrauti su rusais, nuo kuriøkà tik pabëgta, kuriø kariuomenë kà tik iðkraustyta, kad tik kas nors neduotøpreteksto jai sugráþti. Nereikia apsigauti, net ir naujas mûsø politikø tikslas –ásijungti á NATO ir ástoti á Europos Sàjungà – tëra tik nauja ano, senojo, at-maina. Siekiama patekti á ðiuos vakarieèiø blokus, sàjungas ne dël kokiø norsekonominiø tikslø ar didesnio savarankiðkumo, bet tik tam, kad ten ástojæmaksimaliai sumaþintume naujos rusø okupacijos grësmæ. ES ir NATO Lietu-vai tëra reikalingi kaip skydas nuo galimo pasikësinimo ið Rytø.

Ásitvërus á ðià mintá Lietuvoje per besibaigiantá pirmàjá Nepriklauso-mybës deðimtmetá nëra þengta në vieno platesnio þingsnio ekonominio sa-varankiðkumo kryptimi. Atvirkðèiai – ðie norai virðuje uþmirðti, kalbamavien apie uþsienio investicijas, savo ámoniø perdavimà tarptautinëms kom-panijoms, tegul jos valdo, tegu pelnosi ið mûsø darbo, tegul mums moka mo-kesèius, mes ið jø laimingai gyvensim. Ir dar ið tranzito. Atrodo, kad viskasdaroma taip, kad lietuviai patikëtø, jog yra paskutiniai nevykëliai, patyssavo kraðte ûkininkauti nesugeba ir niekada nesugebës. Anksèiau ðaukëmësraiðo vokieèio su lazda, dabar sukto dano su smirdanèiom kiaulidëm. Bûtøgerai, kad lietuvaièiams nereikëtø net á kariuomenæ eiti, stovëtø sau pasie-niais turkai ir saugotø mus nuo uþpuolimo. Beveik kaip Vytauto laikais. Kadsàjûdininkai apie Rusijos grësmæ vis paskambina varpeliu, gal ir bûtø pa-kenèiama, bet kad per tà baimæ valstybë metø metus nesiima jokiø rimtøûkiniø darbø ir pas mus pamaþu ásivyrauja breþnevinis sàstingis, ið kurioneseniai ðaipëmës, jau liûdna. Mûsø biznieriai, turto ir gamybos priemoniøsavininkai, bijodami padaryti kà nors ne taip ir uþrûstinti konservatyviàvaldþià, nieko nedaro, tempia gumà, yra nustojæ vystytis, judintis, generuotispecialistø pasiûlymus, naujas idëjas. Bankrotas po bankroto, griûtis po griû-ties, bet rusais mus gàsdinantys ponai dël to nesijaudina, juk griûna ne jie,bet kaþkoks „Inkaras“, kaþkokia Radijo gamykla.

K a z i o B o r u t o s p r i n c i p a s :Raðytojui reikia bûti kairiam, bet nepriklausomam nuo jokiø partijø.

Senas Medþiotojas, Senas Sportininkas, Gudrutis ir Graþuolis susitikoGedimino kalno papëdëje ir ëmë tartis, koká þaidimà ðiandien þais. SenasSportininkas pasiûlë bëgimà maiðuose. Senas Medþiotojas – puodyniø dau-þymà uþriðtomis akimis. Gudrutis pasiûlë greituosius ðachmatus, tik Gra-þuolis ðypsojosi ir nieko nesiûlë. Mat anie be asmeninio hobio jau buvo nebeá-sivaizduojami, o Graþuoliui kol kas uþteko ðypsenos bei graþios aprangos, irvisi þiûrovai, visa malonioji publika susiburdavo apie já. „Matai, rupûþële,kaip iðeina. Vienas kytras kaip gyvatë, kitas drûtas kaip jautis, treèias mik-lus ir sveikas kaip ridikas, o laimi kaþkoks iðsiðiepëlis“, – stebëdamas minià,supanèià Graþuolá, suburbëjo þilabarzdis seneliukas.

I ð l a i ð k o , s k a i t y t o p e r „ L a i s v ë s r a d i j à “ ;...á valdþià atëjo nepraktiðki þmonës su romantine maiðaliene galvoj.

46

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 46

Man regis, broliai raðytojai, atsiþegnojæ nuo Ezopo, ðio autoriaus kûri-niuose pajuoktø ydeliø patys nëra iðvengæ. Kad ir varvanèia seile lapës,spoksanèios á vynuoges, kompleksiuko. Ne kartà girdëjau, kaip dël ávairiøprieþasèiø neiðgalintys pakeliauti po pasaulá mûsiðkiai raðytojai, progai pa-sitaikius, aiðkino, kad ið tø kelioniø nieko gera, jos tik blaðko dvasios ramy-bæ, neleidþia susikaupti, jaukia harmoningà aplinkos suvokimà. Panaðiai kaikurie yra vieðai ðnekëjæ apie mokslus, ypaè tiksliuosius, ir netgi apie sveti-mas kalbas. Jos, girdi, neigiamai veikia savàjà, kurios pagrindinis skaistumosaugotojas esàs raðytojas. Taigi, þalios tos vynuogës, kurios kabo aukðtai.

Man gi labai gaila visko, ko negalëjau pamatyti ir patirti.

L e o n a r d a s G u t a u s k a s : Netikiu, kad bet kokia okupacija galëtødeformuoti sàþiningà ir talentingà menà. Þmogaus vienatvë, jo akistata susàþine ir ðirdimi nepriklauso nuo aplinkos.

Pirmieji, kurie griebiasi kokios nors naujos iniciatyvos, naujos kryptiesversle, mene, politikoje, moksle, paprastai nieko doro nepadaro arba tiesiogneástengia pradëto darbo baigti, nes pradëdami neásivaizduoja jo masto ir ap-imties. Daþnai ðitie pirmeiviai, karðti spirguèiai, tik tiek ir teturi – ðiupeláentuziazmo griebtis naujovës. O viso kito – profesiniø þiniø, darbiniø ágû-dþiø, patyrimo, netgi iðtvermës ir kantrybës – jiems stinga. Bet dël to jønereikëtø ið pradþiø peikti, paskui gailëtis, kai po kiek laiko yra ðvelniau argrubiau pavejami ðalin. Savo uþduotá jie atlieka sudomindami kitus, labiaupatyrusius, savo iniciatyva, kuri ið pirmo þvilgsnio nuosaikiems profesiona-lams gali atrodyti utopiðka, beprotiðka, neágyvendinama. (Vis dëlto gerai, jeiiniciatyva telpa á proto ribas, antraip þmoniø pulkai neriasi ið kailio bandy-dami ágyvendinti lengvabûdiðkai pagriebtà iniciatyvà ir niekas nedrásta pa-sakyti, kad ði uþmaèia yra baisi nesàmonë, jà kuo greièiau reikia baigti, norstam jau sugaiðta daug laiko, iðeikvota lëðø.) Þinoma, tokiai iðvadai sunkiaipritaria jos pradininkai, idëjos pionieriai. Taèiau kai jie nuo sumanytos irpradëtos inovacijos yra nuvaromi, ne taip daþnai jie dël to rauda, ieðko teisy-bës ar kitaip iðgyvena. Vienas kitas trumpai parypuoja, bet dauguma aki-mirksniu uþmirðta tai, kuo kà tik domëjosi, ir iðkart griebiasi kitos naujovës,kitos fantastiðkos idëjos, neregëtos krypties, kuri, galimas daiktas, netrukusvël suþavës kitus. Jiems svarbiausia yra paskelbti naujovæ, pradëti jà, o jauvëliau – kaip bus, tebûnie. Uþmeskime aká á istorijà, pasiþvalgykime aplinkui –vos tik kur nors valdþia ir visuomenë ima gaudyti svaièiotojus, iðradëjus,eretikus, fantastus, ten netrukus suledëja ne tik upës, bet ir smegenys. Va-saros vidury uþðàla eþerai, apie kà dainuojama net senoj lietuviðkoj dainoj.

Smagiai vaikystëje èiuoþinëdavom Salantuose. Uþ miestelio, Gargþdelëspusëje, plytëjo iðrausinëtas durpynas, vadinamas velënijomis. Ant velënijøledo mes ir èiuoþinëdavome. Didesnis ledo plotas, uþðalæs tvenkinys, buvo tikvienoje vietoje, kitur – uþðalusiø grioviø labirintas. Toje platëlesnëje vietojebûdavo átaisoma karuselë, – á dugnà ákalamas baslys, prie jo pritaisomas ve-þimo ratas, prie ðio – kaip apskritimo spinduliai – dvi kartys. Prie karèiø bû-davo kabinamos rogutës, vienas vaikas bëgdavo ratu, sukdavo sukynæ (þo-dþio „karuselë“ neþinojom). Atsirasdavo gudruoliø, kurie ákinkydavo ðuná. Pa-

47

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 47

sakojo, kad vienas vaikis buvo atsivedæs ir ákinkæs arklá, bet að to nemaèiau.Smagiausia buvo èiuoþti iðsiraizgiusiais kanalais. Mano paèiûþos buvo prieð-karinës, kaþkurio dëdës, o gal ir tëvo, trimis numeriais didesnës uþ batus, betað, bent keliais dirþeliais prisiriðæs jas prie palaikiø batø, visai neblogai èiuo-þiau. Tiesa, tuos takus nuolatos uþsnigdavo ir vis tekdavo juos ðluoti, valyti.Kartais kildavo karðtø konfliktø, nes èiuoþti pavakariais ateidavo ir tie, ku-rie tingëdavo valyti sniegà. Arèiausiai velënijø gyvenusieji ir nuolat ðlavu-sieji ledà net bandydavo iðvyti atëjusiuosius ið kito miestelio galo. Þiemàsutemsta anksti, bet mes èiuoþinëdavome ir tamsoje, ðûkaudami, kad neuþ-lëktume vienas ant kito, kartais – net su deglais rankose. Kai persikrausèiauá Maþeikius, ten radau jau kitokià èiuoþyklà, átaisytà parke ant tvenkinio,joje grodavo muzika, ástriþai ledinio staèiakampio kabëdavo ðviesø girlianda.Jei eidavai persiauti á ðalia esantá namelá, reikëjo pirkti bilietà. Vis dëlto ðicivilizuota èiuoþykla man taip nepatiko kaip salantiðkë laukinë, ið kuriuosgráþdavome visiðkoje tamsoje sunkiai brisdami per pusnynus.

Religinë filosofija atsiranda ne ið didelio tikëjimo, bet dël dideliø ir nuo-latiniø abejoniø. Visai kitas dalykas yra religinë propaganda. Tai – sàmonin-ga misionieriðka veikla, daþnai profesionali, atliekama tam darbui parengtøþmoniø. Kaip ir visose srityse, taip ir èia propaganda privengia filosofijos, ofilosofija bodisi propaganda.

Lietuviai alø verda ir geria nuo senovës, skiriasi tik kintantis oficialuspoþiûris á já. Nuo niekinimo iki garbinimo. Nori nenori, taèiau tas poþiûrisdaro átakà ir paprastiems alaus vartotojams. Prieð dvideðimt metø buvo to-leruojamas nebent folkloras alaus tema. 1985 metais mudu su kompozitoriu-mi V. Ðvedu, ðiek tiek imituodami folklorà, paraðëme linksmà dainelæ apiealø. Jà ëmë dainuoti tuomet garsus E. Kuodþio ir J. Girijoto duetas. Kaip tikprasidëjo gorbaèiovinë kampanija prieð bet koká alkoholá, ir ðià menkai dariðpopuliarintà dainelæ kultûros prievaizdai bemat uþdraudë. Net neþinau, arradijuje iðliko ðios dainos áraðas. Praëjo penkiolika metø, ir viskas apsivertëaukðtyn kojomis – alaus gërimas pasidarë ypaè madinga ceremonija. Ádomidetalë: jei anksèiau alaus gërimo malonumai buvo tik apðnekami, smagiaiapdainuojami, tai dabar toji procedûra jau perteikiama vaizdais: spaudojedaug alaus gërëjø fotografijø, televizoriaus ekrane – spalvingø reportaþø iðvisokiausiø ðvenèiø, kuriose alus upëmis liejasi. Bûtinai akcentuojama, kadalø geria ne tik ðiaip sau þmoneliai, bet ir visokios áþymybës – artistai, poli-tikai, net sportininkai. Þinoma, tokias metamorfozes skatina ne vien lietu-viðkas patriotizmas (Lietuva – alaus kraðtas?!), bet ir sunkiai slepiamaspragmatizmas, aludariø reklama.

Ð t a i k à p a s a k ë p a p r a s t a k a i m o m o t e r i s :Reikia elgtis taip, kad gyvenime uþimtum maþai vietos, bet turëtum dide-

lá svorá.

Ðiandien niekas nebeliepia knygø deginti ar plëðyti. Taèiau daugelis þmo-niø, ypaè ið tremtiniø ir disidentø rato, piktinasi bibliotekø lentynose maty-dami visokias komunistiðkai angaþuotas knygas: rusiðkus propagandinius

48

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 48

romanus, vertimus, lietuviðkà pseudodokumentikà apie bolðevikø pogrindi-ninkus, raudonuosius partizanus, þodþiu, visà socialistinio realizmo pavyz-dinæ lektûrà, kurios per 50 metø prispausdinta itin daug. Bibliotekininkai,kad nekiltø bereikalingas triukðmas, stengiasi paslëpti ðias knygas nuoakiø, neða á saugyklas (kur tokiø esama). Bet ir saugyklos, ypaè maþø dar ið-likusiø bibliotekëliø, ne guminës. Todël bandoma atsikratyti ðios primityviostarybinës lektûros, knygas nuraðant (kaip nusidëvëjusias) ar padovanojantjas kitiems ðeimininkams. Bet kas gi tokias dovanas ima? Kariuomenë, vai-kø namai, kalëjimai, nepilnameèiø kolonijos. Ten ima viskà, kà nemokamaigauna, nesvarbu nei autorius, nei turinys. Ðtai ir ásivaizduokime, kà skaitonelaisvëje esantys ar patriotinæ tëvynës gynimo priedermæ atliekantys jauniþmonës, kokia literatûra juos auklëja ir ðvieèia.

Esu girdëjæs, kad sovietiniuose lageriuose, ypaè senuose cariniuose Rusi-jos kalëjimuose, buvæ panaðiai, kaliniai bibliotekose rasdavo tokiø knygø,kurios laisvëje seniai buvo uþdraustos ir sunaikintos. Uþ tø knygø skaitymàlaisvëje galëjai bûti nuteistas, taèiau kameroje galëjai skaityti be baimës.

Situacija pas mus ðiandien tokia: kaliniai ir kariai skaito jaunàsiasgvardijas, grûdintus plienus, roþes, þydinèias raudonai, ir panaðià lektûrà, irniekam nesvarbu, kà tie jauni þmonës, ðitø knygø prisiskaitæ, màstys, kokiapasaulëþiûra susiformuos jø galvose. Apsaugok Vieðpatie, að jokiu bûdu ne-raginu knygø veþti á makulatûrà, juolab kad Lietuvoje baigiami iðnaikinti irpopieriaus fabrikai. Atrodo, gaminsime tik tualetiná, gal tuo ir pagarsësime.

Gerbiamasis pone, kas tamstai pasakë, kad valstybë nemoka ûkininkau-ti? Kodël tamsta ant kiekvieno kampo kartoji tà sentencijà? Nejaugi pats jàsugalvojai? Kokiais argumentais grásdamas? O gal jà tamstai pasufleravotie, kurie tik ir tetrokðta, kad valstybë nesugebëtø nei ûkininkauti, nei apsi-ginti, nei pati save valdyti? Tarkime, tie kitø valstybiø koncernai, kurie ieðkonaujø teritorijø savo veiklai plësti, arba vietiniai gudruoliai, kurie griebiaviskà, kas prastai saugoma, nors valstybë to turto dar net nespëjo atsisakyti,tik suabejojo jo reikalingumu. Gal tamsta nesàmoningai (o gal ir sàmonin-gai) ákalbësi mums ligà, ir niekas nebekvestionuos ðios minties. Jeigu visiradijai ir aukðti ponai jà kartoja, matyt, ji teisinga ir privalu ja tikëti kaipaksioma be svarstymø ir árodymø. Ádomiausia, gerbiamasis pone, kad tams-ta jos niekada ir nebandei árodinëti, argumentuoti, juo labiau kvestionuoti.Niekada nebandei pasiklausyti vargðø oponentø, sëkmingo valstybinio ûki-ninkavimo pavyzdþiø randanèiø vos ne visais istoriniais periodais visosegeografinëse platumose. Tikriausiai ðià mintá tamstai paðnibþdëjo balsas iðdausø, bet ið ten gali paðnibþdëti ir dar ðá bei tà malonaus, tarkime, kad vals-tybë nemoka skaièiuoti pinigø ir valdyti pilieèiø, tam reikalui geriausia kànors pasisamdyti, – koká europietá ið kilmingos monarchø dinastijos. Tadatiek tamsta, gerbiamasis pone, tiek mes, tamstos rinkëjai ir gerbëjai, bûsimevisiðkai laisvi.

Olandø reþisierius, pervaþiavæs Europà iki Uralo, atsakinëdamas á Ru-sijos TV klausimus pasakë, jog, vaþiuojant nuo Lenkijos á Rytus, labiausiai jástebino vis stiprëjantis þmoniø, daugiausia jaunø, ypaè didmiesèiuose, leng-vabûdiðkumas. Anot olando, vakarieèiai gyvena rytdiena, ruoðiasi jai, kaupia

49

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 49

þinias, o ðtai maskvieèiams svarbiausia kaip nors iðsisukti, iðsiversti ðian-dien. Keisèiausia, kad toká gyvenimo bûdà nusakantis lozungas èia ir dabarpropaguojamas ir Lietuvoje, be to, tai bandoma kildinti ið Vakarø. Matyt,kaþkas tai daro sàmoningai – rytietiðkà prekæ bando ásiûlyti kaip vakarie-tiðkà. Ið tiesø vakarietiðka prekë – vakarietiðka gyvenimo nuostata yrabrangesnë ir ne kiekvienam ákandama, nes reikalauja pastangø ir pasiryþi-mo. O ðtai rytietiðka – pigi, su svetima etikete netgi patraukli visiems, kurienëra pedantai ir nepaiso turinio. Þinoma, rytieèiai nebebijo apsigauti, jiemstai jau áprasta.

Liberalizmas visose gyvenimo srityse áteisina principà – „kas kurá apsta-tys, tas ir bus teisus“, nors atvirai jo nedeklaruoja, bijo prarasti daugelioabejojanèiøjø pasitikëjimà. Nuolat pabrëþdamas atvirumà ir vieðumà, pla-èias ir neva teisingas laisvosios rinkos taisykles, liberalizmas, kaip ir kiek-viena politinë ideologija, slepia nepatrauklius, netgi þiaurius savo bruoþus irpuikuojasi dailiai pateikiamais pranaðumais. Neteko girdëti, kad liberalaiminëtø natûraliàjà atrankà, kuri tiek teoriðkai, tiek praktiðkai yra kiek-vieno jø veiksmo, þygio, akcijos variklis. Liberalizmas gali bûti tolerantiðkas,bet ne iðskydæs. Tendencingas, bet ne gailestingas.

K o m e n t a r a s i ð f i l m o a p i e g a m t à :...skëriai paprastai ásigudrina iðsiperëti ten, kur vyksta karai arba poli-

tiniai neramumai.

Daug metø sapnuoju vienà ir tà paèià situacijà – su þmoniø grupe kaþkurkeliauju. Nesapnuoju paèios kelionës, sapnuoju rytà, kai visi ruoðiamës to-liau keliauti. Kelionë arba turistinë, arba kaþkokia ekspedicinë, nes nakvy-nës vietos, kurias sapnuoju, bûna tai bendrabuèiuose, tai mokyklø klasëse,þodþiu, ten, kur nëra jokio komforto. Primityvus keliautojø postovis. Bet ðtairytà, kai ateina laikas pajudëti ið nakvynës vietos ir visi jau bûna susirengæiðvykti, skuba á autobusà, á traukiná ar lëktuvà, að niekaip negaliu susirink-ti ir susikrauti savo iðmëtytø daiktø. Visi iðëjo, tik vienas draugas su kup-rine ant peèiø dar stovi tarpdury, skubina mane, að, atrodo, jau viskà susidë-jau á lagaminà, bet ant grindø pamatau savo batà. Vël atsegu lagaminà, ágrû-du batà, uþsegu, bandau apsivilkti striukæ, bet pasirodo, kad tai ne striukë,bet marðkiniai, striukæ að jau esu apsivilkæs, todël vël reikia atsegti lagami-nà ir sukiðti á vidø marðkinius. Kartais man pavyksta susikrauti daiktus, ta-èiau tada lauke negaliu rasti autobuso, nes man niekas nepraneðë, kur jisstovës. Bûna ir taip, jog iki pat sapno pabaigos að taip ir nesugebu susiran-kioti daiktø, nes jie bûna arba suversti kartu su svetimais daiktais ant grin-dø, arba kaþkodël iðslapstyti palovëse, ant spintø, iðmëtyti ant palangiø. Þo-dþiu, að niekaip negaliu iðtrûkti ið slegianèio chaoso. Sapne nejauèiu jokiopavojaus, tik apmaudà, kad esu nevikrus, visada lieku paskutinis, kad pertuos skudurus ir kelionës rakandus pridarau nesmagumø sau ir kitiems, pri-verèiu juos laukti. Pabudæs bandau ieðkoti sapno prieþasèiø, dairausi analo-gijø realiame gyvenime. Taèiau jø lyg ir nëra, kasdienybëje man paèiam tek-davo ir dabar tenka laukti vëluojanèiø, daþniausiai moterø. Taigi að þinau,kà jauèia laukiantysis, bet sapne að atsiduriu laukiamojo vaidmenyje. Ne-

50

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 50

jaugi mane ðitaip bus paveikæs vienintelis atsitikimas þalioje jaunystëje, kaipaþástami Kauno reindþeriai iðsidangino be manæs prie Baikalo, o sugráþæ pa-aiðkino, kad neþinojo, kur að esu (jø þinios að laukiau tëviðkëje).

Pasak Nabokovo, sapnas yra proto iðdavystë.

Didþiausia demokratijos yda, gal net nelaimë, yra neryþtingumas ir tole-rancija. Ypaè visokiø besiformuojanèiø piktybiniø augliø, visokiø kirmëlai-èiø, tebelindinèiø kokonuose, pakantumas. Demokratija nedrásta jø naikintitos stadijos, kai sunaikinti nesunku. Savo pakantumà demokratija argumen-tuoja tuo, jog esant vienai galimybei ið ðimto, kad ið lëliukiø iðsiris ne þiau-rûs skerdikai, bet nekalti drugeliai, juos naikinti yra nehumaniðka. Þodþiu,demokratija kovoti su drakonais pradeda tada, kai ðie ima spjaudyti ugnimiir ryti mergaites. Demokratija nëra selekcininkë, ji neravi darþo, nerûðiuoja,ji leidþia iðaugti tiek þolei, tiek piktþolei, leidþia galynëtis, kuri kurià áveiks.

O ðtai kaimietis Kazimieras baisiai nepakenèia nepaklusnumo. Visi gyvuliaiprivalo jam tarnauti be jokiø iðlygø ir iðsisukinëjimø. Jokiø susitarimø, jokiøkompromisø tarp jo ir augintiniø negali bûti. Jis gyvulius muða, marina badu,visaip kitaip kankina, bet paklusnumo pasiekia. Tikras gyvulinis despotas. Visiiki vieno toje sodyboje laiþo ðeimininkui rankas – arklys, jautis, trys dideli ðu-nys, iðgirdæ jo grieþtà komandà, skuba jà vykdyti. Nuo dresûros sugeba iðsisuk-ti tik katinas, bet tik todël, kad moka karstytis medþiais. Katinas diktatoriausKazimiero sodyboje yra nepaklusniausias. Apie Kazimiero dukteris bûtø atski-ra kalba, jos buvo lyg ir klusnios, bet visos trys iðsilakstë po Europà ir namieneberodo akiø. Matyt, tupi Europos medyje ir tyli.

Psichiatrai yra suklasifikavæ 237 baimës rûðis. Pasirodo, esama itinádomiø: ergofobija – darbo baimë, fronemofobija – màstymo baimë. Kai suþi-nojau, man ðis tas paaiðkëjo: kai kurie mano paþástami vengia polemikos, nesbijo màstyti, mane retsykiais iðtinka ergofobijos priepuoliai.

Ramybës parke daþnai gali matyti suvargusiø þmoniø, sëdinèiø ant suo-lø, kaþkà gurkðnojanèiø, vaikðtanèiø nuo vienos ðiukðliø dëþës prie kitos,renkanèiø butelius, kitokias gërybes. Tai jau áprastas vaizdas. Ðiandienparke maèiau kaþkoká kitoká benamá ar valkatà, gal net klajûnà. Ið ryto jis,apsiklojæs lyg miline, lyg stora antklode, gal gûnia, gulëjo ant suolo. Vëliaupersikëlë á kità vietà arèiau cerkvës, pasiklojo ant þemës savo universaløjáapklotà ir toliau ðildësi saulëje. Tai buvo stambus ðirma barzda vyras, galkokiø 50 – 55 metø, bet ne vyresnis. Dar stiprus, neprasigëræs, neiðsekæs,nepanaðus á drebanèius parko suvargëlius. Gal atvaþiavo ið kito miesto(parkas – ðalia autobusø stoties), gal ið kokio priemiesèio atsibastë. Aiðku,kad ne stotinis, ne èionykðtis valkatëlë. Stambesnio rango, kietesnio kaulo,kaþkoks neprijaukintas, puslaukinis. Tarsi rudens vëjø parvarytas ið miðkøá ðiltà miestà. Lyg bûtø suðalæs paeþerëj, ið ðakø sukrautoje palapinëje, todëlir pasidavæs miestan. Be to, jis avëjo tvirtais dulkëtais èebatais – kuris mies-tietis neðioja tokià avalynæ?

51

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 51

Kodël vis dëlto èia ir dabar? Kodël nesvarbu, kas bus rytoj? Kas liks pomûsø gyvensiantiems? Kodël nereikia iðlikti istorijoje? Kodël nëra ko ruoðtisateièiai ir kurti planus ne mënesiams, bet deðimtmeèiams? Kodël ðventësnegalima nukelti á darbø pabaigà, o ðvæsti bûtina tuoj pat, èia pat? Vienasargumentas lyg ir aiðkus. Vyresnioji lietuviø karta, sovietmeèiu ðiaip taipkrutëjusi, pirmaisiais Nepriklausomybës metais prarado santaupas, darbus,kiti nukrito ið nemaþø aukðtumø ant kietos þemës, daugelio viltys graþiaipagyventi ið pensijos þlugo. Jaunesnieji ne kvaili, mato, kas atsitiko tiems, ku-rie visas viltis dëjo á ateitá, todël vaikai savo tëvø dramà suprato kaip taisyk-læ ir pasidarë iðvadà – ðitaip kvailai elgtis nedera, viskà reikia griebti ir su-vartoti dabar, ðvenèiø atidëlioti negalima, rytoj viskas gali iðtirpti ir iðga-ruoti. Taèiau tai tik vienas ir ne toks jau globalus argumentas. Ne visiems jisaktualus. Turëtø bûti ir kitø, apie kuriuos baisu ir prasiþioti. Gal ið tiesøpasireiðkia kaþkokia apokalipsës nuojauta, kurià demokratijos ir liberalizmosàlygomis atsiranda kam pakurstyti. Ðnekëkit kà norit, bet komersantamstokia nuojauta labai palanki.Tegul ir ne jie jà skleidþia, bet protestuoti prieðjà jiems nenaudinga. Èia ir dabar yra koziris, kurio jie nepaleis. Tegul tikþmonës perka maðinas, tegul jas dauþo, tegul kuo daugiau valgo, geria, rûko,tegul vaikosi madø, tegul vartoja, vartoja. Turëtø bûti dar ir kitokiø argu-mentø, kitokios motyvacijos, netikëtos bei neáprastos, pateisinanèios ðá prin-cipà, ne tiek ciniðkà, kiek trumparegiðkà.

A p r e i ð k i m a s J o n u i :...o ið dûmø pasipylë þemën skëriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi

galià þemës skorpionai. Jiems buvo ásakyta nekenkti þemës þolei nei jokiamþalumynui, nei jokiam medþiui, o vien tik þmonëms, kurie neturi savo kak-tose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne þudyti þmones, o juos kankin-ti per penkis mënesius.

Visa Lietuva ðiandien gyvena „ið antrø rankø“, nes visi jos pilieèiai (retosiðimtys) neðioja drabuþius, kurie vakarieèiams jau nebetinka – nusibodæ, ið-augti, nemadingi ir t. t. Beje, „second hands“ parduotuviø yra ir pasiturin-èiose Vakarø ðalyse, bet ten jos beveik nekelia jokiø emocijø. O mûsø þmonësfaktà, kad ir nenoriai, pripaþásta, taèiau susitaikyti su juo niekaip negali. Galir gerai? To tik ir trûktø, kad moteriðkës pradëtø girtis dëvëtomis sukne-lëmis. O apie dëvëtà màstymà atskira kalba, pripaþinti jo vëlgi niekas nesku-ba.

Kaþkada su koncertine grupe teko pabuvoti Kuboje ir per mënesá apva-þiuoti visà ðalá. Vos ne kiekviename miestelyje mus tempdavo á revoliucijosmuziejø. Visko ten prisiþiûrëjau, bet to kraupaus eksponato nemaèiau, gal jotada dar ten ir nebuvo, nes eksponatas á Kubà keliavo ilgai ir painiais keliais.Istorija tokia: kai 1967 metais Bolivijos miðkuose buvo nuðautas garsus su-kilëliø vadas, buvæs Kubos revoliucionierius, vëliau ministras argentinietisÈe Gevara, niekas negalëjo patikimai patvirtinti, kad tai – jis. Juolab kadsukilëliai teigë, jog jø vadas gyvas. Atpaþinti ið veido buvo neámanoma, vei-das egzekutoriø buvo subjaurotas, na ir ðiaip gyvenimas dþiunglëse ministroveidà netruko paversti aborigeno kauke. Vietinë policija pasielgë taip: kûnà

52

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 52

palaidojo miestelio kapinëse, o nukapotas plaðtakas iðsiuntë á sostinæ La-pasà, kad ten pagal pirðtø atspaudus bûtø nustatyta, ar nuþudytasis tikraiyra Èe Gevara. Stiklainis, kuriame buvo pamerktos Èe Gevaros plaðtakos,dvejus metus iðstovëjo Bolivijos policijos komisaro kabinete. Vëliau ðis per-davë kraupøjá stiklainá paþástamam þurnalistui, kad tas já nugabentø á Hava-nà. Þurnalistas já veþë ilgai, plaðtakos keliavo per daugelá ðaliø, kol galiau-siai pakliuvo á Maskvà, á Kubos pasiuntinybæ. Ir tik ið ten jos vël gráþo á Lo-tynø Amerikà, á Havanà, kur yra eksponuojamos revoliucijos muziejuje. Aðpats jø nemaèiau. Galimas daiktas, kad 1986 metais jø ten dar ir nebuvo.

Girdëtø istorijø ir þinomø teorijø klausytis neádomu, taèiau nereikëtøiðkart iðsiduoti, burbëti ar kitaip protestuoti. Kiekvienas pasakotojas þinomàteorijà arba istorijà gali pasukti neþinoma kryptimi, árodymui pasitelkti ne-ásivaizduojamø pavyzdþiø. Todël tokiais atvejais, kaip ir iðgirdus senà anek-dotà, derëtø kurá laikà pakentëti ir tik ásitikinus, kad tau siekiama paaið-kinti tai, kà tu iðmanai geriau uþ pasakotojà, be to, istorija jo pasakojime darir subanalinta, verta tai pasakyti arba tiesiog nebekreipti á kalbas dëmesio.Vienas mano paþástamas daro tai itin pamokamai. Jis neprotestuoja, nebëgaið kambario, jis atloðia galvà, uþsimerkia, vaizduoja, kad miega, ir net pa-ðauktas neatsiliepia. Tikrai graþiai atsijungia, gal net ið tikrøjø uþsnûsta.

Lenkijoje kolchozø (kolûkiø) nebuvo, ten buvo liaudies kooperatyvai, bet irjie griuvo panaðiai kaip mûsiðkiai – skausmingai ir kvailai. Labai vaizdingaiðià griûtá uþfiksavo lenkø dokumentinis filmas „Arizona“. Jis taip talentingaipadarytas, jog kartais atrodo, kad yra vaidybinis, nes nesitiki, jog realûsþmonës galëtø taip atsiverti. Filmas pasakoja apie sugriuvusio kooperatyvogyvenvietæ ir degradavusius jos gyventojus. Pribloðkia ne tik jø atviri pasa-kojimai, bet ir vaizdai, pasakojimø iliustracijos. Þmonës rodo savo iðtampytusnuo darbo raumenis, iðvarþas, dainuoja piktas satyrines daineles. Praslenkavirtinë þmoniø, savotiðkø permainingo laiko aukø. Moteriðkë, vos prasimai-tinanti ir dar priglaudusi pulkà valkataujanèiø ðunø ir kaèiø. Jaunas storu-lis, buvæs „Solidarnosc“ aktyvistas, kiauras dienas guli lovoje, mat ásiþeidë,kad naujoji valdþia já pamirðo. Ðeima: vyras – buvæs traktorininkas, þmona –melþëja, abu gyvena vien ið paðalpø. Nuolat iðnyra du simboliniai objektai,atstovaujantys buvusiam ir esamam gyvenimui: didþiulë, jau aptriuðusi, ap-leista ferma ir vargana kaimo krautuvëlë, kur perkarusi krautuvininkë tam-po vyno dëþes. O jose – litriniai pigaus vyno „Arizona“ buteliai. Visi èia geria„Arizonà“ tiesiai ið butelio, visi èia viskà matuoja „Arizonomis“. Diena tuosëkmingesnë, kuo daugiau „Arizonø“ pavyko iðgerti, o tiek moterys, tiek vyraiiðgeria po 3-4 butelius per dienà. Bet pasitaiko dienø, sako buvusi melþëja,kai neiðgeri në vieno, nëra ið ko. Kai moka pensijas bei paðalpas, krautuvëlëkasdien parduoda po penkiolika „Arizonos“ dëþiø. Juokas pro aðaras. Kolek-tyvinio gyvenimo agonija, plintanti visose pokomunistinëse teritorijose.

I ð To t o r i j o s m o t e r ø v a l s t i e è i ø l a i ð k o M . K a l i n i n u i1 9 3 7 m e t a i s :

Mûsø kolchozo pirmininkas, uþuot á veþimà kinkæs arklius, pakinko ke-turias moteris ir liepia veþioti mëðlà. Net tarptautinæ moters dienà mes

53

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 53

ásikinkiusios veþëme mëðlà. Argi tai suderinama su draugo Stalino konstitu-cija?

Visi banditai ir mafiozai gerbia tuos, kurie jiems prieðtarauja, atviraismerkia jø elgesá, gyvenimo bûdà, sako tai á akis, fiziðkai jiems prieðinasi.Èia, ko gero, ne nauja atsiradusi taisyklë, matyt, tai psichologinë aksioma,kuriai paklûsta visø laikø piktadariai. Jie paprastai bûna þiaurûs, bet irdràsûs þmonës, iðpaþástantys grubius prievartinius bendravimo principus,siekiantys pavergti visus savo valiai, reikalaujantys paklusnumo ir baimës.Tie, kurie jiems nepaklûsta, prieðinasi, smerkia juos, piktadariø nuomone,taip pat yra dràsûs, gal net þiaurûs. Todël jie nusipelno pagarbos. Klasikinëliteratûra toká psichologiná reiðkiná yra uþfiksavusi ne viename romane. Betretai kas ðias situacijas beatpaþásta, kai jos ðiek tiek modifikuotos pasi-reiðkia ðiomis dienomis realybëje tarp banditø ir jiems nepaklûstanèiø þmo-niø. Gangsteriai tuos, kurie prieð juos keliaklupsèiauja, niekina, kalëjimuosepaverèia uþpakaliø laiþytojais, o tuos, kurie drebia á akis paniekà, pamaþuima gerbti (aiðku, jei ið ákarðèio nenuðauna), netgi stengiasi ásiklausyti á anøþodþius. Atsitrenkia á juos kaip á sienà, kurios nepajëgia pramuðti.

Ir pasiskelbë toji valstybë Dainø ðalimi, ir dingo joje visokios dirbtuvës,fabrikai, firmos ir fermos. Niekas nieko nebedirba, nemoka ir nenori dirbti.Ir atsirado priþiûrëtojø, kurie stebi, kad kas nors neuþsimanytø dirbti. Jeitoká pamato, tuoj skiria baudà, tempia á teismà. Dainø ðalyje visi privalodainuoti, – nesvarbu, moka ar nemoka, turi balsà ar ne. Ðalies pilieèiai saudainuoja, o maistà bei drabuþius uþ graþias dainas ir unikalià politikà jiemsveþa kaimyninës ðalys. Visokias maðinas Dainø ðalis gauna ið Geleþiesðalies, kur visi triûsia, prakaituoja lankstydami geleþá, vaisius – ið Apelsinøþemës, kur jie noksta skambant gitaroms. Kai kitos valstybës pareikalauja iðDainø ðalies gràþinti skolas, ðios ðalies pilieèiai ima uþstatinëti vieni kitus:seniai – jaunas mergaites, mergaitës – senus tëvus, jaunos moterys – maþusvaikus. Jei per sutartà laikà neiðperka, tai ir nebeatgauna. Dainø ðalis pa-maþu tirpsta. Tiesa, Dainø kraðto gyventojai neatsisako naudotis gamtosdovanomis, taigi uogauja, grybauja, þvejoja, vienas kitas retrogradas net au-gina viðtas bei triuðius, nors ðalies valdþia toleruoja tik gaidþius, kurie visurir visada simbolizuoja gerklingus balsus, mat ðie èia labiausiai gerbiami beigarbinami. Pagrindiniuose ðûkiuose taip ir raðoma: „Daina mums padedaiðlikti“, „Dainø ðalis – pati graþiausia“, „Gyvenimas mûsø – daina“. Ir stebisiðalies gyventojai, kad kaimynø kraðtuose jø dainos nepopuliarios ir dainuo-jama ten tik per ðventes. O ðtai kaimynai dþiaugësi dþiaugësi Dainø ðalimi,kol visai jà pamirðo. Dabar net supyksta iðgirdæ, kad anie uþ dainas norigauti maisto, drabuþiø ir maðinø.

Paika pasaka? O galgi iki absurdo pratæsta realybë?

M . B u l g a k o v a s : kai þmonës ligi paskutinio siûlo apiplëðti, jie prade-da ieðkoti antgamtiniø jëgø pagalbos.

Panaðu á teisybæ, kad visos pagrindinës pasaulio religijos atsirado sparèiøekonominiø ir kultûriniø lûþiø, pasikeitimø metu. Budizmas ir induizmas

54

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 54

kilo Indijoje nepaprastai gausëjant gyventojams, nykstant miðkams, for-muojantis valstybei. Judaizmas atsirado senovës þydams priverstinai mig-ruojant. Krikðèionybë – kartu su pasiprieðinimu Romos imperijos priespau-dai. Islamas kilo pereinant ið klajoklinës gyvulininkystës á prekybà, amatusir kuriant imperijas Arabijoje, Ðiaurës Afrikoje. Protestantizmas atskilo nuokatalikybës, kai feodalizmas uþleido vietà kapitalizmui. Atplaiðos nuo di-dþiøjø religijø susidaro nuolatos, visà laikà vyksta ávairiø smulkiø religijø irsektø platinimas po pasaulá. Jos ieðko terpës ten, kur kyla perversmai, kuratsiranda nusivylusiø þmoniø masës. Daug tokiø religiniø misionieriø bandolaimæ ir ðiø dienø Lietuvoje, bet sugeba átikinti ir prisivilioti á savo gretas tikvienetus. Mat tradicinë katalikybë, itin sunkiai èia ásigalëjusi, kaip tik ir yraorientuota á paþemintus ir nusivylusius, o iðdidþiø bei uþsispyrusiø nereikiajokiai religijai.

Astrologija – dar vienas bûdas tikëti, jog esi priklausomas nuo neþemiðkøjëgø. Astrologija ateina ið Asirijos, Babilono laikø, kai dar nebuvo þinomaheliocentrinë sistema ir manyta, kad Þemë nesisuka, tik þvaigþdës juda dan-guje sudëtingomis astrologø apskaièiuotomis ir nubrëþtomis trajektorijomis.Astrologijos pagrindai, pripaþinus Þemës sukimàsi Saulës sistemoje, netekoprasmës, bet niekas to nepaiso. Ðiandien astrologija uþima itin savità, sun-kiai apibûdinamà vietà þmoniø gyvenime. Bemaþ niekas nepriima jos uþ gry-nà pinigà, nesikliauja jos patarimais ir draudimais, bet ne vienas (ypaè mo-terys, jos patiklesnës) nuolat domisi horoskopais, atsiþvelgdamas á astrologøprognozes, net ðiek tiek reguliuoja savo veiksmus ir elgesá. Visi tai daro þais-dami, pagal principà – blogiau nebus. Astrologija pasidarë tarsi kaþkokiapasaka, kuri neápareigoja, bet ðiek tiek drausmina. Pasiskaitæs, kad ðiandienjam gresia nemalonumai kelyje, kitas, þiûrëk, ir sumaþina greitá. Neþinau,kas yra tie horoskopø sudarinëtojai ir kiek jie iðmano þvaigþdþiø þemëlapius,bet horoskopø tekstai po truputá tampa sintetiniu literatûros þanru, kur vy-rauja primityvoka filosofinë fantastika, atmieðta didaktika, o sentimentalûspagraudenimai kartais persilieja á juodà humorà. Horoskopuose tebëra gyvaarchajiðka stilistika, kurios laikraðèiai jau visur kitur atsikratë. Nenusteb-èiau, jei horoskopus kas nors priskirtø postmodernizmui. Kokie stilistiniairëmai juos varþo? Raðyk kà nori, viskà plak, miksuok.

Yra dvi melo rûðys: pirma, kai nesakai tiesos, iðsisukinëji, nes tiesa taunenaudinga, gal net þlugdanti, ir antra, kai nori áteigti netiesà, kurià liepiasakyti kiti, nors ir tu pats jai pritari. Taigi arba tu sàmoningai iðsisukinëji,arba sàmoningai apgaudinëji. Treèia rûðis gali vadintis nebent nekaltu me-lu, – pats neþinai, kur ta tiesa, ir kaip neabejotinà tiesà skleidi savo spëlionesir fantazijas.

55

ALG

IMA

NTA

SM

IKU

TA.

Kom

pos

tas

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 55

STEPAS EITMINAVIÈIUS

N o v e l ë s

Nusiramino ir ëmë laukti

Ant këdës keli miniatiûriniai namukai: vienas pastatytas ið degtukø, ki-tas – popierinis, treèias... sunku suvokti, ið ko treèias.

Prie ðito klevo dabar praþydo raktaþolës. Stovi mama ir ðypsosi, nieko ne-sako, tik ðypsosi. O kur katë? Katës nesimato. Berniukas spokso á kità klevà,á inkilà. Mergaitë eina prie kûdros. Jau gráþta dviem nepilnais kibirais neði-na. Va kur katë – ðalia jos. Mama vis stovi ir ðypsosi. Prieina dukra, prisi-glaudþia ir abi þiûri á raktaþoles. Nusiskinti? Ne, gëlë gyva, gëlë graþi ten,kur auga. Prisëda ant þolës. Ar jau neðalta? Senuoju pylimu kaþkas eina.Dviese. Gal Edvardas ir dukterëèia? Berniukas kaþkodël pradeda rëkti. Kojis taip ðaukia? Katë prie inkilo!

Vyras lovoje neatsargiai pasijudina – ant þemës nukrinta popierinë sody-ba. Mëgina pakelti. Nepasiekia. Ant stalo randa ilgà virbalà, gal juo priar-tins. Tik toliau nustumia. Tiek to. Pasiima maþas kopëtëles ir stato prie kitonamo. Katë, iðgirdusi nors ir menkà trenksmà, bematant sprunka. Kas dabargalëtø atsitikti? Màsto. Ar gali praskristi gandras? Gali. Jis apsuks kelis ra-tus virð liepos. Bet èia nëra lizdo. Reikës bent ratà ákelti. Tuojau pat ir ákels.Suranda viniø, maþà plaktukà.

Nereikia gandro, bent dabar gandro nereikia. Temsta. Bitës skuba gráþti ásavo avilius. Pro vyðnynà, kûdrà, pirtá, pro vieniðàjà guobà. Mato ne tik bites,bet ir avis, karvæ, arklá. Stebi, kaip keièiasi vieðkelis. Jau lyja, jau griaudþia.Mama atsineða varinæ þvakidæ.

– Vaikai, pro langus negalima þiûrëti.„Bet kà dabar jauèia arklys? Ar jis irgi supranta, kad perkûnija labai pa-

vojinga? O gal jam gaila mûsø, nes nematome, kas vyksta?“

56

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 56

Kieno èia màstymas? Ar berniuko, kuris saugojo inkilà, ar mergaitës, kurineseniai neðë vandená, o paskui, prisiglaudusi prie mamos, þiûrëjo á raktaþo-les? Kol kas neaiðku.

– Kaip ten, laukuose, mûsø tëvas?– Pasislëps.– Kur?– Pas Rutulienæ.– Toli!– Arèiau yra kelios labai tankios eglës.– Pasimelskime.Meldþiasi ir girdi, kaip kelis sykius smarkiai trenkia. Visai èia pat. Ar ne

á namà?– Iðeisiu á laukà paþiûrëti, gal degame, – ramiu balsu sako mama.Ieðko savo storosios skaros. O kur dingo guminiai batai? Nëra. Staiga pa-

ðoka berniukas:– Mama, iðbëgsiu að. Man ir guminiø nereikia, basam smagiau. Leisk,

mama.Ir nelaukdamas pritarimo sprunka pro duris. Kà jis mato, jauèia, neáma-

noma suþinoti, neámanoma áspëti. Gana greitai sugráþta.– Nedegam. Ir niekada mûsø namas neuþsidegs.Vyras pasiþiûri á laikrodá ir iðsigàsta. Be penkiolikos penkta. Kaip jis ga-

lëjo taip uþsimirðti? Ðiandien penktà valandà þadëjo paskambinti dukra. Okur telefonas? Kur ákiðo telefonà? Rado. Pasitaisë antklodæ, marðkinius. Pa-siëmë popierinæ nosinaitæ, suvilgë jà vandens puoduke. Jau ðvaresnis. Nusi-ramino ir ëmë laukti.

Dþiaugsmas

– Gero savaitgalio, – iðeidami palinkëjo bendradarbiai.Keturios laisvos dienos – koks ten geras savaitgalis. Kuo uþsiimti? Gal

vaikðèioti po miðkus? Kad erkiø pilna. Gal sodinti? Neturi jokio kaimo, jokiosþemës. Gal skaityti? Po darbo nieko daugiau ir nedaro, tik sëdi prie knygø.Sugalvoja: þiûrës Andrejaus Tarkovskio filmà „Aukojimas“.

Rûkas, ásivaizduojamos platybës, paslaptingi vaizdai; þmonës vaikðto tar-si pozuodami – spektaklis, o ne tikras gyvenimas. Laisto sausà medá, vartomeno albumus, kalba apie praeitá, ateitá, apie pomëgius. Vaikðto kitaip neiþmoguèiai kasdienybëj. Taèiau mintys kondensuotos, daugiaprasmës. Kai pa-mëgini jungti þodþius su veiksmais, saldu darosi – magija, ne kitaip. Reikiakaþkà daryti, reikia kaþkà konkretaus daryti, kad pasaulis atsivertø ir nuotavo dëmesio neprimityvëtø; iðgirstama baisi þinia apie galimà rimtà grësmæ –uþ kà toks iðmëginimas? kaip reikëtø nepasiduoti, suvaldyti savo pojûèius?ak, tai visada visur aktualu ir amþina.

Raudona spalva, labai daug raudonos spalvos – kaip anksèiau jis nesu-prato, jog tai – áspëjimas, testas, pragaiðtis ir viltis. Viltis? Þinoma, nes iðsigàs-damas tobulëji, griauni iliuzijø karkasà. O kai sugriauni, kà statai? Dar ne-

57

STE

PA

SE

ITM

INA

VIÈ

IUS.

Nov

elës

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 57

aiðku, reikia rimèiau pamàstyti. Kraujas susijæs su ugnimi. Na taip – inte-lektualus veikëjas Aleksandras padega sodybà, kad neliktø kraujo. Bet josprendimas ne visas aplinkybes ávertino – atvaþiuoja greitosios pagalbosmaðina. Tai ar tik galimi ir esami psichikos ligoniai pajëgûs adekvaèiai áver-tinti svarbiausius simbolius, adekvaèiai reaguoti á praeitá?

Kodël tragedija pajuntama prieð gimtadienio ðventæ? Ðiurpi þinia apie ga-limà karà ar kitokià baisybæ neleidþia ramiai atsisësti prie stalo, klausytispagiriamøjø þodþiø, dëkoti uþ dovanas – kodël neleidþiama atsipûsti, pasi-linksminti kartu su bièiuliais? Kad tas gimtadienis netikras, bièiuliai netikriir daug kas atbulai daroma. Spektaklis, taèiau per pertraukas tarp veiksmøjau ðvysèioja ugnis, liejasi kraujas.

Stop. Reikia prisiminti, kà tëvas kalbëjo sûnui apie sausà medá. Jis ieðkofilmo pradþios epizodo. Paskui gráþta á pabaigà, kai tas pats motyvas api-bendrinamas. Tarp pradþios ir pabaigos nieko neávyko? Ir taip, ir ne. Bet ko-dël pasakojama istorija apie motinos ir iðeinanèio á karà sûnaus fotografa-vimàsi? Niekada apie tai nemàstë. Reikia gráþti á pradþios epizodà.

Pavargo. Paspaudë klaviðà „Pauzë“ ir nuëjo iðsivirti kavos. Virdamas pa-stebëjo ant grindø numestà laikraðtá. Pasklaidë jo puslapius. Uþtiko informa-cijà apie vienà vokietá, kuris álipo á gaisrininkø bokðtà (norëjo nusiþudyti) irsàsiuvinyje uþraðinëjo, kà junta, apie kà màsto, kaip badaujant kinta kûnasir dvasia.

Metë laikraðtá, ásipylë kavos ir nulëkë ieðkoti sàsiuvinio. Jis irgi privaloraðyti dienoraðtá, kruopðèiai uþraðinëti, kà kiti jam pasako, kaip jis reaguo-ja, kà màsto, kai be vaistø niekaip negali uþmigti, ir apie savo vaistus priva-lo papasakoti, apie jø veikimo pasekmes. Va dabar ið tiesø apsidþiaugë – pa-galiau atëjo maþas iðsigelbëjimas; gerdamas kavà ir jau raðydamas dieno-raðtá dar pagalvojo apie Tarkovskio filmà.

Ariadnës siûlai

Jis tada buvo dar maþas, mokykloje buvo girdëjæs apie þmones ryjanèiàpabaisà Minotaurà ir apie dràsøjá didvyrá Tesëjà, kuris jà nukovë, þinojo, kadveiksmas vyko Labirinte, prisiminë, viena moteris, Ariadnë, davë Tesëjui siû-lø kamuolëlá, kad já vyniodamas laimingai namo gráþtø; kas atsitiko vëliau,nelabai suprato, tai jam gal ir nerûpëjo. Mat visus mitologinius ir istoriniuspasakojimus pats pratæsdavo, iðgalvodavo veikëjams visokiausiø kliûèiø irbûdø, kaip jas áveikti.

Ruduo. Su mama ir seserimis iðskubëjo linø rauti. Buvo nuobodu, nesino-rëjo rauti. Stovëjo, þiûrëjo á paukðèius arba atsigulæs tyrinëjo debesis. Priëjomama:

– Sûneli, tu man pasakojai apie kaþkokià moterá, kuri padëjo narsiam vy-rui. Ðtai imk siûlø kamuolëlá ir keliauk. Tik nepalikinëk neiðrautø linø.

Bematant paðoko. Èiupo kamuolëlá, siûlo galà prispaudë akmeniu, netdviem akmenim – ir pirmyn. Jam nurauti skirtà linø plotà ásivaizdavo kaiplabirintà: nurovë linus kelis metrus á deðinæ, kelis metrus – á kairæ, paskui –

58

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 58

tiesiai, vël á deðinæ, á kairæ – ir vis greitai greitai, pasidþiûgaudamas. Labi-rintas – keistas pieðinys linø lauke – ilgëjo, platëjo.

Studijø metais lygiai tokiu paèiu bûdu pjovë ðienà. Niekada nepavargda-vo. Nei nuo darbo, nei nuo minèiø.

O dabar nëra nei mamos, nei Ariadnës, nei linø, nei ðieno. Daugelio svar-biausiø dalykø nebëra.

Jau kvepëjo pavasariu, sniego nebesimatë. Ëjo ið parduotuvës ir paslydo –pasirodo, ledo lopinëlis ant tako buvo likæs. Pargriuvo. Pajuto, kad lûþo kojoskaulas. Mëgino atsistoti – niekaip neiðeina. Pro ðalá skubëjo kelios moterys.

– Padëkite. Atrodo, kaulas lûþo.Jos nieko nepasakë, nuþingsniavo sau.Dar pabandë atsistoti. Nepavyko. Uþmirðo, jog striukëje turi mobiløjá te-

lefonà – bûtø paskambinæs sûnui.– Að netoli gyvenu, va tam name. Padëkite man.Niekas nepadëjo.Staiga suprato, kad yra dar viena galimybë ið padëties iðsikapanoti. At-

sigulë ant þemës ir pradëjo ið lëto ðliauþti. Ið pradþiø labai skaudëjo. Gerai,kad nereikia vilktis per gatvæ. Prieðais – vandens klanas. Kaip pasukti á ðo-nà? Nesveikà kojà truputá pakëlë, pajudëjo ðiek tiek á kairæ, á deðinæ, paskuijau buvo galima ir balos pakraðèiu ðliauþti. Bet kaip uþlipti laiptais? Ran-komis ásikibo turëklø. Atsistojo ant vienos kojos. Deja, trenksmingai griuvoatgal. Pamatë ið jø namo iðeinantá nepaþástamà vyrà.

– Að èia gyvenu. Pakelkite mane.– Kiek sumokësi? – nusijuokë vyriðkis ir nuþingsniavo. Veikiausiai pama-

në: girtas guli.Turëtø sûnus gráþti. Turëtø sûnus gráþti.Palietë skaudanèià kojà. Ranka netyèia striukës kiðenëj uþèiuopë mobi-

løjá telefonà.– Aurimai, ðtai kas tavo tëvui atsitiko...Istorijos pradþia baigësi, tæsinys – ne taip jau svarbu....Sëdi mieste prie lango ir þiûri á savo atspindá, tarsi ilgà susinarpliojusá

siûlà.

Uþ vëliavëliø

Automobilá paliko gyvenvietëje, netoli klebonijos. Gerà kilometrà pëstuteslinko pro berþynëlá, pro maurais apëjusá eþeriokà. Netoli kryþkelës á vien-kiemá stabtelëjo – pasitaisë kaklaraiðtá, susiðukavo. Dar apsiþvalgë – jokioþmogaus.

Jø þemës ribos vëliavëlëmis paþymëtos. Uþlindo uþ keliø storø egliø irásiþiûrëjo. Vietoje senosios pirties pastatyta nauja, gal keturgubai didesnë. Irtvenkinys dabar gal jau pusës hektaro. Tëvo sodas, nors tamsiau þaliavo,kvepëjo taip pat kaip vaikystëj.

Atsistojo uþ vienintelës jø sodyboje guobos. Du seni klevai nukirsti – èiaaikðtelë. Kur gyveno bitës – maðinos, maðinos.

59

STE

PA

SE

ITM

INA

VIÈ

IUS.

Nov

elës

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 59

Visa sodyba gausdavo. Labiausiai liepos. Liepos? Ne, gausdavo ir þolë, irdirva, ir kûdra. Gausdavo ir dangus. Ádienojus neþinodavai, kur dingti – tiekdaug visko matei, jautei ir girdëjai.

Dabar sodyba negaudþia, taèiau vis vien ramu. Reikia bent kelis metrusarèiau priðliauþti, giminaitis gal nepastebës. Ðtai jau ir prie buvusios dar-þinës. Tik staiga ið pirties iððoko bûrys nuogaliø – moterø ir vyrø. Sustojo prietvenkinio, susikabino rankomis, pasiûbavo, pasiûbavo, ðûktelëjo ir – á van-dená.

Koja uþkliuvo uþ krepðinio stovo. Prisimena: sûnui septyneri, dukrai de-vyneri, per àþuolynà, drebulynà nuëjo pas tetà Adelæ – Jovariðkëse turi bûtikelios slyvos ir vyðnaitës. Seno kero atþalos prie giminës iðtakø. Keturieseatsargiai iðkasë, su þemëm ádëjo á pintinæ. Teta perþegnojo – tikrai prigis,tikrai bus vaisiø. Pamena, pakeliui ðnekëjosi apie Eugenijà Ðimkûnaitæ. Sû-nus tuomet tarsi nei ið ðio, nei ið to nudþiugæs ëmë kalbëti:

– Sugalvojau! Sugalvojau! Kai tu bûsi senas, að tave nupirksiu kaip maþàvaikà, o kai að pasensiu, tu vël mane nupirksi. Mes visà laikà kartu bûsime!

Mama atneðë pieno ir duonos.– Na ir kam stengiatës? Að greitai mirsiu, tada svetima ranka viskà su-

naikins.– Moèiute, mes atneðime kadagiø. Parodysim, kur sodinsime. Pirmà – ant

kalvelës, netoli rûsio. Prie mûsø liûdnojo klevo. Antrà – prie akmens, ant ku-rio kasdien prisëdame. Treèià – prie mano avilio.

– Mantai, ar tikrai þinai, jog kadagiai neerzina bièiø? – paklausë Indrë.Ne tiek paklausë, kiek parodë savo nepasitenkinimà, kad jis per daug vado-vauja.

– O að, moèiute, darþinæ pagraþinsiu. Mama nupirko daþø, nupieðiu antsienø labai graþiø drugeliø.

Pastebëjo atlekiantá ðuná. Spruko ið sodybos ir álipo á vandentiekio bokðtà.Þiûrëjo á savo gyvenimà ir ðypsojosi.

Gilinëje

Atsikelia penktà, apsivelka ir nevalgæs iðeina. Laiptinëje nesutinka nëvieno kaimyno. Gyvena mikrorajono pakraðtyje, netoli plento, todël greitaipasijunta ne miesto þmogumi.

Prie vieniðosios sodybos stabteli. Uþduso. Mato karvæ, arklá – viskas taip,kaip ir turi bûti. Ásiþiûri á ðuns bûdà – ðiandien ji dar graþesnë. Reikia sku-bëti, saulë greitai kyla.

Áþengia á tankø eglynëlá. Kad nesumintø tako, visada prasibrauna vis ki-toje vietoje. Ðiandien sustojæs prie didoko kelmo apsiþvalgo, pasilenkæs nuti-pena gal deðimt metrø á ðonà – ir jau savo teritorijoje.

Atrado ðá þemës plotelá prieð dvejus metus. Ásitikino, kad miðkelis – nie-kieno, bent jau niekada èia nesutiko þmoniø. Kuo èia stebëtis? Aplink – pel-kë. Ilgai vaikðèiojo ir pamatë vieniðà ðermukðná. Laibutá toká, uþstotà keliøalksniø. Patiko èia. Nedidelë kalvelë. Tuðèias kambario dydþio þemës plotas.

60

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 60

61

STE

PA

SE

ITM

INA

VIÈ

IUS.

Nov

elës

Atsirëmë á medá ir màstë. Gráþo namo, pasiëmë virvæ drabuþiams dþiaustyti –neseniai buvo nusipirkæs. Kastuvas – rûsyje. Bet kaip já iðsineði, kad kaimy-nai nepastebëtø? Iðëjo vakare. Tuos du alksnius, kurie uþgoþë saulæ ðer-mukðniui, jo ðermukðniui, pririðo prie netoli auganèio berþo. Pririðti buvo ne-lengva. Reikëjo palypëti ir palenkti virðûnes. Bet kaip palypësi? Galëjo nueitipas sodybos ðeimininkus pasiskolinti kopëèiø. Bûtø pasiskolinæs, taèiau juobûtø susidomëjæ – ko èia tas senis slankioja, gal koks vagis, gal girtuoklis?Nëjo. Pavaikðèiojo aplink ir pamatë du nemaþus akmenis. Pamëgino pakelti.Ðiek tiek á þemæ sulindæ. Ne bëda – turi kastuvà. Bet pakelti nei vieno, neikito nepajëgë. Atsistojo – slidu, gali nukristi. Dar apëjo miðkelá. Atsineðë il-gokà kartá – atrems jà á alksná, tuomet virvæ galës uþnerti. Pavyko. Kai ðer-mukðnis jau buvo iðvaduotas, tà kartá nuneðë ten, kur rado. Po þagarø krû-vele paslëpë kastuvà. Ir sugráþo namo.

Pabudo vëlai. Nuëjo á parduotuvæ nusipirkti bulviø. Kai turi þemës, gali-ma ir bulviø pasodinti. Ið penkiolikos iðdygo trys. Jas rûpestingai apkaupë.Kasdien stebëjo, kaip jos auga. Buvo net ir ðermukðná uþmirðæs. Vienà dienàpersiðaldë ir reikëjo pagulëti lovoje. Gërë arbatà ir nervinosi, kad negali rû-pintis savo Giline (atrastàjà þemæ pavadino tëviðkës vardu; kelis medþius irkelias lysves pradëjo tapatinti su vaikystës medþiais ir lysvëmis). Pasveikæspasiëmë maþà mirusio sûnaus kibiriukà, gabalà ceratos ir iðskubëjo. Apsira-mino – Gilinës niekas nebuvo nusiaubæs. Palaistë bulves (vandens rado siau-rame griovyje), dar kartà apkaupë. Ðermukðnis iðgraþëjo. Nenuskriaudë jistø alksniokø, nenuskriaudë, dabar visiems geriau.

Ðiandien ateina ramus, susikaupæs. Daug reikalø èia laukia. Pirmiausiapasodins kelis svogûnus, kelias bulves. Pasës èiobreliø. Patikrins, ar virvës,kurios laiko alksnius, nepapuvo. Kelmà ðiek tiek ákas á þemæ. Prisipjausvyteliø – jø ateityje prireiks, o dabar dël graþumo apipins lysvës pakraðèius.Kai baigs darbus, ramiai atsisës ir màstys apie savo tëvus, savo þmonà irsûnø.

Pasas

Sûnus rytoj po pietø parsineð pasà – susës penkiese uþ ðventinio stalo.– Tortà jau galima nusipirkti ðiandien, – paþiûrëjo á já þmona.Eina ðaligatviu ir màsto....Tëvas á kolûkio fermà veþiojo paðarus. Tà dienà jau buvo iðgëræs. O èia

lyg tyèia – pirmininkas su sveèiais ið rajono centro.– Tik lakstote graþiai apsivilkæ, dirbti tingite.Þodis po þodþio – ir ásikarðèiavo. Jam pasisekë: kai milicija nuveþë á mies-

tà, gavo tik penkiolika parø.Pats þydëjimas, net kvëpuoti nëra kuo. Akys, ausys gyvena þiedais, kva-

pais. Graþu vaikðèioti, graþu vaþiuoti autobusu ir þiûrëti pro langà, kai, ma-mai nieko nesakæs ir atsipraðæs ið keliø pamokø, skubi aplankyti tëvo.

Kà nupirkti – maþasis rûpestis. Pirmiausia – cigareèiø. Kà dar? Maþà klum-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 61

paitæ – peleninæ. Tëvas tokio daikto nëra turëjæs – gal kaime ir nereikia.Areðtinëje kas kita, tegul nebûna blogesnis uþ kitus.

Prie milicijos pastato vis apsidairo, apsidairo.– Ignai, ar nepaþinai? – staiga paklausia tëvas, ðluojantis ðaligatvá.Paduoda dovanas. „Dovanas ar lauktuves?“ – dar pagalvoja.– Ar turi pinigø?– Tris rublius.– Nupirk man du butelius alaus. Geriausiai „Þigulinio“, jeigu nebus, tuo-

met bet kokio. Bet kur tu ásidësi? Á kiðenes netilps, pûpsos iðsikiðæ, pastebës,atims ir negràþins. Gal palik prie anos ðiukðliø dëþës, man kas nors kitasperduos? Bet ne, netinka. Tu dabar lëk á parduotuvæ, o að kà nors sugalvosiu.

Prie jø priëjo milicininkas. Tëvas pasitempë.– Mano sûnus. Atveþë cigareèiø ir batà mediná. Kam man jo reikia? Gal

norëtumëte? Pasiimkite. Bet berniokas nesusiprato nupirkti laikraðtá, pa-skaityèiau. Gal tegul dabar nubëga? Að èia palaukèiau. Ar gerai, virðininke?

Kai liko vieni, apsidþiaugæs ëmë ðnibþdëti:– Ignai, nupirk man ne alaus, bet degtinës. Maþà butelá. Já ádësi á laik-

raðtá, ðá pirk didþiausià, ir kaip niekur nieko paduosi. Tik jeigu milicininkasbus pristojæs, neiðsiduok, þiûrëk, kaip nukritusius þiedus ðluoju, vaikðèiokðalia, kà nors ðnekëk. Laikraðtá perlenk taip, kad butelis tilptø, kad jo nesi-matytø. Esi gudrus – paslëpsi.

– Bet man gali neparduoti.– Parduos. Arba paimk kelias cigaretes, duosi kam nors ir nupirks. Tik

paskubëk.Apsisuko greitai.Tëvas lûkuriavo. Linksmas viskà paëmë ir liepë jau eiti, kad niekam áta-

rimo nesukeltø.Autobusas – uþ keliø valandø. Vaikðèioti nenori. Atsisëdo parko tamsiau-

siame kampe ir nuleidæs galvà sëdëjo. Staiga prisiminë, kad ðià savaitæ jamturëjo iðduoti pasà. Gal dabar ir uþeiti?

Tik kaþkodël labai nedràsu.

62

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 62

63FERNANDO PESSOA

Piemuo ir jo banda

Ið portugalø k. vertë NIJOLË SIMONA PUKINSKAITË

I

Niekada neganiau að bandøBet jauèiuosi taip, lyg bûèiau ganæs.Mano siela tarsi piemuo,Nugairinta vëjo ir saulës,Keièias sulig Metø Laikais,Viskà stebi ir mato.Ir Gamtos ramybë, tuðèia, be þmogaus,Ateina prisësti ðalia.Bet að liûdnas tarsi saulëlydis,Koká regi mûsø vaizduotës,Kai toli slënyje oras vëstaIr junti, kaip skverbias naktis,Tarytum drugelis pro langà.

Bet liûdesys man teikia ramybæNes jis nuoðirdus ir teisingas,Dar todël, kad liûdesio sieloje esti,Kai ji galvoja apie savo buvimà,O rankos paèios skina gëles, jai to nepastebint.

Lyg varpelio skambëjimas,Atsklindantis nuo kelio posûkio,Visos mano mintys laimingos.Bet man skaudu bûtø þinoti, kad jos vien laimingos,

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 63

64 Ir nenorëèiau,Kad, uþuot buvusios laimingos ir liûdnos,Bûtø tik dþiugios ir laimingos.

Galvojimas vargina, tarsi ðlepentum per lietø,Kai kyla vëjas ir, rodos, vis smarkiau ásilyja.

Að neturiu ambicijø ir nieko netrokðtu.Kad að poetas, man nieko nereiðkia.Tai bûdas man bûti vienam.

Ir jeigu retsykiais – Svajose – uþsinoriu virsti avinëliu(Ar net banda,Kad pasklisèiau po ðlaità ið laimësStaiga pakvaiðæs nuo daugybës dalykø),Vien todël, kad jauèiu tai, kà raðau saulei leidþiantis,Kai ranka debesies perbraukia ðviesàArba tyla nuvilnija lygia þole.

Kai sëdu raðyti eiliø,Arba kai, klajodamas keliais ir takeliais,Raðau jas savo minèiø popieriuj,Juntu, kaip mano delnas gniauþia piemens lazdà,Matau savo paties siluetàKalno virðûnëjÞiûrintá savo bandos, sekantá savo mintis,Arba þiûrintá savo minèiø, stebintá savo bandàIr keistai besiðypsantá, kaip tas, kuris nesupranta, kas jam

sakoma,Bet apsimeta, jog supranta.

Að sveikinu visus, kurie skaitys mano eiles,Ir jiems nusilenksiu, nukelsiu kepuræ,Kai jie pamatys mane ant namo slenksèioDiliþanui pakilus ant kalvos keteros.Að juos pasveikinsiu ir palinkësiu saulës ðviesos,Ir lietaus, jeigu jie nori lietaus,Palinkësiu, kad, kai gráð á savo namus,Prieðais atvirus langusJø lauktø mëgstamos këdës,Ant kuriø ásitaisæ jie galës skaityti mano eiles.Ir jas skaitydami galvoti,Kad að tiesiog gamtos dalis –Pavyzdþiui, senas medis,Kurio pavësyje, bûdami vaikai,

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 64

65Jie nugriûdavo apkvaitæ nuo savo þaidimø,Ir á atbrizgusios prikyðtës kraðtusNuo ákaitusiø kaktø nusibraukdavo prakaità.

V

Ir negalvojime pakanka metafizikos.

Kà að galvoju apie pasaulá? Ar þinau, kà að galvoju apie pasaulá?Jei susirgèiau, apie já galvoèiau.

Kà að manau apie reiðkinius?Kokios yra mano mintys apie prieþastis ir pasekmes?Kà suprantu apie Dievà ir apie sielà,Ir apie pasaulio sukûrimà?Að neþinau. Galvoti apie ðiuos dalykus man reiðkia uþmerkti

akisIr nieko negalvoti. Tarsi uþtraukti Savo lango uþuolaidas (kuris, beje, be uþuolaidø).

O reiðkiniø paslaptis? Tarsi þinoèiau, kas yra paslaptis!Vienintelë paslaptis ta, kad esama þmoniø, kurie apie jas

galvoja.Stovintis saulëje ir uþmerkæs akis Neþino, kas yra saulë,Ir ima galvoti apie daugybæ ðiltø dalykø.O kai atsimerkia ir pamato saulæ,Apie niekà jau negalvoja,Nes saulës ðviesa verta daugiauUþ visø filosofø ir visø poetø mintis.Saulës ðviesa neþino, kà ji daro,Todël ji neklysta, yra visiems bendra ir gera.

Metafizika? Kokia metafizika slypi ðiuose medþiuose?Kad jie þali, veðlûs ir turi ðakø,Kad atëjus laikui duoda vaisiø ir neverèia mûsø galvoti,Mûsø, kitokiø padarø, neástengianèiø jø ávertinti.O kokia metafizika bûtø geresnë uþ medþiø,Neþinanèiø, kam jie gyvena,Neþinanèiø, kad jie to neþino?

„Vidinë reiðkiniø sandara...“„Visatos vidinë prasmë...“Visa tai melas, visa tai mums nieko nesako. F

ER

NA

ND

OP

ES

SO

A.

Pie

mu

o ir

jo b

and

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 65

66 Kaip galima galvoti apie tokius dalykus.Kaip galima sukti galvà apie prieþastis ir apie tikslus,Kai auðtant traukias naktis ir virð tamsiø medþiø kontûrøTingiai mirksi pirmos aukso ðvieselës!

Galvoti apie vidinæ reiðkiniø prasmæTaip pat beprasmiðka, kaip galvoti apie sveikatàArba neðioti ið ðaltiniø vandená stikline.

Vienintelë vidinë reiðkiniø prasmë ta,Kad jie neturi jokios vidinës prasmës.

Að netikiu Dievu, nes niekuomet nesu matæs jo.Jeigu jis norëtø, kad juo tikëèiau,Manau, tikrai ateitø su manimi pasikalbëti,Atidarytø mano durisIr pasakytø: Ðtai að!

(Galbût absurdiðka klausytis tokiø dalykøNeþinanèiam, kas tai – stebëti reiðkinius,Nesuprantanèiam kito, apie juos kalbanèio,Ypaè tuomet, kai tuo bûdu raginama juos stebëti.)

Taèiau jei Dievas yra medþiai ir gëlësIr kalnai, ir mënulio ðviesa, ir saulë,Tuomet að tikiu já,Tuomet tikiu já kiekvienà valandàIr visas mano gyvenimas yra vien malda ir vien miðios,Ir komunija, kurià priimu þvilgsniu ir klausa.

Taèiau, jeigu Dievas yra medþiai ir gëlës,Ir kalnai, ir mënulio ðviesa, ir saulë,Kodël tuomet að já vadinu Dievu?Að já vadinsiu gëlëmis ir medþiais, ir kalnais, ir saule, ir

mënulio ðviesa;Nes, jeigu jis nori, kad matyèiau já,Kaip saulæ ir mënulá, ir gëles, ir medþius, ir kalnus,Ir jeigu jis man pasirodo kaip medþiai ir kalnai,Ir mënulis, ir saulë, ir gëlës,Jis nori, kad að já paþinèiauKaip medþius ir kalnus, ir gëles, ir mënulio ðviesà, ir saulæ.

Todël jam paklûstu,(Ar að þinau apie Dievà daugiau, negu Dievas apie save?),Að jam paklûstu savo buvimu,Kaip tas, kuris atmerkia akis ir mato,

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 66

67Vadina já mënulio ðviesa ir saule, ir gëlëmis, ir medþiais, ir kalnais,

Myli já negalvodamas,Galvoja apie já þvilgsniu ir klausa,Ir bûna su juo kiekvienà akimirksná.

XII

Vergilijaus piemenys grojo dûdelëmis ir kitais instrumentaisIr literatûriniais þodþiais dainavo apie meilæ.(Beje – niekad nesu skaitæs Vergilijaus,Ir kodël já turëjau skaityti?)

Bet Vergilijaus piemenys, vargðai, yra tik Vergilijus,O Gamta yra graþi kaip senovëje.

Versta ið:F. PESSOA. POESIA 3 Vols. Assirio&Alvim, Lisboa

FE

RN

AN

DO

PE

SS

OA.

Pie

mu

o ir

jo b

and

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 67

68 LEENA KROHN

„Svajoniø mirtis“

Ið suomiø k. vertë AIDA KRILAVIÈIENË

Tamsos baimë

Vaikai bijo tamsos, ir gerai daro. Jiems árodinëja, kad naktis – tik laiki-nas spalvø ir ðviesos iðnykimas. Bet kaip tik diena yra laikina. Saulës spin-desys, spalvos ir garsai yra ypatingi, iðskirtiniai dalykai.

Diena turi valandas, tvarkà ir programà, o naktis – begalinë. Diena trum-pa, apibrëþta ir ribota, o naktis – beribë ir bekraðtë.

Ðitokios mintys sukdavosi Liucijos galvoje nemigos naktimis. Ðitaip ji min-tydavo ir tada, kai budëdavo miesto ligoninëje ar „Svajoniø mirtyje“, ir tada,kai savo lovoje bergþdþiai laukdavo miego.

Tø naktiniø minèiø Liucija niekam nepasakojo. Juk ir naktis tyli. Þodis irkalba – ið dienos. O tamsa neða sapnus ir reginius.

Liucija – gleþna, þilstelëjusi moteris, buvo anesteziologë. Ið visø daktarøji geriausiai gebëjo maldyti kanèias ir skausmus, nerimà uþgniauþti nuoil-siu, gëlà numalðinti besapnio miego nektaru. Kas jau kas, o ji tikrai þinojo,kad, net baimei kaustant, prieð nakties ir begalybës ðauksmà niekas ilgaineatsilaiko.

Savaitæ Liucija dalijo darbui trijose ástaigose.Treèiadieniais ir ketvirtadieniais ji miesto ligoninëje migdydavo þmones,

sulaukusius chirurginës operacijos: krûties ar gimdos, apendikso ar tulþiesakmenø ðalinimo, iðvarþos ar iðsiplëtusiø venø korekcijos, Cezario pjûvio araborto... Kartais keliø savaièiø nejautron gramzdindavo ligonius, per avari-jas sutrenktom smegenim ar þiauriai sumuðtus.

Suomiø raðytojos Leenos Krohn (g. 1947) kûrybos skalë labai plati: poezija, dainø tekstai,knygos vaikams ir jaunimui, apysakos, novelës, romanai, esë. Raðytoja apdovanota H. C. An-derseno (1972), Valstybine jaunimo literatûros (1971), Topelijaus premija, „Pro Finlandia“ meda-liu (1993). 2004 m. L. Krohn romanas „Tainaronas“ JAV buvo pripaþintas geriausiu fantastiniuromanu. Raðytojos knygos iðverstos á daugelá Europos, taip pat rusø, japonø kalbas.

Viena svarbiausiø noveliø romano „Svajoniø mirtis“ („Unelmakuolema“, 2004) idëjø – prieð-taringas þmogaus noras gyventi amþinai ir vienàkart numirt galutinai.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 68

Dvi dienas per savaitæ – pirmadieniais ir antradieniais – Liucija priiminë-davo klientus „Svajoniø mirtyje“ – institute, kuriame panûdusieji mirti bû-davo pervedami per paskutiná slenkstá.

Kiekvieno penktadienio rytà ji skubëdavo á Ðaldyklà. Taip mieste papras-tai vadindavo krionikos institutà „Posterus“. Jame bûdavo ðaldomi kà tik nu-mirusieji, kurie, tinkamam metui atëjus, turëdavo bûti þadinami naujam gy-venimui.

Liucija garbino Hipnà – miego dievà, kuris mokëjo pavirsti paukðèiu ir su-teikë Endimionui gebëjimà miegoti atmerktomis akimis.

Taèiau Liucija, miego neðëja, net ir uþmerkus akis neuþmigdavo. Gal taipir turëjo bûti: visiems sumigus, vienas turi nemiegoti ir budëti.

Liucija, migdytoja, miego dvasia, lydëdavo, liûliuodavo savo ligonius á nak-tá ir begalybæ. Kartais, kai galëdavo valandëlæ uþtrukti prie lovos ir ðalia kitøþmoniø nebûdavo, ji paniûniuodavo ligoniui koká lopðinës posmelá. Bemaþ ne-girdimai ji ðnibþdëdavo: „A-a-a, pupa“, „Èiûèia liûlia, mik, maþyti“, „Vakarëlistamsus“.

Dainuodavo tiems, kurie rytà pabus, tiems, kurie netrukus amþiams uþ-merks akis, tiems, kurie, palikti be kraujo, laukdavo geresniø laikø skystoazoto pripildytuose titano karstuose.

Svajoniø mirtis

Kas nenori pergudrauti Giltinës? Þinoma nemaþai pergudravimo bûdø –moksliðkø ir nelabai moksliðkø, bet visi jie abejotini ir trumpalaikiai. Neabe-jotinas tik pats paprasèiausias bûdas – uþbëgti uþ akiø.

Ðio metodo tobulinimas tapo „Svajoniø mirties“ verslo idëja. „Svajoniø mir-tis – tu jos vertas!“ – toks buvo ástaigos veiklos ðûkis.

Uþ padorø atlygá „Svajoniø mirties“ namai siûlë moraliðkai nusiteikusie-siems galimybæ mirti maloniausia ir net praðmatnia mirtimi. „Svajoniø mir-ties“ klientas pats nuspræsdavo, kada ir kokiomis sàlygomis paliks savo mir-tingà kûnà.

Niekas èia netardavo þodþio „saviþudybë“, tà veiksmà vadindavo „rengi-niu“ arba „projektu“. Tai bûdavo ramus, ið anksto numatytas, nuo visokiø ne-tikëtumø apsaugotas ávykis.

„Omegos“ fondas ákûrë „Svajoniø mirtá“, kai pirmame deðimtmetyje ási-galiojo ástatymo pataisos. Tuomet saviþudybë buvo áteisinta kaip svarbiausiaþmogaus teisë, kurios ið pilieèiø nevalia atimti. Fondas pirmasis ðalyje ëmëvykdyti pasirinktinæ, savanoriðkà, mirtá.

Þmogus gali iðsirinkti dantø pastà ið trisdeðimt ðeðiø skirtingø rûðiø,todël neteisinga, kad negali pasirinkti savo iðëjimo valandos, vietos ir bûdo.

Vienu dvasiniø „Svajoniø mirties“ tëvø buvo laikomas daktaras Glasas,daugiau nei prieð ðimtà metø paraðæs: „Tokia diena ateina, turi ateiti tokiadiena, kai þmogaus teisë mirti bus daug svarbesnë ir tvirtesnë uþ teisæ ámestibiuletená á rinkimø urnà.“

Tiesà sakant, rasdavosi pasiryþëliø, kurie nuspræsdavo patys atlikti pas-kutiná veiksmà, tokiø, kurie në uþ kà neteikdavo praðymo arba neturëjo lëðø„Svajoniø mirèiai“ susimokëti. Bet „Svajoniø mirties“ skyriuose ir interneto

69

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 69

svetainëje buvo átaigaujama, jog savarankiðki bandymai labai pavojingi irgali baigtis nesëkme.

Èia iðduotas leidimas mirti teikë dideliø privalumø. „Svajoniø mirtyje“nereikëjo baimintis gailestingø giminaièiø, priemoniø neveiksmingumo. In-divido apsisprendimas èia buvo gerbiamas. Klientui bûdavo garantuojamaslengvas ir ramus vyksmas.

Ið pat pradþiø institutas siekë kokybiðkos – gourmet – mirties. „Svajoniømirtis“ nesivaikë nei senø, nei nepagydomai serganèiø klientø, kuriø laikas,ðiaip ar taip, ëjo á pabaigà. Ne, tie galëjo eit á áprastus slaugos namus.

„Svajoniø mirties“ idëja apeliavo pirmiausia á sveikus þmones, kuriemsdël vienos ar kitos prieþasties ákyrëjo gyventi. Vieni praðydavo racionalios,nuodugniai apmàstytos mirties. Kiti troðko mirtá paversti menu, ribiniai po-tyriai jø jau nejaudino. Negalëdami suvaldyti gyvenimo, jie nûsdavo valdytimirtá.

„Svajoniø mirties“ skyriai jau veikë daugelyje miestø. Sostinës „Svajoniømirties“ centrà pavadinti „namais“ tikrai bûtø buvæ per kuklu. Ðis centrasbëgant metams pasidarë tartum miesto rajonas. Nedidelëje „Svajoniø mir-ties“ aikðtelëje, kurià miestieèiai kaþkodël vadino Smegenø kiemu, galëjaipasiðildyti saulëkaitoje arba aukðtø rododendrø paunksnëje pasigërëti stik-line statula, kurioje sruveno ne vanduo, bet kraujas. Ji panëðëjo á apeironà irbuvo vadinama „Gyvenimo begalybe“.

Prieð „renginá“ vertëjo apsilankyti ir puikioje „Svajoniø mirties“ mediate-koje arba, – jei apetitas nebûdavo pradingæs, – perþiûrëti bykoviðko, kungið-ko, tainaroniðko ar net lastrupiðko restorano pasigërëtinai ilgus valgiarað-èius.

„Svajoniø mirties“ sporto aikðtëje buvo organizuojamos lengvosios atle-tikos varþybos bei pirmenybës. Daþnas sporto aistruolis svajodavo numirtitribûnoje, iki paskutinio atodûsio palaikydamas savo mylimà komandà.

Klientø pageidavimu kine bûdavo rodomi filmai, kuriuos, pavyzdþiui, „Ka-sablankà“, „Svaigulá“ arba „Þemuogiø pievelæ“, þiûrëdami jie ið apibrëþto laikoiðkeliaudavo á amþinybæ. Norintieji gaudavo kokakolos puodelá su ganëtinostiprumo daima. Tad po filmo kai kurie þiûrovai ant krûtiniø nusvirusiomgalvom palikdavo stingsoti savo vietose. Gyviesiems iðëjus ið salës, „Svajoniømirties“ pagalbiniø darbuotojø bûrelis taktiðkai atlikdavo savo pareigà.

Didþiausia gatvë vedë á pagrindiná pastatà, kurio betoninë architektûra,pasak specialistø, në vienam miestui neteiktø garbës. Miestieèiai tà statinávadino Bunkeriu arba – dël pakrypusio bokðto – Kliveriu.

Bet ne visi galëjo vaikðtinëti po „Svajoniø mirtá“. Prie vartø asmuo buvotikrinamas net dviem bioidentifikatoriais, uþ teikiamas paslaugas reikëjomokëti ið anksto. „Svajoniø mirties“ teritorija buvo aptverta ir èia patektigalëjo tiktai susimokëjæ klientai bei jø palydovai, gavæ atskirus leidimus. Taidar labiau kurstë visø smalsumà ir garsino „Svajoniø mirtá“.

Mirties baimë èia buvo verèiama mirties troðkimu. Puikiai iðlavinti „Sva-joniø mirties“ darbuotojai remdavosi senuoju Froido mokymu apie mirtiesinstinktà. Buvo iðsigudrinæ kartoti prideramas Marko Aurelijaus, Senekos,Hjumo ir Ðopenhauerio veikalø citatas.

Mëgstami buvo Plinijaus posakiai: „Sveikink mirtá, nes pati Gamta to no-ri“, arba: „Didþiausia Gamtos teikiama palaima – galimybë mirti.“

70

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 70

71

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

Paslaugø spektras buvo gausus, kainø þirklës plaèios: taupanti linija, sku-bi linija, vadinamoji LëGra – Lëtos ir Graþios (ir brangios) – mirties linija.

Mokëti neiðgalintieji, pateikæ praðymà socialinës rûpybos skyriui, gauda-vo paramà pigiausiai svajoniø mirèiai. Gavusieji paramà dvi valandas pasi-mëgaudavo nedideliu miegamuoju vamzdþiu, sauna, dvigubu mësainiu ir,þinoma, daima.

Þmonës mëgo mënesines nuolaidas, pagal galimybes buvo pildomi ypatin-gi pageidavimai. Opcionø, ávairiø alternatyvø buvo begalë. Religiniø ásiti-kinimø taip pat buvo paisoma – visø baþnyèiø, sektø ir kultø. Tiek munistai,tiek desadistai, unitoriai ir universalistai, pagonys ir iðpaþástantieji vudubuvo lygiai maloniai aptarnaujami.

„Svajoniø mirtyje“ niekas ilgai negyvendavo. Dauguma vienà dienà, kiti –porà valandø, net tie, kurie ilgiausiai delsdavo, iðeidavo po savaitës.

„Svajoniø mirtis“ savo klientams daug þadëdavo. Malonumas su mirtimèia buvo suderinamas taip apdairiai, jog klientai në nepajusdavo, kada malo-numas praeidavo ir ateidavo mirtis.

Populiariuose sekso bungaluose daþno kliento praðymu mirties valandair orgazmas bûdavo sinchronizuojami. Klientas èia galëjo naudotis S/M lini-ja ir visokiausiais þaisliukais: rimbais, kniedytais dirþais, virvelëm, dirbti-niais peniais, guminëm lëlëm... Ir draugà galëdavo pasirinkti ið profesionalø,jei pats neatsivesdavo partnerio, mylimojo ar prostitutës. Nors aptarnaujan-tis personalas buvo apmokytas ir populiarios smaugimo technikos, vis dëltodaugelis klientø praðydavo Liucijos saldaus vakaro gërimo – daimos. Nes esàprieð galà daima sukeldavo spalvingø reginiø, tie, kurie jos iðgerdavo, iðvys-davo neregëtø kraðtovaizdþiø, pasiklausydavo negirdëtos muzikos.

Ilgas rytojus

Giltinæ galima apmauti ir kitaip, nei maustë „Svajoniø mirtis“, – visai prie-ðingai. Bent jau taip buvo manoma kitame miesto kraðte – „Posterus“ insti-tute, kur buvo laikomi uþðaldyti kûnai ir kuris daþniausiai bûdavo vadina-mas tiesiog Ðaldykla.

Ðaldykloje buvo laikomasi poþiûrio, kad þmogus neturi mirti. Tiesa, mirti –tai tradicija, bet visai nereikalinga.

Ar galima þlëgtainá atversti á galvijà? Kriooptimistai manë, jog galima, ogeneralinis direktorius Baskervilis, be abejonës, buvo kriooptimistas.

„Posterus“ ir „Svajoniø mirties“ siekiai atrodë prieðingi, taèiau abu insti-tutai savo veiklà grindë vienoda paþiûra: þmogus pats lemia savo gyvenimàbei mirtá. Ir gyvenimas, ir mirtis turi bûti savanoriðki.

Liucijos profesinë padëtis, þinoma, buvo keista: viename miesto gale josligoniai mokëjo uþ mirtá, kitame – uþ nemirtingumà, veikiau – nemirtingumoviltá. Procesui pasibaigus, „Svajoniø mirties“ gyventojai pakliûdavo á ugná, o„Posterus“ instituto klientai bûdavo uþðaldomi lede. Vidury, miesto ligoninë-je, bedaliai buvo gelbstimi ir gydomi pagal naujausià mokslo þodá, atsiþvel-giant á kainos–kokybës santyká bei ûkio vadovø potvarkius.

Penktadieniais Liucija vaþiuodavo á Ðaldyklà miesto rytiniame pakraðty-je. Ten daktarë Liucija tardavosi su bûsimais klientais ir dalyvaudavo tam

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 71

tikruose renginiuose. Ðaldykloje buvo maþdaug ðimto penkiasdeðimties klien-tø arba ligoniø „sandëlis“, kurá vadino Cele. Apie negyvëlius ir numirëlius èianiekas neðnekëdavo, nes Ðaldykloje uþðaldyti asmenys buvo laikomi tik lai-kinai mirusiais.

Pora deðimèiø jø sudarë vadinamieji „nerviniai“ – uþðaldytos buvo tik jøgalvos.

Per savaitæ tik penkiems klientams Ðaldykla galëjo pritaikyti tinkamaspriemones, bet klientø bûdavo maþiau.

Ðaldykla buvo ásikûrusi niauriame pramoninio rajono pastate, kitados –skerdykloje. Liucija buvo girdëjus, jog kaþkada jame vyko legendinë Pasauliopabaigos ðventë.

„Posterus“ generalinis direktorius Baskervilis pabrëþdavo, kad kiekvie-nas pilietis turi prigimtinæ teisæ á sveikumà ir neribotas raidos galimybes.Greitai þmogus visiðkai kontroliuos savo biologijà ir iðlaikys nepakitusá fizi-ná savo dvasios pamatà – ðitaip Baskervilis vadino kûnà – neribotà laikà.

Valstybinës baþnyèios tikëjimo iðpaþinime kalbama apie kûno prisikë-limà bei amþinàjá gyvenimà. Baskervilis jais tikëjo.

– Ilgas rytojus, – ðiais þodþiais generalinis direktorius pradëdavo savoiðkalbingus ir ugningus interviu, kuriø sykiais papraðydavo þurnalistai. Jádaþnai kviesdavo skaityti praneðimø ir senukø klubuose, liaudies univer-sitetuose bei bibliotekø vakaruose. Juo vyresni bûdavo klausytojai, tuo im-liau dëdavosi á galvas Baskervilio evangelijà.

– Ilgas, i-i-ilgas rytojus laukia Homo sapiens. Koks svarbiausias tech-nologijos tikslas? Ar ne gyvenimo ir mirties valdymas? Mes, „Posterus“ insti-tuto darbuotojai, þinome, jog tas tikslas jau pasiekiamas, – kalbëdavo jis. –Turime perprasti ir nepageidaujamus reiðkinius, – sakydavo Baskervilis, –kad galëtumëm juos sustabdyti. Ne tik sustabdyti, bet ir sugràþinti organiz-mà á bûklæ, buvusià iki permainos. Juk þinoma: þinduoliø làstelës maitina-majame skystyje dalijasi tik kurá laikà ir senëjimà ið esmës lemia toksiniaimedþiagø apykaitos produktai.

Baskervilio kalba darydavosi vis moksliðkesnë. Jis svaidydavosi termi-nais kaip koks gerontologijos profesorius:

– Taip pat þinome, jog, bëgant metams, làsteliø mitochondrijose ir ypaèchromosomø telomerose ávyksta negerø permainø. – Nenusiminkite! – patar-davo Baskervilis savo bendruomenei. – Ðiandien tø apverktinø procesø gali-ma iðvengti! Taikant naujuosius metodus, làstelës be paliovos dalijasi!

Baskervilis pakalbëdavo ir apie Egipto mumijø odà, kuri nuo dulkiø irkarðèio nepakito per tûkstanèius metø. Kaip nemirtingumo árodymà „atgin-davo“ suðalusius mamutus, kuriø audiniai amþiname áðale iðsilaikæ ketu-riasdeðimt tûkstanèiø metø.

Baskervilio padëjëjas Hokanas virð klausytojø galvø paleisdavo mamutø,taip pat dievaþin kada nugaiðusios vargðës katës smegenø hologramas. Ka-tës smegenys buvo uþðaldytos dvideðimties laipsniø Celsijaus ðaltyje, bet at-ðildþius jø veikla uþfiksuota net po 203 dienø.

O magnolijos lapas, kurio struktûra nesikeitë bemaþ 20 milijonø metø? Openkiø metrø ilgumo aligatorius, kurá pavyko visà uþðaldyti? O amþinameáðale palaidota ðimtametë salamandra, kurià pasisekë atgaivinti?

Baskervilis mëgo savo klientus vadinti krionautais. Krionautà reikëjo

72

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 72

apsaugoti nuo sudëtiniø faktoriø – deguonies, vandens, ðilumos ir bakterijø –poveikio.

Atëjus iðëjimo valandai (geriau, nei jai praëjus), pas mirusájá ar mirðtan-tájá atlikti bûtinos pareigos bûdavo iðsiunèiamas specialus Ðaldyklos bûrys.Paslauga buvo nelabai pigi. Tiesa, laidojimo biurai, kuriuos ypatingai reko-menduodavo Ðaldykla, irgi gebëjo tai atlikti. Geriausi specialistai puikiaiiðmanë anatomijà, molekulinæ biologijà ir patologijà. Jie nepaprastai mitriainuleisdavo kraujà ir pakeisdavo já konservuojanèiais tirpalais.

Baskervilis atsidavusiai pamokslaudavo apie tûkstantmetæ perfuzijos,dehidratacijos, balzamavimo patirtá, formalino naudà ir gliutaraldehido fik-sacijà, deguonies izoliavimà ir vakuuminá pakavimà. Jis iðdidþiai rodydavolaiko kapsules – hermetiðkus, putplasèiu dengtus krionautø karstus, gami-namus ið titano arba nerûdijanèio plieno ir sauganèius iðkeliaujantájá nuo de-guonies, drëgmës bei bakterijø piktadarysèiø.

– Juos galima ávairiai papuoðti, pagraþinti asmeniniais ávaizdþiais, – saky-davo jis. – Galima uþsisakyti raiþiniø bei spalvotø aptaisalø kaip mobiliesiemstelefonams. Perþiûrëkit iliustracijø albumà mûsø internetinëje svetainëje.

Neretai Baskervilis savo geràjà naujienà pradëdavo krionikos verslamo-nës ákûrëjo p. Etingerio sakiniu: „Visa, kas jau egzistavo, gali vël egzistuoti.“

Arba pakeldavo putnokà smiliø prieð klausytojø akis ir prabildavo:– Prisiminkite, Leminkeineno motinëlë metë grëblá á Tuonelos upæ ir pir-

miausia iðgriebë sûnaus bevardá bei kairá kojos pirðtà. Iðgrëbusi kitas kûnodalis, dëjo raumenis prie kûno, jungë kaulà prie kaulo. Bet tik bitelës atneð-tas medus atgaivino negyvëlá ir sugràþino á gyvenimà.

– Ið maþiausios kûno dalies ámanu greit atkurti visà kûnà, sugràþint ne-gyvëlá á gyvenimà. Tarkim, jûs turite tik savo bendravardþio pirðtà. Tik ma-þylá pirðtà, tiktai jo galiukà. Tai vienintelë atpaþástama jo kûno dalis, nes,sprogus bombai, kûnas iðsklido dulkiø debesiu, kraujo purslais, riebalø ðla-ku paliko ant metro koridoriaus sienos. Ir maþojo pirðtelio galas jau susi-traukæs ar sugedæs, nes iðtisas savaites, mënesius pragulëjo ant bëgiø tune-lio tamsoj.

Ðioje vietoje klausytojas imdavo dirgliai muistytis.– Jokios bëdos, – paguosdavo Baskervilis, – pirðto galas surastas ir net ið

to apgailëtino gabalëlio nesunkiai atkuriamas visas jo savininkas ir já paþi-nojusieji gali dþiûgauti: „Þiû, èia juk tu!“

Ðvelniai spausdamas klausytojus tapti „Posterus“ instituto amþinaisiaisnariais, Baskervilis árodinëjo, kad, pasirinkus „Posterus“ paslaugas, mirtisbus tik laikinas, nereikðmingas tarpsnis, nepaliksiantis jokiø nemaloniø pri-siminimø. Tiesa, dvasia iðeis, bet tik trumpam. Gyvenimas, kiek palûkëjæs,tæsis geresniame pasaulyje, þinoma, tokiame pat fiziniame ir þemiðkame kaipanksèiau.

Priëjæs iki kainos, Baskervilis prislopintu balsu primindavo, jog vis dëltonemirtingumas nepigus, bet ar tai, kas brangiausia, gali bûti pigu?

Generalinis direktorius Baskervilis investavo ir á agresyvià reklamà. Rek-laminiuose plakatuose gnybtelëdavo ir „Svajoniø mirèiai“. Ant metro kori-doriø sienø ir traukiniø ðonø rëkë uþraðai: „Ar nenusipelnei nemirtingumo?„Posterus“ didþiuodamasis gali já pasiûlyt!“ Arba: „Investuok á naujà gyveni-mà – patikima.“

73

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 73

Pastarosios ástatymo pataisos suteikë daugiau vilties „Posterus“ nariams.Anksèiau, nekonstatavus mirties, legali krionizacija buvo neámanoma. O pomirties reikëdavo baisiai skubëti, nes pagreitëdavo irimo procesai, neatku-riamai gadinantys audinius ir organus.

Ðiandien serganèiuosius paskutine liga Liucija gramzdindavo gilion, á mir-tá vedanèion nejautron. Tolesniuose veiksmuose ji jau nedalyvaudavo. Susto-jus kvëpavimui, ið karto bûdavo nuleidþiamas kraujas, vietoj jo suðvirkðèia-mi krioprotektantai, saugantys làsteles nuo gedimo. Paskui klientà paruoð-davo ilgam laikymui. Panardindavo á silikono aliejø ir pradëdavo ðaldyti. Ta-da, paguldæ á titano guolá – tikrai ne paskutiná, – galva þemyn pakabindavo196 laipsniø ðaltyje.

Tokia kûno padëtis klausytojams atrodydavo nepatogi. O ðaltyje reikëskyboti kelerius metus? Ðimtmeèius?

Tikrai nereikës! Labai greitai (tà prognozæ generalinis direktorius karto-davo kasmet) pirmieji klientai bus pradëti ðildyti naujam dþiugiam gyveni-mui.

Kurie atsibus pirmiausia? Nebûtinai tie, kurie uþðaldyti pirmi, – eiliðku-mo nebus. Tvarkà lems medicinos paþanga. Netrukus bus galima iðgydytivisas mirðtamas ligas, taikant nanotechnologijà, bus galima atitaisyti ðal-dant padarytus suþalojimus. Miniatiûriniai robotai, nanokompiuteriai atitir-pusiuose kûnuose iðtaisys ydas ir paþeidimus.

Kartà Liucija Baskervilio paklausë:– Nejaugi ið tiesø po ðimtmeèiø, po tûkstantmeèiø norëtum prisimint vi-

sus savo poelgius, nuodëmes ir apsileidimà, visus nusivylimus ir gëdingusdalykus? Nejaugi nenorëtum visiðkai iðtuðtint atminties?

– Bet tai jau bûtø kitas þmogus, – atsakë Baskervilis. – O kodël neklausiapie dþiugias ir laimingas valandas?

– Nes liûdnai þiûriu á pasaulá, – prisipaþino Liucija. – Be to, ir kitiems rei-kia suteikti progà. Ateities kartø atþvilgiu þmoniø ðaldymas – savanaudiðkaprekyba.

– Kodël tu ið tiesø pas mus dirbi? – suirzo Baskervilis.– Pati tai daþnai svarstau, – ramiai prisipaþino Liucija.– Tavo mintys keistokos. Krionika nesavanaudiðka, – tikino Baskervilis. –

Prieðingai! Tai – visos þmonijos atjauta. Gelbëjimas nuo tironiðkos mirties –pati didþiausia meilë!

– Bet jei kada nors bus galima paþadinti visus mirusiuosius? Jei visi gy-venusieji sugráð? Juk þmonijai, kuri dauginasi beprotiðku greitumu, jau ðian-dien per ankðta!

– O Dieve, Liucija, tu turëtum prisidët prie Eutanazijos baþnyèios. Vietosbus begalë! Greitai mes paliksim ðià liûdnà þvaigþdutæ, – atsakë Baskervilis. –Ðitos Þemës þmogui per maþa. Veikiai mûsø gyventojai pasklis po kitas pla-netas, svetimas galaktikas, ras vietos po ðimtais tûkstanèiø naujø sauliø...

– Vis dëlto jums kils sunkumø, – tarë Liucija. – Visos saulës kada norspavirs baltom nykðtukinëm þvaigþdëm. Ir tu þinai, kad vienàkart ateis Di-dþioji Trintuvë. Kaip tik apie tai skaièiau. Vis greièiau visatai pleèiantis, juo-doji energija virsta fantomine. Galiausiai ji viskà sutrins: galaktikas, Sauliøsistemas, atomus, kiekvienà materijos trupinëlá.

– Atrodo, tave tai dþiugina! – rûsèiai tëðkë Baskervilis.

74

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 74

75

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

Skraidanti senatvë

Stela, stipri moteris, per kavos pertraukëlæ Liucijai pasakë:– Þmonës dabar gyvena taip, tartum viskas ir toliau klosis kaip ligi ðiol.

Taip, kaip visada gyveno.Vyresnioji medicinos sesuo Stela tai pasakë lyg kaltindama, piktai stebë-

damasi. Bet kà daugiau þmonës gali daryt – Stela ar pati Liucija?Vyresnioji medicinos sesuo nemanë, kad viskas toliau klosis kaip lig ðio-

lei. Tolimose ðalyse pamaþu, bet nesulaikomai plito nauja pandemija, kuriosnesuvaldë net Pasaulinës sveikatos apsaugos organizacijos pareigûnai. Ið de-ðimties uþsikrëtusiøjø liga nugaluodavo septynis aðtuonis. Ir kaip nugaluo-davo! Spëriai pasendindama, per tris keturias savaites nuvarydama iki neáti-kimos senatvës negalës. Sustingdydavo rankas ir kojas, suvytindavo odà, su-lëtindavo medþiagø apykaità. Ligonius kamuodavo ðirdies nepakankamu-mas, ðlapimo nelaikymas, atminties sutrikimas ir kaulø akijimas. Per vienànaktá oda susiraukðlëdavo ir sukrisdavo, akis uþtraukdavo valktis, kurtumasnuslopindavo garsus. Liga turëjo ir moksliðkesniø pavadinimø, bet ðiaip jaubuvo vadinama skraidanèia senatve.

– Ta liga nenatûrali, – niûriai pasakë Stela. – Jà mums specialiai sukûrë.Tyèia iðplatino slapta laboratorija.

Kà Stela ið tiesø turëjo galvoje sakydama „mums“? Visà þmonijà ar tikturtingiausià, pasaulietiðkiausià, balèiausià, didþiausio antsvorio, baisiau-siai iðtvirkusià jos dalá? Tà, kuri dëvëjo paþangiø technologijø tekstilæ, kalbë-jo paþangiø technologijø telefonais, mito paþangiom technologijom paruoðtumaistu ir vartojo paþangiom technologijom pagamintus vaistus, bet paþan-gus vystymasis, sakytum, pavertë jà kaþkokios prieðingos evoliucijos auka...O kita þmonijos dalis tarsi ëjo jai ið paskos. Matyt, teisus buvo ponas LeonasTorèineris, sakydamas, jog paskutinis pasaulio þmogus bus ir beprotis, ir nu-sikaltëlis, kartais pagalvodavo Liucija.

Daugis màstë taip, kaip Stela ir tikëjo, jog senatvë platinama tyèia – iðkerðto ar tik eksperimentuojant, – kas þino. Sveikatos apsaugos specialistaitaip pat manë, kad anksèiau ar vëliau pirmieji uþkrato atvejai bus aptikti irjø ðalyje.

Bet þmonës gyveno po senovei – kaip negyvens! Persivalgydavo, girtauda-vo, lieþuvaudavo ir meluodavo, vangstësi mokëti mokesèius, ðvaistë pinigus,terðë gamtà, svetimavo bei landþiojo á „Hyperzone A“ svetainæ. Sykiu daug-maþ garbingai atlikdami kasdienes pareigas. Liucijai tai atrodë ir apgailëti-na, ir didvyriðka.

Laisvà valandëlæ reikëjo skirti dirbtinius sàmojus svaidanèiø laidø vedë-jø plepalams ir girtuokliø vogravimui, – tada nelikdavo laiko niûrioms min-tims.

Pranaðai, reikalavæ, kad þmonës gyventø taip, lyg jie bûtø ne þmonës, sa-vo patetika këlë juokà. Kas galëjo jø klausyt? O gal reikëjo uþsidarinët vie-nuolynuose, prieglaudose ir laukti skraidanèios senatvës?

Ligos grësmë ðiek tiek padidino „Svajoniø mirties“ projektø skaièiø. Kaikurie þmonës manë, kad, prieð smogiant pandemijai, á galutinæ priebëgà rei-këtø trauktis per „Svajoniø mirtá“.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 75

76 Bet Liucija spëjo, jog, prasidëjus tikrai pandemijai, vis maþiau þmoniøpatrauks kokybiðka mirtis. Nes sunkiais laikais – per badmeèius, karus iratsidûræ uþkreèiamø ligø gniauþtuose – þmonës ið visø pajëgø, nagais beidantim kabinasi á gyvenimà.

– Svajoniø mirtis – tik persisotinusiems, ásigieþusiems gyvenimo, atsi-skyrëliams idiotams, – piktai tëðkë Baskervilis, „Posterus“ generalinis direk-torius.

Jis neabejojo, jog netrukus jau niekam nebereikës svajoniø mirties, nes irtie, kurie ðiandien trokðta graþios ir meniðkos baigties, kovos dël gyvybës ligpaskutinio gargaliavimo.

– Ir po jo! – pridûrë Baskervilis. – Net ir po jo!Ta kova buvo jo ámonës ir asmeniniø pajamø viltis.Bet jokios pandemijos në girdët nesigirdëjo ir „Svajoniø mirtis“ dar buvo

aukðtai vertinama.Keista! Màstydama apie mirtá – ir todël, kad dirbo toká darbà, ir dël savo

amþiaus – Liucija daþnai susivokdavo mintijanti apie làsteles, bet ne apieþmones.

Ar ji màstydavo apie mirtá? O gal veikiau apie gyvenimà, þmoniø santy-kius ir nepaliaujamà làsteliø informacijos kaità þmogaus viduje? Mirtis nu-traukdavo informacijos ir patirties perdavimà – tiek vienos làstelës kitailàstelei, tiek þmogaus þmogui.

Liucijai pagailo ne tik þmogaus, bet ir jo làsteliø. Jø informacija bei in-telektas praþûdavo. Jos pluðëdavo kaip skruzdëlës savame lizde, o mirtieschaose palikdavo vienos, nuðèiûdavo, tik irdavo ir ardydavo. Jø buveinë, þmo-gaus kûnas, iðtuðtëdavo ir uþblësdavo kaip skruzdëlynas, kai iðeidavo ka-ralienë.

Kirminas C. elegans

Pasak okeanografø, keistos apvaliosios giliøjø vandenø kirmëlës gyvenanet 250 metø. Ilgiau uþ kitus bestuburius.

Liucija, bûdama jauna medicinos studentë, kaip parodomàjá pavyzdá tyri-nëjo kirminëlius, paþiûrëti labai paprastus, bet graþiu moksliniu pavadini-mu Caenorhabditis elegans. Tiesà sakant, laboratorijoje, kurioje buvo tiria-ma tø kirminëliø làsteliø mirtis, Liucija dirbo tik padëjëja. Làsteliø mirtisbuvo vadinama apoptoze. Prieðingai nei tolimi jûros gelmiø giminaièiai, ðitiegyviai buvo labai trumpaamþiai.

Liucija þinojo, jog kiekvieno individo mirties laikas bûna nulemtas jaulàsteliø radimosi metu. Kirminëlis ir 959 jo làstelës þûva po devyniø parø.

Kas per padaras tas C. elegans? Tai maþdaug milimetro ilgumo perma-tomas, cilindro formos kirminas. Gyvena vidutinio klimato juostose – ir van-denyje, ir sausumoje, daugiausia pûvanèioje augmenijoje. Jis gali bûti nepri-klausomas nuo aplinkos ir gyventi kaip parazitas. Caenorhabditis elegansminta mikrobais ir priklauso nematodø klasei. Bûna dviejø lyèiø: patys apsi-vaisinantys hermafroditai ir vyriðkos lyties. Kirminas beakis, bet galvojeturi jusliniø làsteliø, kuriomis patiria iðorës poveiká, jauèia kvapà, tempera-tûros pokyèius ir ðviesos kaità.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 76

Þmogui C. elegans neturi nei gastronominës, nei ûkinës reikðmës. Niekasjais neminta, niekas jais neprekiauja.

Ar yra paprastesnis organizmas, nereikðmingesnis gyvis nei C. elegans?Taèiau kaip tik ðis kirminëlis tapo daugybës tarptautiniø konferencijø

svarbiausia tema. Ðimtai pasaulio mokslininkø, kaip ir Liucija, nemaþà dalágarbingo gyvenimo buvo paaukojæ tiems vargðeliams, tarytum ðiø padarëliødraugija jiems bûtø smagesnë nei savos rûðies bièiuliø. Bet daþnai ir bûda-vo smagesnë.

Kodël jie tà menkybæ tyrinëjo? Todël, kad tai daryti buvo lengva, – juk kir-minëlis toks paprastas, jo kûnà sudaro tik 959 làstelës. Todël, kad jo gyveni-mas toks trumpas, bet pirmuèiausia todël, kad niekingasis C. elegans labaidaug kuo panëðëjo á þmogø.

Nuo gemalo iki suaugusio padaro C. elegans iðgyvena sudëtingà vystymo-si procesà, jis irgi turi ðiokias tokias smegenis, net sugeba kai ko iðmokti, dau-ginasi, gamina spermà, kiauðinëlius ir palikuonis. Degeneruoja ir galiausiainusibaigia.

Maþas kirminëlis mokë didþiø dalykø.Vieni mokslininkai aiðkinosi, kodël tiems kirminams reikalingas choles-

terolis. Kiti nagrinëjo jø angliavandeniø apykaità, treti tyrinëjo maisto judë-jimà C. elegans þarna arba stebëjo, kaip làstelë ásitvirtina ir iðsivysto á or-ganà. Taèiau Liucijos grupæ masino kirminø senëjimo neurobiologija.

To kirmino gyvenimo kreivë ið esmës maþai kuo skiriasi nuo þmogaus,nors iðankstinës lemties laipsnis kitoks. Þmogaus làstelës vystymosi eiga në-ra tokia tiksli kaip kirmino C. elegans, ir þmogaus mirtis taip tiksliai nenu-spëjama.

Kartais þiûrëdama á kirmino galvà – maþulytá gumburëlá, kurá nuo uode-gos atskiria tik akylas stebëtojas, Liucija màstydavo, jog tie kirminai – ne in-dividai. Ar, sukeitusi dviejø indø gyvius, áþiûrëtø tarp jø koká skirtumà? Visdëlto nedideliø skirtybiø pamatytø – patamsëjimø ir dëmiø ne tose paèiosevietose permatomø kûnø vietose, kitokiø atspalviø.

Bet kodël Liucija manë, jog jie – ne individai? Jai atrodë, kad kirminainepanaðûs á individus, bet ne panaðumas èia svarbu. Suvokimas nematomas.Ar pirkëjai, kurie grûdasi „City“ koridoriuose, panaðûs á individus? Paða-liniam stebëtojui, kad ir þieminei kamanei, jø skirtumai atrodo lygiai niekin-gi kaip kirminø atspalviai, dëmës ir patamsëjimai.

Praeina kelios dienos, praeina devynios dienos, ir nematodas ima judëti vistingiau, jo reakcijos sulëtëja. Jis pasensta. Po keliø valandø bakterijø augini-mo inde jo kûnas nebejuda.

Kûnas? Ar teisinga sakyti, kad kirminas turi kûnà? Kirminas, kitaip neiþmogus, yra savo paties kûnas. O þmogus – ne kûnas? Ar kûnas, kaip manëLiucija, – tik trumpalaikë að materializacija?

Kirminas neturi að, màstë Liucija. Ðiuo poþiûriu kirmino mirtis – nieki-nis reiðkinys. Bet þmogus yra að ir ið baimës netekti tæstinumo jis mirtá su-reikðmina ir rimtai vertina. Vis dëlto Liucija pripaþino, jog vienu esmingupoþiûriu tyrinëtojø ir jø tyrinëjimo objektø likimai greitai susijungs. Þmo-nës, daug metø praleidæ tarp þemës kirminø, kada nors taps, pasak senogiesmyno, „kirminø ëdesiu“.

77

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 77

Kas þemëje ðliauþo, rëplioja,þeme turi virst.Kas medyje èeþa, ðnara,ið medþio turi iðkrist.

Ir Liucijos iðëjimo valanda buvo aiðki, seniai aiðki, gal ið tiesø – nuo patgimimo. Jos làstelës þinojo tai, ko ji pati neþinojo.

Jos baigties prieþastys – prigimtos ir paveldëtos silpnybës, ið karto nema-tomos ydos, kurios pamaþu auga ir susijungia. Tariamai jaunose ir sveikoselàstelëse (ir tarp jø) mirtis dirba savo darbà ramiai, be skubos, bet pergalin-gai. Ne tik kûno viduje, bet ir ið iðorës uþkraudama sunkulius, nuo kuriøkiekvienà dienà neiðvengiamai sunkëja neðama naðta. Gali bûti, kokia norsneganda priartins iðëjimo dienà, ir tai nutiks iki slapta numatytos valandos.Vidinës bei iðorinës dingstys kartu kilpas spendþia. Vadinasi, laikas ir mir-tis visada iðvien.

Ar Liucijà mirtis iðtiks viduje, ar uþklups ið iðorës? Mirtis? Lygiai taip patLiucija galëjo pasakyti – gyvenimas. Nes kalbama apie gyvenimà ir jo ypa-tumus, tiktai apie gyvenimà.

Kai Liucija iðgirdo apie naujø tyrimø rezultatus, ji seniai nebedirbo su C.elegans. Po nedideliø mutacijø tø kirminø amþiø pasisekë áspûdingai pail-ginti – nuo devyniø dienø iki dviejø mënesiø. Daugiau në viena rûðis ne-pasiekë tokiø puikiø rezultatø.

Todël Ðaldyklos generalinis direktorius Baskervilis per paskaitas priemamutø pridëjo ir maþulyèius Caenorhabditis elegans. Jø nesuskaitoma gi-minë rëplino ið po þemiø liudyti amþino gyvenimo galimybës.

Mirties vëjas

Miesto ligoninëje Liucijos pacientë – sena, leukemijos galuojama biblio-tekininkë, likus porai dienø ligi mirties, pasakë ðá tà ádomaus bei negirdëto.Ligonës primerktos akys judëjo ir, rodës, stebëjo palatoje kaþkà nematoma.

– Á kà jûs þiûrit? – paklausë Liucija.Pacientë ið karto nesakë. Bet po valandëlës vis dëlto prabilo. Pasakë esan-

ti nustebinta keisto reiðkinio. Jai pasirodë, kad dreba sienos. Ant jø plastëjoðviesos ir ðeðëliø pieðiniai.

– Lyg vëjui puèiant, – pridûrë ji. – Tartum ne palatoje, o miðke bûtumëm,ir vëjas virpintø klevo lapus.

Liucija suprato, kà moteris turi galvoje. Toks bûdavo didysis mirties vëjas.Jam puèiant betoninës sienos plevendavo lyg plonos, lengvos uþuolaidos.Kitiems ligoniams atrodydavo, kad plieninæ ligoninës lovà supa nesuardomø,tvirtø medþiagø sienos. Kad grindys tvirtos ir patvarios, kad sienos ir lubosið visø pusiø saugo juos nuo vëtrø.

Mirðtantieji viskà matydavo kitaip, raiðkiau. Mirties vëjas, kilæs tos mirð-tanèios moters sielos gelmëse, netrukus iðvers palatos sienas, visus ligoninësbetoninius mûrus, nukels net sunkø stogà ir visà miestà nuðluos.

Niekas neatlaikydavo mirties vëtros. Niekas, tik þmogaus dvasia.Kadaise Liucija buvo skaièius senuosius raðtus apie mirtá. Ji prisiminë,

78

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 78

kad regëjimo lauko virpëjimas tuose tekstuose buvo aiðkinamas kaip þemëselemento nykimas. Tai tartum pranaðingas tarpsnis, lemiamas ávykis mir-ties vyksmo grandinëje. Nes vienas po kito dings visi mirðtantájá supantyselementai: pirmiausia – þemës, netrukus – oro, vandens ir ugnies...

Taip ir buvo, Liucija tai ðitaip suprato: pats þmogus niekur nedingsta,þmogus lieka. tik kûnas ir pasaulis aplink já iðnyksta.

Kaip menkai miesto ligoninës, „Svajoniø mirties“ ir Ðaldyklos darbuoto-jai iðmanë apie mirtá, subjektyviuoju poþiûriu – ir apie jos iðgyvenimà. Ir kaipnuodugniai per tûkstantmeèius jos vyksmà iðtyrinëjo kitos kultûros.

Ar greitosiomis mirtin nugramzdinti „Svajoniø mirties“ klientai suspëda-vo iðgirst mirties vëjo ûþesá? Jie nepatirdavo to laipsniðko ir lëto vyksmo,kurá iðgyveno bibliotekininkë. Daþnai akys tø, kurie mirdavo nemiegodamiir bûdami sàmoningi, paèioj pabaigoj plaèiai atsimerkdavo ir Liucija iðvys-davo jose didþiulës nuostabos gelmæ.

Prie lovos Liucija laukdavo permainos, kuri jà visad stebindavo. Ta per-maina kaskart bûdavo kitokia. Tuoj po mirties þmogaus veidas pradëdavotartum tuðtëti. Ir netrukus visi asmenybës bruoþai pradingdavo.

Mirusysis jau nepanëðëdavo á patá save. Jo istorija palikdavo kûnà ir tikkai kurie tos istorijos tarpsniai iðlikdavo kitø atmintyje. Tie bûdo bruoþai irpraeities iðgyvenimai, kurie, net giliausiai ámigus, veidui teikdavo iðskirti-numo ir kiekvienà judesá persmelkdavo savita dvasia, prapuldavo. Tà valan-dëlæ þmogus galutinai palikdavo savo buveinæ. Kaþin ar artimieji be jokiøabejoniø atpaþintø ðià moterá kitoje palatoje ir svetimais drabuþiais apreng-tà.

Kai po valandëlës Liucija sugráþo á palatà, joje rado bibliotekininkës duk-terá. Ði stovëjo prie motinos kûno. Mirusiosios smakras jau buvo pariðtasmarle, kad burna negraþiai neiðsiþiotø. Duktë Liucijai tarë:

– Negali bûti.Tikrove, palytëjusia artimàjá mirties pirðtais, þmogus netiki, laiko jà neá-

manoma, pagalvojo Liucija.Tikrovë – ne þmogui.

Versta ið:L. Krohn. UNELMAKUOLEMA. Teos, 2004

79

LE

EN

AK

RO

HN.

„Sva

jon

iø m

irti

s“

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 79

80

Namai ir benamystëliteratûrojePokalbyje dalyvavo literatûrologai Viktorija DAUJOTYTË, Regiman-

tas TAMOÐAITIS, filosofas Arvydas ÐLIOGERIS, kultûrologas VytautasRUBAVIÈIUS

Regimantas Tamošaitis. Namai – regis, aktualiausia socialinë ir ekonomi-në ðiø dienø þmogaus problema. Ðiandien uþ namus, kurie bent jau Vilniujekainuoja milijonus, þmogus turi paaukoti beveik visà savo gyvenimà. Tai – fizinëerdvë, bûstas, bûtina þmogiðkosios egzistencijos sàlyga. Turëti namus yra irbûtina, ir gera. Ypaè – savo. Kaip dainuodavo „Hiperbolë“: „Gera turëti namus!“Prie namø ir þolë þalesnë, dainuojama kitoje angliðkoje dainoje. Dël tokiosegzistencinës bûtinybës namø sàvoka nuo seniausiø laikø apaugo simbolinëmisreikðmëmis, tai – vienas svarbiausiø kultûros archetipø ir literatûros temø.

Todël namai turi eilæ archetipiniø, simboliniø, mitologiniø, metafiziniø ir teo-loginiø konotacijø.

Namai, sakyèiau, yra ne tiek fizinë erdvë, kiek þmogiðkøjø santykiø kûrimosivieta. Ne bet kuri buveinë gali bûti vadinama namais. Kalëjimo niekaip nepava-dinsi namais, nors ten gali bûti visi civilizuoti patogumai ir saugaus gyvenimosàlygos.

Todël namai pirmiausia yra þmogiðkosios prasmës skleidimosi vieta, kur as-muo gali jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasiti-kima, kur ir jis pats gali realizuoti savo poreiká rûpintis, globoti, mylëti. Kitaippasakius, namai yra þmogaus prasmës ir vertës vieta. Tai nebe pasaulio reikð-miø, bet prasmiø laukas, nebe vien faktø, bet ir vertybiø vieta – metafizinë þmo-giðkumo erdvë. Sakyèiau dar taip – apriorinë þmogiðkumo kategorija. Be þmogið-kø namø nëra þmogaus.

Namuose þmogus gimsta, subræsta, ásimyli, tuokiasi, augina vaikus. Pagaliauramiai mirðta. Namai – gyvybës ratas. Be tikrø namø visi tie þmogiðkieji reikalailyg nereikðmingi, atsitiktiniai. Tarsi jie ir yra, bet kaþkokie netvarûs, nepatiki-mi. Pats þmogus be namø yra nevisavertis.

Be þmogiðkø santykiø ðilumos bet kokie namai yra nieko verti. Vienas manopaþástamas, mirus jo tëvams, gyvena pats sau vienas dideliame name. Taèiau jo

SVARSTYMAI

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 80

81

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

buveinë greièiau primena kapà nei þmogaus namus. Jie ðalti ir nejaukûs, laiki-ni kaip bendrabutis, á juos nesinori áþengti.

Didysis archetipø meistras Kristijonas Donelaitis namus taip pat susieja sugyvybës dësniu – parskridæs gandras su savo gaspadine pirmiausia puola rûpin-tis namais: „Ogi namus naujus, uþpernai tikt budavotus, / Rado ant visø kampøpermier pagadintus. <…> Todël tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams, / Vis-lab vël taisyt ir provyt sukosi greitai.“

Namø idëja pirmiausia suaugusi su ðeimos sàvoka. Taip pat ji turi ir laiko,þmogiðkos istorijos matmená. Namø idëjoje slypi aristokratiðkumo, giminës tæs-tinumo, paveldimumo reikðmë. Elitinëje miesto kultûroje tai herbu paþenklintikilmingø dinastijø ar giminiø namai, tradicinëje kaimo kultûroje ðis tæstinumas,giminës reikðmë yra pririðti prie þemës, prie sodybos. Þemaitijoje namai ir vadi-nami gyvenimu. Ðiuolaikinis miesto þmogus tos tradicijos kaip ir nebeturi – neijis miesto aristokratas, nei savo senolius menantis kaimietis, – jis yra galai þinokas, kaþkoks civilizacijos anonimas. Vietoj namø jausenos neðiojasi „egzistencinánerimà“. Ðiuolaikinis þmogus daþniausiai yra lyg iðtremtas, lyg iðmestas á pa-saulá. Tokia benamystës ðiame „Taboro slënyje“ jausena, manau, sustiprina krikð-èionybës, kaip visuomeninës ideologijos, atgimimà. Nes ji projektuoja namustranscendencijoje ir ðiuolaikiná benamá lyg nuramina: gerai, kad neturi namø,kad esi vargðas, tau uþ tai – Dievo karalystë. Kaip tame Bern. Brazdþionio eilë-raðtyje, kur lyrinis subjektas dþiaugiasi: „Kaip gerai, kad mano tëvas biednasmirë.“ Kai nieko neturi, tada tarytum viskas yra tavo („Mûsø laukas, mûsølankos, viskas mûsø“) – kaþkokia proletariðka ideologija. Kas neturi namø, taslyg ir nemirtingas, nepririðtas prie ðio pasaulio: „Mes neturime namø pas juodàgirià, / pas mus vakaras per amþius neateis.“ Bet ði religinë paguoda, kaip ir phi-losophae consolationis, manæs netenkina, tai „þaliø vynuogiø“ etika, – mes ne tikturime teisæ turëti namus, bet ir pareigà juos kurti bei saugoti.

Manau, kad tikrai þmogiðka civilizacija yra ta, kuri garantuoja þmogui na-mus ar bent jø ásigijimo galimybæ, kaip prigimtinæ teisæ. Ðëtoniðka civilizacija(nerandu tinkamesnës metaforos), pasinaudodama ðiuo egzistenciniu namø po-reikiu, pavergia þmogø, atima jo gyvenimà, iðsunkia jo dvasines ir gyvybinesjëgas. Daugelá metø, iki pat senatvës, pluðti tik tam, kad iðsipirktum savo bûstà?Kà tai reiðkia, jei ne þmogaus gyvenimo vertës sunaikinimà, jei ne asmens pa-vergimà? Juk pasiimdamas ið banko paskolà þmogus turi uþdirbti maþiausiai dunamus: vienà sau, kità – bankui, t. y. kapitalizmo sistemai. Ið kur tas ekonomi-nis rentabilumas, jei ne ið þmogiðkøjø resursø?

Sielos ir pasaulio tarpininkas yra kûnas, asmens ir gyvenimo tarpininkas –namai. Ðtai per tà namø atributà kapitalizmas ir pagauna nematerialià þmo-gaus esmæ, ir pavergia jà, ir ákalina. Ir nors kapitalizmas atima ið þmogaus namøteisæ arba priverèia uþ juos parsiduoti, vergauti visà gyvenimà (kol esi skolingasbankui – namai ne tavo, tu neturi saugumo, gyveni baimëje), þmogus visuometkovojo ir kovoja uþ prigimtinæ, bûtinàjà teisæ turëti namus. Na, kapitalizmas irvisa jo verslo bei pinigo dvasia neabejotinai yra þmogaus prieðas. Ir namus jispaverèia tiesiog preke. Tik gimtøjø namø atmintis nepasiduoda tokiam prasmiøsunaikinimui.

Dar yra ir estetinis namø aspektas. Man, pavyzdþiui, tikri namai visada turë-jo bûti ðalia upës. Lëkðtoje lygumoje ásikûræ þmonës, mano nuomone, ir patyslëkðti savo dvasia. Kaip keistu prieðtaravimu stebëdavausi V. Mykolaièio-Putinogimtine, kurios kraðtovaizdis panaðus á banalø stalà su nedideliu Auðrakalnioiðkilimu toje nykioje plokðtumoje. Erotinis elementas, toks intymus spurgelis

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 81

82S

vars

tym

aipragmatinëje erdvëje, vienintelë atrama vaizduotei. Kai pasaulis aplink toks ba-nalus, vien tik bulviø vagos ir burokø lysvës, gyvam þmogui kûrybinë vaizduotëtiesiog gyvybiðkai bûtina.

O mano mamai tikri namai bûtinai turëjo bûti greta miðko – be medþio nor-malaus gyvenimo ji negalëjo net ásivaizduoti. Todël savo namø aplinkà ji pavertëtikromis dþiunglëmis – vietoj normalaus darþo buvo pilna visokiø nenaudingø,bet uþtat graþiø medþiø: ðaltekðniai, oþekðniai, kukmedþiai, klevai, berþai, rie-ðutmedþiai – aibë medþiø. Ten bûdavo gera.

Kitiems þmogaus namai turi bûti suriðti su kultûrinëmis vertybëmis, su is-torine atmintim, architektûra. Pavyzdþiui, toks yra J. Vaièiûnaitës pasaulis. O vi-sos tos Justiniðkës, Fabijoniðkës arba Arvydo Pilaitë, kur standartinë gatvë,iðdidþiai pavadinta I. Kanto alëja, – ar ten esama namø? Ar ten taip pat gyvenaþmonës? Sakyèiau, jie ten buvoja, savo gyvenimo laikà leidþia kaip masinës vi-suomenës ákaitai. Yra ir miestø, kurie kelia siaubà savo neþmogiðkumu. Maþei-kiai, kai kurios Elektrënø erdvës – man ten slogu.

Taèiau þmogus gali atrasti dvasios namus: knygoje, mene, baþnyèioje – èiakaip kam. Dabar daug kas atgaivos ieðko „Akropolyje“, kituose prekybos centruo-se. Juk ne vien dël prekiø ten plûsta þmoniø minios. Na, tai atskira tema.

O mûsø literatûroje namø mitologija turi – ar bent turëjo – stiprias tradici-jas. Prisiminkime B. Radzevièiø. Jo herojaus gyvenimas prasideda nuo gimtosios,gimdanèios erdvës, nuo namø, nuo suþmoginto daikto tikrovës. Ir norint suvoktiþmogaus tragiðko likimo prieþastis, reikia gráþti á paèià jo buvimo pradþià, á gim-tøjø namø tikrovæ: „Uþtruksime èia ilgai. Reikës á kiekvienà daiktà ir veidà ati-dþiai ásiþiûrëti, kitaip nieko mes èia nepamatysime, nesuprasime.“ Juk tikrojiþmogaus tragedija ir yra namø netektis. „Toli tavo namai... O gal iðvis namø tuneturi? Gal niekad jø neturëjai? Toli, toli... Todël ir ðaukei...“ – apie ðios dramosprieþastis, konstatuodamas gyvenimà kaip uþsitæsusià egzistencinæ traumà,kaip namø netektá samprotauja personaþas. Ir eina per gyvenimà ratais, vis ban-dymas gráþti á tuos savo namus, kad juose atrastø save.

Taigi, benamystë literatûroje. Kalbëjau apie namus kaip apie ypatingà erdvæ,þmogiðkojo buvimo teritorijà. Dar galima pridurti, kad namai visuomet yra irsiekiamybë: idealiø namø, kaip ir idealios ðeimos, niekad nëra. Namai nuolatosyra kuriami, kaip ir idealas – visuomet tik siekiamas. Todël jie tokie svarbûs –kaip þmogaus dvasinio augimo sàlyga. Namai – sàvoka intencionali ir kartu –idealistinë. Ir kur galëtume rasti tinkamesnæ vietà namø idëjai kaip ne litera-tûroje? Idealo ilgesio iðraiðka ir yra kûryba, literatûros raðymas. Tikras kûrëjasvisuomet kaþkiek nepatenkintas, nes jis trokðta idealo, o ðis – neámanomas. Tailyg paradoksas, kaþkokie sàmonës ar valios spàstai, bet geriau ir bûti negali.Þmogus visà gyvenimà kuria namus, ðeimà, – tai juk irgi kûryba. Literatûra –nuolatinis þmogiðkø prasmiø erdvës kûrimas, tai – antrieji þmogaus namai. Pri-glaudþiantys kiekvienà, neturintá tikrøjø. Tikra literatûra yra sauganti, globo-janti, ir tik tokià mes atpaþástame kaip tikrà. Þodþiu, yra knygos, kurios mumspadeda gyventi. Baisu ir pagalvoti, jeigu tokiø knygø nebûtø. Gal ir mûsø èianebûtø – nei ðioje, nei kurioje nors kitoje vietoje. Geros knygos ðiluma – tarsi irnamø ðiluma. Tai tokia mano abstrakti idealistinë namø idëja, kurià, beje, labaikeistai sustiprina realiø namø ir benamystës problema.

O kaip yra ðiandien naujausioje mûsø literatûroje? Kiek dar joje likæ þmogausnamø? Kaip asmenybës reikðmës, kaip tautinës kultûros, kaip dvasinio gyveni-mo konstantø?

Viktorija Daujotytë. Pasakysiu pirmà mintá, kuri kaþkodël dabar sukasi

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 82

83

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

galvoje. Ðáryt pusæ aðtuoniø geriame arbatà, ir Vytautas Markevièius, radijo þur-nalistas, lyg niekur nieko sako: o dabar kalbësime apie benamius! Kaip tik prieððá mûsø suplanuotà pokalbá. Ir kvieèiasi á studijà visokiø ðios problemos þinovø,taip pat – kas ádomiausia – porà tikrø benamiø. Specialistai bando pasitikrinti,kiek tø benamiø Lietuvoje turime. Prieð porà metø mëginta skaièiuoti.

Vytautas Rubavièius. Apie pusantro, gal du tûkstanèiai.Arvydas Šliogeris. Nesàmonë. Jø yra daug daugiau...V. D. Ir paskui paaiðkëja ðtai kas. Kad ðità klausimà reikalauja svarstyti Eu-

ropos Parlamentas prancûzø iniciatyva. Pagalvojau, paèiu laiku „Metø“ redakci-ja sumanë ðità pokalbá.

R. T. Man tai rûpi ir filosofiðkai, ir gyvybiðkai. Be to, pokalbio pavadinimasgraþiai skamba: namai ir benamystë... Jei temos pavadinimas graþus, ji neiðven-giamai pritrauks ir gilios prasmës, protingø minèiø. Groþis be prasmës neegzis-tuoja.

V. R. Mes savo pokalbiu atsiliepsim Europos Sàjungos direktyvoms?A. Š. Tai toks yra Briuselio biurokratø ásakymas.V. D. Ið tø benamiø kalbos paaiðkëjo, kad jie gerai þino: benamiø visada buvo

ir bus.A. Š. Tai jau šventa tiesa...V. D. Ir jautësi, kad jie labai abejoja galimybëmis iðspræsti benamiø proble-

mà.V. R. Mat kai jau turi namus, privalai juos išlaikyti. Tai ne visada lengva ir

paprasta.V. D. Keistas mûsø pokalbio ávadas...R. T. Uþtat gyvenimiðkas. Kartais atrodo, kad literatûra – kaip grynøjø ar-

chetipø ir simboliø vieðpatija – nemëgsta realaus gyvenimo keistenybiø. Gyveni-mas visada sudëtingesnis uþ literatûrà. Todël literatûra – idealizmo sfera. Nuðli-fuoja visus kampus, paðalina visas keistenybes. Nes nuoga gyvenimo tikrovëliteratûros kûrinyje atrodo netikroviðkai... Tad gal pakalbëkim visgi literatû-riðkai, idealistiðkai – kad dvasia atsigautø.

A. Š. Kai man buvo pasiûlyta ði tema, pirmiausia suglumau ir galvoje pasi-darë tuðèia. Ir tai labai keista, nes visas savo knygas raðiau tik apie tai – apienamus ir benamystæ. Tai buvo mano pagrindinë tema, ir dabar ji tokia liko. Pa-jutau, kad keista kalbëti apie tai, apie kà kalbi visà gyvenimà. Bet tai tarp kitko.Man ði tema siejasi su labai svarbiu intelektualiniu mano gyvenimo ávykiu. Tu-rëjau du tokius autorius, kuriuos visuomet rikiuodavau á vienà gretà, tai Willia-mà Faulknerá ir Marcelá Proustà. Ir ne taip seniai atsirado treèias, kuris ir manbuvo netikëtas. Tai XVIII a. pabaigos anglø istorikas Edwardas Gibbonas (1737–1794), paraðæs vienintelæ knygà „The History of the Decline and Fall of the Ro-man Empire“, t. y. apie Romos imperijos nuosmuká ir þlugimà. Tai ðis autoriusman reabilitavo Apðvietà, kurios að pakæst negalëjau, – ji man visada asocijavosisu tokiais pilieèiais kaip Voltaire‘as, Denis Diderot ir kitais iðkrypëliais, trumpaitariant – avigalviais. O E. Gibbono veikale pamaèiau, kà reiðkia tas Apðvietosþmogus! Neátikëtina, tiesiog þadà praradau. Visø pirma, kokia kalba! Prieð taibuvau skaitæs rusiðkà kompendiumà, paskui atsitiko taip, kad á Panevëþio bib-liotekà atsiuntë E. Gibbono veikalà kaip dovanà – milþiniðkus ðeðis tomus. Pasi-ryþau skaityti angliðkai. Apstulbau – neátikëtinas kalbos graþumas ir aiðkumas,palyginti rusiðkas vertimas yra jovalas. Tai tokia mano áþanga. Kaip ji siejasi sumûsø tema? Pradësiu nuo paskutinio tomo, kurá kaip tik dabar ir skaitau. Apie

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 83

laikà maþdaug nuo IX iki XIV ðimtmeèio. Tai Tamerlano, Èingischano, tiurkø im-perijø kûrimosi laikas, turkø seldþiukø, po to Otomanø imperija ir paskutiniaiBizantijos istorijos ðimtmeèiai, apie kuriuos jis raðo. Europa tada po truputá tikpradeda busti. Tai ðtai, skaitydamas ðá tomà, priëjau liûdnokà iðvadà: nomadas –tai monstras þmogaus pavidalu. Nes tai bûtent nomadø triumfo epocha. Taipuikiai þinoma kad ir ið vidurinës mokyklos istorijos. Bet kai visa tai paraðytasu tokia jëga – apie Timûro þygdarbius, apie Otomanø imperijà – tuomet áspûdátiesiog sunku nusakyti. Tai kaþkoks apokaliptinis kraujo ir purvo paveikslas.Kad ir kaip paradoksaliai skambëtø, mes gyvename panaðiu laiku. Nomadøepochoje. Bëda tokia, kad mus nomadais verèia bûti prievarta. Visa ðiuolaikinëideologija – nuo Briuselio vyriausybës iki televizijos – yra agresyviai nukreiptaá tai, kad bûtø sudauþyti þmogaus namø pamatai. Todël tai, nuo ko mes pradëjome– nuo tø Briuselio direktyvø apie benamystæ, – yra gryniausia veidmainystë.Benamystës niekas nesukûrë, joks atskiras þmogus, tiesiog technologinë civi-lizacija pasirodë esanti ne kas kita, kaip nomadø civilizacija. Bet ji dar tik áeinaá savo – pavadinkime taip – klasikà, dar ji nepasiekë tokiø apimèiø kaip minë-tais istoriniais laikais. Taèiau nomado paradigma, mano nuomone, yra ta pati.Esu ásitikinæs, kad anksèiau ar vëliau – o greièiau anksèiau nei vëliau – bus atei-ta prie tø klaikybiø, kurios sunkiai suvokiamos normaliam protui – bent jaugraikiðkos orientacijos protui, – kurias kadaise iðdarinëjo visi tie turkai ir mon-golai. Pagaliau ir europieèiø Kryþiaus karai – kas tai? Lygiai tokios paèios klai-kybës. Þmogiðkumo nuosmukis tiesiog iki þmogëdrystës. Galvojau, kodël taipyra? O mintis labai paprasta: juk nomadas nesirûpina savo pasauliu. Jis tik nai-kina. Jis ne tik kad nekuria – man tas þodis èia apskritai netinka, gal netprieðingai, juk dabartinë civilizacija kuria net per daug. Bet blogiausia, kad jisneturi kuo rûpintis.

R. T. Nomadas dabar naikina pasaulá já vartodamas. Nomadas ðiandien yravartotojas. Ið mûsø mëgina padaryti vartotojø civilizacijà. Tarytum alkanø skë-riø ordas. Man nomadas ir vartotojas yra tas pats, nes realiai nomadø kultûros,kokios jos buvo senovëje, dabar neegzistuoja. Tiksliau – egzistuoja kitaip, kaipkapitalizmas ir vartotojø masës.

A. Š. Ir ðiuolaikinis nomadas tampa naikintoju – nepriklausomai nuo jokiøpsichologiniø ar sociologiniø veiksniø. Jis naikina pasaulá. Nes jis nebeturi tosvietos ar tø daiktø, kuriuos jis mylëtø. Priminsiu þodþius ið savo pirmosios kny-gos, kurie skamba gal kiek sentimentaliai, – jis neturi meilës lauko, neturiprieraiðumo lauko. Kaip tai galima susieti su dabartine situacija? Dabar egzis-tuoja tokios transnacionalinës korporacijos. Ásivaizduokime tos korporacijos, kaipten juos vadina, – egzekutyvà. Tarkim, jis gimæs kokioje Ajovoje, vaikystæ pralei-dæs Mongolijoje, studijavæs Kembridþe, o gyvena Madrido vieðbutyje. Beje, jampaèiam tai visiðkai nesvarbu, jis pats uþmirðæs, kur gimæs ir kur gyvenæs. Jogyvenimas yra visiðkai kaip Tamerlano kareivio. Tas egzekutyvas neturi vietos,prie kurios bûtø prisiriðæs. Dabar ásivaizduokime, kad toks egzekutyvas, kaip jauyra daroma ir Lietuvoje, vadovauja, tarkim, kiauliø fermai. Tai ar jam labai rûpita vieta, aplinka, kurioje jis tvarkosi su savo kiauliø pramone? Jam visiðkai ne-rûpi, jam nusispjauti, jis èia sunaikins viskà iki galo. Taigi technologinis noma-das, arba kitaip – technologinis barbaras (man tai tas pats), jis sunaikins miðke-lius prie kokios Kelmës, paskui iðvaþiuos á Ukrainà, nusiaubs viskà kur nors prieDnepro, vëliau nuvaþiuos á Zambijà ir taip pat viskà nusiaubs – ir visas jo gyve-nimas bus tik siaubimas ir nieko daugiau. Toks þmogus nieko pasaulyje nesaugo –visas pasaulis jam yra tik resursø rezervuaras. Viskas tik resursai ir jokiø daik-

84S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 84

85

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

tiðkai inkarnuotø tikslø. Toks þmogus neturi jokiø skrupulø. Að kalbu ne apiemoralæ – að kalbu apie tas pareigas, kurias man uþdeda tas medelis, kurá að patspasodinau. Arba ta sodyba, kurià að pats pastaèiau ar kurià mano senelis pa-statë. Arba tas gyvulëlis, kurá auginu. Að já galbût papjausiu, taip reikia, bet visgiman jis turi vardà, ir man já pjauti bûna gaila, – tiesiog turiu tai padaryti, taipreikia.

V. D. Ar esi tai daræs? A. Š. Nesu, bet yra, kas turi daryti, ir èia nieko nepakeisi. O nomadas – kas

jam? Nei jis turi medelá, kurá bûtø pasodinæs, nei jis turi parðiukà, kurá augintø,nei jis turi sodybà, kurià bûtø pastatæs pats ar kurià bûtø pastatæ jo tëvai. Taidestruktyvus padaras, jis neturi nieko savo. Man ðiuolaikinis technologinis bar-baras yra baisesnis uþ Atilos ar Tamerlano barbarà. Kodël? Nes Tamerlano bar-baras ðvaistësi kardu, ietim, strële ir ugnim, ir kliovësi tik savo muskulais. Odabartinis barbaras gali naudotis neátikëtinais resursais. Branduolinës bombos,kompiuteriai, galingi ekskavatoriai, dinamitas, buldozeris, genø inþinerija – jogriaunamoji galia padidëjusi tûkstanèius kartø. Per tûkstantá metø – tûkstantákartø. Kà galëjo padaryti pats baisiausias Atilos kareivis? Sunaikinti koká kvad-ratiná kilometrà apgyventos þemës. Ðiandien Atilos ápëdinis, technobarbaras,visø pirma, aiðku, amerikonas (toks klasikinis, niujorkinis amerikonas), dabar jistrimis mygtuko spustelëjimais gali sunaikinti koká deðimt kubiniø kilometrøplanetos. Jis tai ir daro. Todël, jei mes dar norime iðlikti ðitoje planetoje, taimums, nori nenori, lieka vienas kelias – sugráþti á þmogaus uþgyventà erdvæ. Irpasaulio globa – tiesioginis rûpinimasis daiktiðkàja aplinka, o ne kokie ten pom-pastiðki globalizacijos projektai. Nes kas dabar yra globalizacija? Barbarizacija!Nomadizacija! Nes be namø þmogus yra niekas, laukinis. E. Gibbonas savo vei-kale tai parodo tiesiog fantastiðkai átikinamai, nors tiesiogiai to ir neárodinëja.Jis leidþia suvokti, kas atsitinka, kai civilizacijos arenoje atsiranda monstras-nomadas. Pasirodo, Tamerlanas buvo iðsilavinæs þmogus – formaliuoju, raðtingu-mo poþiûriu. Raðo memuarus, beje, puikia kalba. Ir èia pat uþkariauja miestà,sunaikindamas já iki pat pamatø, o jo pergalës simbolis yra kaukoliø piramidës.Manau, kad ir dabartinis iðsimokslinæs barbaras darys tokius pat dalykus.

V. R. Europieèiai tokiø piramidþiø XX a. taip pat pristatë daugybæ, pralenkëvisus visø laikø siaubûnus. Jokie tamerlanai jø nepranoks. Negali manyti, kadjie ëmë pavyzdá ið Tamerlano ar kitø ðios srities þymûnø.

V. D. Europieèiai su savo piramidëmis buvo autentiðki.A. Š. Tai va, technologinis, arba kiekybinis, pasaulio naikinimas ir yra noma-

do paradigmos ádiegimas mûsø civilizacijoje. Ði paradigma pradedama fanatiðkaidiegti kartu su moderniosios technologijos atsiradimu. Kiekybinis þvilgsnis nai-kina pasaulá. Nacizmas, bolðevizmas – tiesioginis to nomadinio technologiniobarbarizmo apsireiðkimas. Bet visa tai – tik þiedeliai, gal ir mes dar sulauksimekur kas graþesniø dalykø.

V. R. Literatûroje ir apskritai mûsø vakarietiðkoje màstysenoje iðëjimas iðnamø bei sugráþimas á juos yra archetipinis egzistencinis veiksmas ar vyksmas,giliai áaugæs á gyvenimiðkà ir kultûrinæ patirtá, pasireiðkiantis ávairiais kûry-biniais pavidalais. Raðydami vienoká ar kitoká tekstà, mes á já átraukiame – sà-moningai ar nesàmoningai – visus tuos iðëjimo ar sugráþimo aspektus. Pats þodisiðeiti ar sugráþti ima verti gausybæ su juo siejamø ávairiuose tekstuose ásikûni-jusiø prasmiø bei vaizdiniø. Vienas ið graþiausiø ir galingiausiø yra sugráþimo áItakæ vaizdinys-archetipas. Iðeiti ir sugráþti. Iðeiti ið Egipto ir sugráþti á tëvynæ,susirasti ar susiræsti gimtuosius namus. O kad iðeitum ið Egipto, turi bût iðëjæs

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 85

ar iðvytas ið gimtøjø namø. Iðëjimas ne visada savanoriðkas. Mûsø literatûrojyra daug ávairialypës prievartos nulemto þmogaus iðëjimo.

V. D. Benamystë, iðëjimas ið namø – tai ir Arvydo motyvas...V. R. O poezijoje tiesiog neámanoma prie þodþio sugráþimas nepridëti vieno-

kios ar kitokios Itakës archetipinio vaizdinio reikðmës. Tokia jau mûsø kultûrosduotybë. Ir dar viena svarbi archetipinë tema – sûnaus paklydëlio sugráþimas.Romano ar eilëraðèio intonacijose ðitie registrai vienaip ar kitaip visuomet jau-èiami, ir nuo ðito niekur nepabëgsime. Toks jau yra tas mûsø ið graikø bei krikð-èioniø kylantis kultûrinis arealas ir visa mûsø pasaulëjauta.

A. Š. Atsipraðau – tik jau ne krikðèioniø!V. R. Nuo krikðèionybës niekur nepabëgsime, o ir bëgti galëtume tik Ðvento-

jo Raðto vaizdiniais. Pagalvokime, kas grindþia sugráþimo á Itakæ vaizdiná, kokiosaplinkybës já kildina? Kà tas vaizdinys nurodo? Jis nurodo tam tikros civilizaci-jos kilmæ. Karu grindþiamos ir karo persmelktos civilizacijos. Ne vienas Vakarømàstytojas, filosofas, kûrëjas civilizacijø atsiradimuose, jø egzistencijoje áþvelgiaypatingà karo vaidmená. Prancûzø filosofas Paulis Virilio karà laiko ne tik svar-biausiu civilizacijø kûrimosi veiksniu – karas kildina meninæ estetinæ pajautà irmeninæ kûrybà. Tai homoseksualaus kario kûno – karas yra vyrø reikalas – or-namentavimas ir kovose sukauptø randø, kurie tampa regimais sociokultûri-niais raðmenimis, estetika.

V. D. Kaip tik tokio vyro ir laukia moterys...V. R. Laukia nesulaukia: vienos – sugráþtanèiø, kitos – tiesiog prievartauto-

jø. Taèiau apie moteris kiek vëliau. Man atrodo, kad pasaulyje tokiø nomadø,apie kuriuos mes kalbame, nebuvo iki atsirandant kapitalizmui. Visi tamerlanaiir atilos nebuvo klajokliai. Jie turëjo tëvynæ, tik kitaip tvarkë savo ûká, pereida-mi ið vienos giminei ar genèiai priklausanèios vietos á kità. Jie tas savo teritori-jas nepaprastai saugojo. Saugojo þemæ, þinojo, kaip su ja sugyventi. Ypaè tai bû-dinga mongolams. Jie plëðdavo kitus – ásiverþdavo, degindavo, þudë. Rengë ilgaitrunkanèius karinius þygius. Bet kitus plëðë visi. Tai bûdinga visoms civilizaci-joms, taip pat ir didþiosioms, kuriose vëliau susikûrë demokratija. Juk dar me-name ir kolonializmo laikus, o Afrikoje, taip pat ir kituose regionuose sëkmingaiplëðikaujama ir ðiuo metu – korporacijø lygiu. Civilizacijos savo galybæ pirmi-ausia siejo su karu, uþgrobimais, su vergø darbo jëga. Mums svarbu suvokti, iðkur kilo dabartinis nomadizmas, apie kurá taip vaizdþiai kalbëjo Arvydas. Manonuomone, dabar didysis nomadas, kildinantis visà nomadystës ávairovæ, yra kap-italas. Þmogus tos nomadizmo galios yra verèiamas vienaip ar kitaip prisitaikyti,tad jis pats dël savo iðsiugdomø nomadiðkø áproèiø nëra tiek kaltas, kiek esamelinkæ ásivaizduoti. Þinoma, þmogus atsako uþ savo sprendimus, taèiau tie spren-dimai daþniausiai yra atsakas á susiklostanèias aplinkybes, kuriø jis neturi jëgøpaveikti, o daþniausiai – ir suvokti. Þmogus – reflektyvus padaras, taèiau sis-teminës aplinkybës já verèia daryti tai, kas naudinga kapitalui. Nedaugeliui pa-vyksta tas aplinkybes áveikti. Visa tai, kà sakë Arvydas, galima nusakyti K. Mar-xo ir M. Heideggerio þodþiais. Pastarasis raðë apie pagrindiná Naujøjø laikøgamtamokslinio poþiûrio, o K. Marxas – apie kapitalo ásiviešpatavimà. Abiejøstrategijø tikslas tas pats: pulti, uþgrobti ir nusiaubti, nes kitaip nei gamtamoks-linë, nei kapitalo sistema negali gyvuoti. Pirmas etapas buvo kolonizacinë sklai-da, kai kapitalizmas kolonizavo pasaulá, verþësi ið savo ekonominiø geografiniøribø – tai buvo geografinis kapitalo judëjimas. Toks ir yra tikrasis kapitalonomadizmas. Tas jo verþimasis smarkiai pakeitë pasaulá, daugybæ þmoniøiðstûmë ið jø gimtøjø teritorijø. Kaip pasikeitë Ðiaurës ir Lotynø Amerika,

86S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 86

87

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

Afrika, kiti kraðtai? Antroji ekspansija vyko, kai kapitalui nebeliko kur eiti, tadjis metësi á kultûrà. Tikslas – uþgrobti kultûrà ir jà paversti iðtekliais, prekëmisir t. t. Kultûros paverèiamos beðaknëmis þenklø sistemomis, kuriomis keliaujajas nusiaubdama kûrybinë valia. Þmonës visomis jëgomis perdirba kultûrø iðtek-lius, stengiasi, kad jø kultûrinë bei meninë produkcija patektø á pasaulinæ rinkà.Pati kultûra lengvina jø nomadizmà, nes kapitalu grástoje kultûroje þmoguinelieka ðaknø, jis nebetenka namø jausenos, bûdingos ankstesnëms kultûroms,kur þmogus natûraliai siejosi su gimtine, namais, ðeima... Kapitalizmo sistemojetie þodþiai nebetenka ðviesos.

R. T. Tos sàvokos nëra rentabilios, á jas neinvestuosi, jø neparduosi. Nors me-taforiðkai galëtume pasakyti, kad daugelis ðiandien pardavë gimtinæ. Bet patiks-linèiau, ne su dideliu dþiaugsmu ir daþnai ne laisva valia, o stumiami gyvenimoaplinkybiø.

V. R. Ir treèioji nomadizmo stadija, kurià regime dabar, þmogø iðveda ið jo pri-gimtinio kûno. Dabar uþimama, uþgrobiama gyvybë, siaubiamos slaptingosios josvaldos. Tai genetikos, genø inþinerijos sritis. Dabar kapitalas aptinka naujusiðteklius – jau paèioje gyvybëje. Ir þmogus ið savo kûno iðkeliauja á dirbiná, kurispats save persikuria. O persikûræs þmogus aptinka naujas savosios egzistencijosproblemas. Beje, ðiuo metu jau formuojasi nauja teologijos kryptis, apmàstanti,kaip Biblija ir krikðèionybë interpretuotina techno sapiens poþiûriu. Þmogus su-vokia, kad jis jau yra lemtingai technizuotas ir perkurtas pagal savo ásivaizda-vimà, o ne Dievo atvaizdà. Þmogus pereina á komunikacinio nomadizmo bûsenà –savo smegenimis tiesiogiai susisaisto ar suauga su kompiuterinëmis sistemomis.Nanobioinfotechnologijos. Sugráþimas á pradinæ duomenø bazæ, á klonavimui pa-sitelkiamà genetiná kodà.

R. T. Ið esmës nomadizmas – þmogaus prigimties bei gamtos pasaulio prievar-tavimas, iškraipymas?..

V. R. Nomadizmo pavidalai ávairûs. Taèiau derëtø labiau pasigilinti á kûrëjojausenà. Poetindami namus, sugráþimà, mes apeiname kûrëjui bûdingà iðëjimo irbenamystës jausenà. Galëtume sakyti – kûryba yra sielos klajonë. Kûryba –iðëjimas ið namø. Iðeinama pasitikti nenuspëjamos nuoþmios neþinomybës arlemties. Daþnai – nebesitikint sugráþti. Taèiau kûryboje vis gráþtama – á vaikys-tæ, á sodybà, á pradinæ pasaulá perkeièianèià erotinæ patirtá... R. Granauskas, ne-beiðeidamas ið namø, nepaliaujamai gráþta á vaikystës gimtinæ, kuri kildina visàþmoniø gyvenamà pasaulá.

V. D. Gal dar truputá apie bendresnius dalykus. Namai – ir buities, ir bûtiessàvoka. Kaip ir benamystë – yra þmoniø, kurie ið prigimties yra benamiai, kla-jûnai. Menininkø prigimtyje klajûnystës genas yra stiprus, klajoklius meninin-kus sunku bûtø suskaièiuoti. Josifas Brodskis apie Anà Achmatovà: valdovë kla-jûnë... Lietuviø kultûroje tikrai yra suformuotas stiprus namø centras, literatû-ra namø jausmo tiesiog persmelkta. Galima sakyti, kad lietuviø literatûrojedominuoja namø þmogus, pokalbio áþangoje tai gerai pasakyta R. Tamoðaièio.Þemdirbiø kultûros iðpuoselëta sodyba — namai nëra tik namas, o visa gyveni-mo aplinka, gal net visa þemë, kuri yra dirbama, apdirbama. Ðiaurietiðka gamtamokë þmogø namus branginti; be namø neiðgyvensi – be namø ugnies, ðilumos.Turime archetipiniø lietuviðkos namø jausenos poetiniø pavyzdþiø – be jau ci-tuotø ir Salomëjos Nëries posmas ið „Eglës þalèiø karalienës“: „Trobelytë menka /Ir ugnelë skaidri – / Atiduotum kaþkà! / Kam tu jos neturi?“. S. Nëries ir kla-jûnëlio motyvas, atsargiai paremtas aliuzija á Biblijà, kad Dievo sûnus neturi kurgalvos priglausti.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 87

88S

vars

tym

aiDidaktiniais motyvais þmonës buvo skatinami namus branginti, jø laikytis.

Kada pasigirsta klajûno, namø neturinèio þmogaus motyvas? Jau XIX a., o XX a.pradþioje klajûnas jau ásitvirtina kaip þmogaus tipas – prisiminkime kad irLazdynø Pelëdos apysakà „Klajûnas“. Ði tema taip pat atspindi kapitalizmo pa-radigmà: tai þmogaus laisvë palikti namus ir ieðkoti geresnio gyvenimo; su tuosusijusios þmogaus iliuzijos, taip pat neiðvengiamas iliuzijø þlugimas ir bandy-mas gráþti. Namai kartais bûna pasiekiami, kartais jau ir ne. Toks yra visas cik-las. Arvydo mintis, kad namai – pagrindinë jo tema, ir kad ji yra dvejopa: namai –sodyba, kaip graikø polius, ir namø metafora – Debesija, graþi sàsaja su B. Ra-dzevièiumi. Kartos tema: þmonës, kurie iðëjo ið namø, bet kartu ir liko namuose –ypaè pokario kartos þmonës. Net iðëjæ savo sàmonëje jie iðsaugojo savo Debesijà.Pagalvojus, kiekvienas gyvenimo siuþetas remiasi iðëjimo ið namø, persikëlimo ákità vietà, bandymo sugráþti arba sugráþimo motyvais. Ypaè stipri sugráþimo iliu-zija.

Tradiciniai namai yra sëslaus gyvenimo bûdo atributas. Sëslumas yra kon-servatyvus. Kiekvienas siuþetas, pirmiausia paties gyvenimo siuþetas, remiasiiðëjimu ið namø, kelione, persikëlimu á kità vietà. Visi išeiviai yra išeiviai iš savonamø, visi ateiviai áprastiems namams tradiciškai atrodo pavojingi.

Prisimenu pokará, maþdaug 1952–1953 metus, á atmintá ásibrëþë iðveþtøjønamai – visi juos esame matæ, – á kuriuos ið kaþkur neþinomu bûdu atsikeldavosvetimi. Ir labai greitai tuos namus, þmoniø namus, tvarkingus ir priþiûrëtus, tiesvetimi paversdavo, kaip sako þemaièiai, lauþais. Imdavo kûrenti tvoras, tai pir-mas þingsnis, plëðdavo lentas nuo darþiniø sienø, paskui ir nuo namo: vienamegale gyvena, kità – kûrena, sakydavo kaimynai. Ir viskas – tuojau nelieka dar-þeliø, sunyksta sodai. Niekas nesisekdavo – duþdavo langai, krisdavo gyvuliai,viskas nykdavo akyse.

V. R. Didþiulis, europinës apimties pavyzdys – visas Karaliauèiaus miestas.V. D. Tikrai, kaip tik norëjau eiti prie Karaliauèiaus temos. Daug mûsø krað-

to, Þemaitijos, þmoniø iðvaþiavo á Karaliauèiaus ir Klaipëdos kraðtà – manau,ypaè ið tavo gimtinës, Regimantai?

R. T. Taip, bet man nuo vaikystës ásiminë në iðbëgæ á Klaipëdos kraðtà (jø nënemaèiau), bet atbëgæ ið ten ir ásikûræ, kur augau, Ðilalës rajone, Pûtvëje. Tieþmonës buvo liuteronai, kaþkaip kitaip gyveno, kitaip dirbo, kitoks buvo jømàstymas. Mûsø kaimynë garbioji Omama (taip jie vadino seneles) vis rodydavoBiblijà, ið kurios man ásirëþë baisûs paveikslai – su velniais ir sadistiniais þydøistorijos epizodais. Ávarë man siaubo, galvodavau, kad baisi ði knyga, nors ádomi.Bet jie gyveno kaþkaip uþsislëpæ, nerodydami savo tikëjimo. Ðiaip buvo darbðtûsir tvarkingi þmonës. Taèiau jø palikuonys, mano bendraamþiai, prisitaikë prievietiniø – prasigërë, o guvesni pabëgo ieðkoti geresnës duonos, pirmiausia galbûtá savo nesàmoningai suvokiamà tëvynæ – Vokietijà.

V. D. Ontologiniai konfliktai vyksta tarp savøjø, tarp tø paèiø namø þmoniøir tarp ateiviø, svetimøjø. Lietuviø tauta ir lietuviø kultûra turi gana drama-tiðkà ðiø konfliktø istorijà. Negalime sakyti, kad istoriðkai ir lietuviai nëra buvæsvetimieji, plëðæ kitø namø. Karaliauèiaus kraðtas teikia tiek daug ádomios irkartu skaudþios medþiagos vokieèiø þurnalistams ir publicistams (gal labiausiaiþinome Ullà Lachauer, jos knygas „Rojaus kelias“, „Rytprûsiðki likimai“). Jis bu-vo ir iðbandymo þemë lietuviams, gal daugiausia þemaièiams. Þmonës, kurie ið-vaþiavo á nusiaubtà kraðtà, rado visko pilnus namus, bandë juose ásigyventi, pa-sisavinti. Èia, kaip tuomet sakydavo, buvo palikta daug gero. Atvaþiavæ kai kas,sakë, net karves nemelþtas rado. Spintose – pilna rankðluosèiø ir patalyniø. Bet

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 88

89

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

maþai kam naujoje vietoje pasisekë. Namai svetimus þmones nesuprantamu bû-du atstûmë. Ir ateiviai neþinojo, kaip elgtis su svetimu geru, jo netausojo. Niekasten neprasigyveno.

V. R. Gal pernelyg netoli buvo tas svetimas geras, kad jie ten keltøsi ásikur-ti? Jie vyko pabûti, vyko kuriam laikui, siekdami prasigyventi. Visà laikà jautësvetimà dvasià, galinèià pareikalauti savo teisiø.

V. D. Taip, jiems buvo svarbu ten prasikurti, prasigyventi, pagyventi. O gal irpasislëpti – juk visko buvo.

V. R. Kaþkiek nuplëðti ir vël gráþti á savo kraðtus. Jie atëjo su laikinumojausmu.

R. T. R. Granausko apsakyme „Su peteliške ant lûpø“ veikëjas nuperka namà –sodybà savo tëvui graþioje vietoje, prie eþero, bet jo tëvas jauèia, kad ði vieta, ðisnamas svetimo þmogaus nepriima, tarytum atstumia. Sako, reikëtø nemaþai þe-mës nukasti, kad senosios ðeimininkës dvasia pasitrauktø, ir tai dar vargu, ar tienamai ásileistø kità þmogø. Raðytojo mintis – tikrø namø negalima imti ir nu-pirkti kaip niekur nieko, lyg koká daiktà. Bet ðiuolaikiniam vartotojui, matyt,galima, jam – be jokiø problemø. Ir nupirkti, ir vël parduoti, pelno gauti. Namaidabar virsta pelninga preke. Þinoma, tiems, kurie moka suktis. Vartotojui ir vers-lininkui namai kaip þmogiðka kategorija neegzistuoja. Nebent jis gali pasinau-doti þmoniø sentimentais – daugiau iðlupti uþ kam nors brangià vietà, parduotinamà kartu su vaizdu á eþerà, paspekuliuoti vietos istoriðkumu...

V. D. Kaip yra dabar? Kas pasikeitë namø ir benamystës koordinacijose? Irpas mus gráþo kapitalizmas, gráþo privatinë nuosavybë, laisvë daugiau uþgrobti,ypaè manipuliuojant þemës nuosavybe; galima turëti daug namø, daug sklypø.Gráþo laisvë uþgrobti, kaip ir laisvë turëti. Neskiriu ðiø dviejø dalykø: man laisvëturëti reiðkia ir laisvæ á kà nors pasikësinti – kad galëtum turëti daugiau. Èiamatau didþiulæ þemës nuosavybës problemà, kokia ji yra mûsø dienomis.

Kiek turi sklypø? – kartà þurnalistë paklausë vienos þemëtvarkininkës. Ne-galiu taip greit pasakyti, gal keturiolika, – toks buvo atsakymas. Viena lemtin-giausiø klaidø, kuri padaryta atsikurianèioje mûsø valstybëje, kad buvo áteisin-tas þemës kilnojimas, kad þemë tapo kilnojama, lyg ji bûtø daiktas. Pasiëmeisklypelá ir keli já, kur sugalvojai. Tai galutinai iðjudino namø pamatus, kada norsðá lemtingà þingsná suvoksime buvus toká pat praþûtingà mûsø savasèiai klaidà,kaip ir svetimøjø bei savøjø rankomis vykdytas kaimø naikinimas, sukëlinë-jimas á vadinamàsias grupines, nors ir buvo susietas su paþanga – su melioraci-ja, þemiø gerinimu. Bet tai buvo fiktyvi paþanga, paþangos fikcijø ir dabar su-tinkame tiek ir tiek. Juk sëslumas, namø branginimas gali bûti laikomas kon-servatyvumu, trukdanèiu paþangai. Kapitalizmas yra keliaujantis – ámonës per-keliamos ið vienos ðalies á kità, kur pigesnë darbo jëga, pelnui palankesni mokes-èiai. Þmonës keliauja paskui darbà, verslà, pelnà. Ið naujo kuriasi – ðiandien èia,rytoj kitur. Namai laikini, laikina, bet patogi pastogë.

V. R. Apskritai þemës nuosavybë yra keistas dalykas. Visi jauèia, kad þemëðiaip jau negali bûti kieno nors nuosavybë, kad ir kokia ðventa tà nuosavybæ pri-paþintume. Pats nuosavybës ðventumo pripaþinimas yra ne tik ðlykðtus, bet iriðkrypëliðkas aktas – juk ðventa ji tampa krikðèioniðkos kultûros aplinkoj. Þemëtampa nuosavybe tam tikru aktu – vyriausybë ima ir paskelbia nutartá, bet juktai – tik þmoniø sprendimas. Dabar jau þinome, kaip siekti ir pasiekti ðventumoir kas didþiausi pasaulio ðventieji. Visi suvokia, kad èia kaþkas iki galo neaiðku,neiðspræsta, nes juk þemë ne þmogaus sukurta, tik jam dovanota. Ne konkreèiamþmogui, bet visiems þmonëms.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 89

V. D. Pasakysiu taip: savo sàmone net nesuvokiu þemës nuosavybës. Taip patkaip ir dangaus, oro, vandens...

V. R. Taip, tai þmoniø sugalvotas dalykas, kuriuo grindþiama didelë nelygy-bë – turinèiø ir neturinèiø þemës, turinèiø jos daug ir neturinèiø ar maþaþemiø.Kaþkas ðtai ima ir gauna tà þemæ. Ir jau ja naudojasi arba ja prekiauja. Ne-svarbu, uþ kà gauna – uþ nuopelnus, kaip mûsø savanoriai, ar uþ kà kita, svar-bu pats keistas, savavaliðkas þemës davimo ar gavimo veiksmas ir su juo susijæsþmogaus statusas. Jei turi valdþios, tai gali „pasidaryti“ ir þemës.

A. Š. Na, tuo metu Lietuva dar buvo izoliuota nuo Kapitalo technologinës sis-temos.

V. R. Taip, tuo metu dar tik vyko valstybës kûrimosi etapas, dar nebuvo ga-lima viskuo prekiauti á kairæ ir á deðinæ.

V. D. Prisiminkime, kad Lietuvos þemë iðeina ið lietuviø þmoniø nuosavybëssrities, mes jos visi po truputá netenkame...

V. R. Taip, ji iðeina mums ið po kojø, mes jau vaikðtome ne visai mûsø þeme.Mûsø – jausenos, suaugimo, o ne nuosavybës poþiûriu. Nes jei visa Lietuva busiðparduota keliems ðimtams ðeimynø, tu po Lietuvà laisvai nevaikðèiosi kur pa-norëjæs. Tada þemë bus visai tautai iðëjusi ið po kojø. Tauta – be savo þemës, bedidþiøjø namø...

V. D. Þinoma, nes namai stovi ant þemës. Jei nëra þemës, nëra ir namø.V. R. Jie nebeturës kur stovëti. Namai stovës, bet tai nebebus þmogaus na-

mai.V. D. Taèiau be privaèios nuosavybës áteisinimo namø ið esmës negali bûti.

Namai ir atsirado kaip privaèios nuosavybës arba laisvës turëti galimybë. Taip,dabar Vilniuje uþsidirbti butui yra beveik nerealu. Teisinga R. Tamoðaièio min-tis, kad jeigu þmogui reikia namø, jis privalo uþdirbti dviem butams – paskolosdidelës, ir butai neabejotinai dar brangs. Ði situacija susidarë dël to, kad buvoleista pralobti (pelningai perkeldinëjant þemæ) daliai þmoniø, kuriems milijonasnëra dideli pinigai, tad dalis neiðvengiamai turëjo nuskursti. Mûsø vidurinissluoksnis (daugiausia inteligentai) mato neperþengiamà bedugnæ tarp savo atly-ginimo ir buto kaip namø galimybës. Ir ne tik Vilniuje. Ir dël to turime tokiàgausià emigracijà.

A. Š. Mane pastaraisiais metais kamuoja tokia gal kiek savimeiliðka áþvalgair net bloga nuojauta, keistas jausmas, kad unikaliausia, kà turëjo lietuviø kul-tûra (ir literatûroje, ir gyvenime), buvo bûtent namø paradigma kaip metafizinisir egzistencinis tautos pamatas. Kodël bloga nuojauta? Esu jau pagyvenæs ir tu-riu nemaþà intelektualinæ patirtá, todël kai kà galiu numatyti. Imkime vadina-màjà filosofijà. Ir paklauskime: kada Vakarø filosofijoje namø tema – kosmoso,kosmopolito arba, kaip jà vadinu, Debesijos tema – buvo patekusi á apmàstymølaukà ir kada ji iðnyko? Atsakymas aiðkus: ði tema baigiasi su Platonu. Visa Va-karø Europos (negraikiðkos), teutonø filosofija yra nomadiðka. Ið esmës noma-diðka. Tai prasideda nuo Aleksandrijos kliedëtojø ir nuo krikðèionybës. Kaip tikkrikðèionybë sunaikina – su ðëtoniðku ánirðiu – þmogaus prisiriðimà prie daik-tø. Su baisiu ánirðiu, nors pasakoma paprastai: ðtai pagonis, ðtai nuodëmingaskûnas, ðtai blogyje grimzdintis pasaulis, ðtai pragaro išperos – Saulës garbinto-jai. Paþiûrëkite á mûsø kunigus ar apskritai á lietuviðkà katalikybæ. Jiems tautayra paskutinëje vietoje. Tauta ne kaþkokia mistine ar nacionalistine prasme, otauta kaip individø, prisiriðusiø prie tam tikrø vietø, ansamblis. Ne, taip neturibûti, sako jie, þmoniø tëvynë – danguje, neregimybëje, grynojoje „dvasioje“. Krikð-èionybë irgi yra monstras, nuo pat atsiradimo gyvenantis dviejuose matmenyse.

90S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 90

91

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

Vienas tarsi pririðtas prie daiktø, prie þemës, bet tikrasis yra uþ horizonto.Bûtent krikðèionybë yra nomadø paradigmos metafizinë kristalizacija, praktiko-je virstanti gryniausiu kapitalizmu. Kapitalizmas, mano poþiûriu, yra ne kas kitakaip ekonomistinis krikðèionybës variantas, ne menkiau fanatiðkas negu kata-likiðkasis jo pirmtakas. Kapitalas turi lygiai toká patá statusà, kurá krikðèionybë-je turi Vieðpats Dievas. O Dievas – patogus iðradimas, kaip ir Kapitalas. Jei Die-vas yra, viskas leista, nes bet kokià niekðybæ galima pateisinti jo vardu. Kapitalovardu irgi pateisinamas bet koks nusikaltimas – pavyzdþiui, „atsilikusiø“ tautøgenocidas. Ekonominiai „pagoniai“ turi bûti arba „pakrikðtyti“ (t. y. tapti Rinkosvergais), arba sunaikinti.

V. R. Nesakykim, kad lygiai, bet kad jis siekia to statuso, tai neabejotina...A. Š. Man tai yra visiðkai tas pats. Kapitalas yra savotiðkas absoliutas. Ar tu

gali já pamatyti, parodyti pirðtu, ávardyti? Ar tu gali já autorizuoti? Negali. Kapi-talas – kaip ir Dievas – visagalis, visaþinis, nepakantus kitiems dievams, amþi-nas, neregimas, nelytimas, kerðtingas, reikalaujantis kruvinø aukø, ir taip adinfinitum. Koks tolesnis krikðèionybës tæsinys? Ðis tas ið kvantø teorijos: fizikosðamanai teigia, kad elementari dalelë vienu metu egzistuoja visose visatos vie-tose. Dievas ir Kapitalas irgi egzistuoja visose – bent jau þemës rutulio – vietose.Kur slypi klaikybë? Kadangi Dievas-Kapitalas yra visur, jø nëra niekur, todël betkuri konkreti vieta turi bûti pakrikðtyta arba kapitalizuota, t. y. sunaikinta.Pereikim kol kas tik per filosofijà. Nuo Platono iki M. Heideggerio Vakaruosenëra në vieno màstytojo, kuris bûtø pasakæs: ðtai èia yra þmogaus namai, jogyvenimo pagrindas. Ðtai èia yra kosmosas, daiktai, prie kuriø að esu prisiriðæsir juos saugau. Në vienas taip nesakë, visi tik aukðtino kaþkoká absoliutà, dvasià,pasaulio sielà, substancijà, refleksijà, màstymà, sàvokà, abstrakèià sàmonæ – aðmàstau, vadinasi... Èia pat atsiranda ir visokios dievybës, trejybës, rojai, iðgany-mai, palaiminimai, prakeikimai, socializmai, ðventieji, kriðtoliniai rûmai, ere-tikai, revoliucijos, holivudai... M. Heideggeris pirmas po dviejø su puse tûkstan-èiø metø sugráþta prie þemës, prie daikto. Jis yra pasakæs, kad baisiausia mûsøepochos nelaimë yra tëvynës prarastis, turëdamas galvoje kaip tik namø prarastá.Nors atvira iðtarme to nepasakë, bet galvoje turëjo sësliojo þmogaus naikinimà,technikos siautëjimà ir panaðius dalykus. Jau sakiau, kad nomadas sugráþo, mesgyvename nomado sugráþimo epochoje. Jis sugráþo kartu su krikðèionybe, ir su-gráþo radikaliai, nes naujøjø laikø mokslas sukuria technines priemones reali-zuoti krikðèionybës idealus. Kaip sakytø J. G. W. Hegelis, realizuoti totalybæ.

V. R. Að sakyèiau kitaip: panaikindamas krikðèionybæ, nuversdamas Dievà iruþimdamas jo vietà. Apvertimas. O M. Heideggeris kalboje aptinka bûties, bûstoir mintijimo sàsajas, kurios skleidþiasi per gimtinës kelelius bei proskynas irteikia minèiai bûtiðko màstymo ritmà.

A. Š. Bet struktûra lieka ta pati. Fiat Das Kapital, pereat mundus*. Baigsiutuo, nuo ko pradëjau. Man kyla iðdidi mintis, laikykit jà kad ir pasipûtëliðka, betað manau, kad mûsø, lietuviø, kultûra tuo poþiûriu yra absoliuèiai neeuropietið-ka. Jinai kaip tik neigia tos nomadiðkos màstysenos pamatus. Ir ið Europos aðnieko negaliu iðmokti. Gal kaþkada kaþkà ir iðmokau, bet dabar ið jos nebegaliumokytis. Nuo jos man reikia bëgti, izoliuotis kiek tik ámanoma.

V. D. Gal mes turime gráþti prie tos idëjos ar utopijos, apie kurià kalbëjo Ma-rija Gimbutienë, prie senosios Europos?

A. Š. Atleisk uþ toká pasakymà, man visa tai – ið pasakø repertuaro.

* Tebûnie „Kapitalas”, tepraþûna pasaulis.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 91

V. D. Na, pasaka – rimtas dalykas... Reikia á jà sugráþti mintim.A. Š. Niekur nereikia sugráþti, reikia likti ten, kur tu esi! Kokia èia dar seno-

ji Europa? Ir ið viso – ar tokia buvo? V. D. Tai jei mes neturime nieko bendra su senàja Europa, tai kas ir ið kur

mes esame? Taip, vëlesnë banga, bet ji uþklojo senàjà...A. Š. Kas man rûpi, ið kur að esu! Að esu èia, dabar, ðioje vietoje. Pacituosiu

dar ir J. G. W. Hegelá: visai nesvarbu, kas ir ið kur atsirado, svarbu, ar tai yrateisinga savyje ir sau! Koks man skirtumas, ið kur að atsiradau? Koks man skir-tumas, ar ten senoji Europa, ar kokie dinozaurai, ar Didysis Sprogimas! Mansvarbu tik tai, kad að esu dabar ir èia.

V. D. Bet, Arvydai, kaip tada namai? Kas mums yra namai, jø istorija? Ar ta-vo namai – tik tavo? Mano namai kaþkaip yra...

A. Š. Þinoma, kad mano namai! Ir tavo namai yra tik tavo. Kitokiø ir bûtinegali. Europa – mûsø namai, bet ne mano.

V. D. Tavo namai – visa Ðliogeriø tëvonija. Að þinau ðità vietà.A. Š. Tu jà gali parodyti pirðtu, ar ne? V. D. Taip, galiu, nors ir neþinau, kiek ir kaip ta vieta tæsiasi.A. Š. Nesvarbu, bet juk tu þinai tà vietà? V. D. Be abejo, vietà þinau...A. Š. Tai va, tai svarbiausia.V. D. Þinoma, svarbiausia. Bet vis tiek galvoju – kaip ir ið kur visa tai? Ið kur

tai tæsiasi? Kokie ten gyveno þmonës, kaip jie ten atsirado? Juk jie nenukrito iðdangaus.

A. Š. Tai kà mes apie juos galime þinoti?..V. D. Bet mes bandome þinoti, mums ádomu...A. Š. Man tai nesvarbu... Man svarbu aukðtyn kojom apversta S. Ðalkauskio

idëja, kad Lietuva yra ne Vakarø ir Rytø kultûrø sintezë, bet tø abiejø kultûrøatmetimas. Að turiu pabëgti nuo tø metafiziniø struktûrø, kurias mums prievar-ta bandë primesti bolðevikai, o dabar bando primesti anglosaksai-teutonai. Pa-sirodo, kad tai yra tas pats: ir rusø bolðevizmas, ir anglosaksø-teutonø kapita-lizmas atsirëmæ á tà patá pamatà – Dievà-Kapitalà, kurio (ne ðio pasaulio) kara-lystæ teroristiðkai kuria technomaniakas-nomadas, nekenèiantis „pagoniðkos“ konk-retybës ir bet kuria kaina besistengiantis virsti maðina. O juk maðinai tëvynënereikalinga.

V. D. Bet gal ir mes patys esame tas bolðevizmas ir kas tik nori, mumyse visoðito yra kiek tik nori. Mes niekaip negalime bûti kaþkokie atsiskyræ grynuoliai.Ir mumyse esama baisaus, siaubingo bolševizmo. Argi jo dabar nematome?

A. Š. Manyje jo tikrai nëra, atsipraðau, o uþ kitus að nekalbu. Nesakysiu, kadtavyje jo yra ar kad Vytautas jo turi. Bet manyje jo nëra, tikrai. Að visada buvauir esu antibolðevikas. Taip pat ir antikrikðèionis – nes krikðèionybë yra pirmoji,ankstyviausia bolðevizmo forma. Po to buvo vokiðkas ir rusiðkas bolðevizmas.Galiausiai – technologinis bolðevizmas.

V. D. Tai ið ko mes tai matome? Truputá pasiþvalgykime á savo þmones. Kokiøstipriø esama namø jausenos reliktø. Pasiþiûrëkime ir á mûsø Marcelijø Marti-naitá. Namø þmogus ið esmës, ne tik kad savo gimtosios trobos sienas susiveþë,bet ir tuo, kad sodina, laisto, augina, kad katinà laiko. Visgi unikalios jausenosþmogus. Ir Juozas Aputis. Kuris negali kitaip gyventi. Ásikûræs Zervynose, tokiupat bûdu kaip ir jo tëvai apsirûpinantis malkomis, sugebëjæs pakelti senà sukiu-þusià trobà. Namai tokiems þmonëms negali bûti butas, jiems reikia daugiau.Kodël? Kodël grafikei Graþinai Didelytei ðaltomis þiemomis reikëjo likti vienai

92S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 92

93

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

uþpustytame miðkø kaimelyje? Kodël ji ten buvo namuose, galëjo kurti? Buvoðalta, ne itin jauku, gal ir baugu, bet jos siela buvo namuose, nes buvo kûrybin-ga. Màstydami apie namus, màstome apie sàmonæ ir kûnà. Kai esame tik kûnas,mums uþtenka, kad bûtø ðilta, saugu. Kûno sàmonei to per maþa, jai reikia ási-bûti, ásiþiûrëti, ásiglausti. Kuo sàmonë gilesnë, kûrybingesnë, tuo ji iðrankesnënamams. Ne komfortui, ne patogumams – namams, kurie galiausiai yra mûsøbuvimo bûdas.

A. Š. Juk að apie tai ir kalbu. Jie ir liudija tà mûsø jausenà.V. R. Tai unikali jausena þmoniø, kurie turëjo kur gráþti. Bet yra ir karta,

gimusi ðeðtame deðimtmety, kuri neturi kur gráþti. Gráþti á butà viename ar kita-me mieste – tai jau visai kas kita, nei gráþti namo. Butas nëra namai. Nei tau vie-tovës, nei tau gimtinës, nei tau kapø netoliese...

A. Š. Tada suformuluokim mûsø bendrà mintá, kurià traktuokim, kaip norim, –ar kaip imperatyvà, arba kaip utopijà, jei norite, – kad mes esame unikalûs; kadtai unikalus lietuviø bruoþas, iðskyrus graikus, daugiau neþinau, kad á pirmàplanà bûtø iðkeltas toks, atrodo, paprastas ir kartu visiðkai unikalus dalykas –iðtikimybë Tëvynës Þemei, Daiktams ir Dangui. Tokios niekur nerandu, net per-ëjæs visus devynis intelektualinio pragaro ratus; në vienoje Azijos kultûroje, nëjokioje teutoniðkosios Europos ðalyje (nesakau tik apie graikus), jokiø inkø, acte-kø, arabø ar majø kultûrose, nekalbant jau apie dabartinës Amerikos kultûrà –jos niekur nëra!

V. R. Bet, Arvydai, èia bûdami mes galime pajusti tik vienà – savo kultûrà. Irþiûrime á kitas kultûras labiau ið savo ásisàmonintø abstrakcijø, kurias sukûrëdidieji protai.

A. Š. Bet jie iðreiðkia paèià esmæ...V. R. Nevisiškai. Juk kapitalas, kuris nusiaubia, uþkariauja visas tautas, su-

lygina ir mano visas rases bei tautas, vis tiek neiðreiðkia tø kultûrø þmoniø es-mës – jis pereina per tuos þmones, suvirðkina juos ir eina toliau.

V. D. Gerai, prisiminkime: kadaise buvo toks geras kirgizø raðytojas (raðæs irrusø kalba), maþai kam ðiandien beþinomas – Èingizas Aitmatovas. Romane„Ilga kaip ðimtmeèiai diena“ (graþi teatrinë versija mûsø Jaunimo teatre) pir-masis sukûrë þmogaus be atminties ir be namø tipà, davë jam mankurto vardà.Negali sakyti, kad ðitos kultûros neturëjo prieraiðumo prie namø, prie þemës.

A. Š. Namø, kaip pagrindinio metafizinio orientyro, jie vis tiek neturëjo.V. R. Jiems namai buvo jurta ir giminës teritorija, kurià laikë ðventa.V. D. Bet jie turi tai, kas bûdinga ir mums. Vidurinës Azijos tautos labai

brangina giminystës, kraujo ryðius. Garbës reikalas iðvardyti protëvius bent ikipenktos kartos. Kaip tik ten pirmiausia ir buvo pastebëta, kas atsitinka þmogui,kai jis giminystës ryðius arba namus praranda. Þmogus be atminties – puikiaivaldoma darbo jëga, pavaldi manipuliacijoms. Manipuliuojama sàmonë – bau-giausia, kas gali atsitikti þmonijai. Ir tai jau atsitinka. Literatûra tà pavojø jauèia.

A. Š. Beje, pamirðau paminëti dar vienà dalykà, man svarbø atradimà – stip-rø namø jausmà dar turëjo þydai. Tai Paþadëtosios Þemës archetipas. Taigi yratrys tautos, kurios turëjo ðá pamatiná archetipà: graikai, þydai ir mes. Daugiauniekas.

V. R. Jeigu jau pripaþástame tokià svarbià, taip mus iðkelianèià, idëjà, tai... Ogal dar ir latviai bei estai?

V. D. Reikia turëti labai svarbiø liudijimø, kad pagrástume tokias tiesas. Taip,turime þydø Paþadëtosios Þemës idëjà – tai jau yra árodymas. Þinome graikøItakæ.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 93

V. R. Turime S. Daukantà.A. Š. Turime M. Martinaitá, B. Radzevièiø...V. D. Labiausiai, man atrodo, turime Vytautà Maèerná – absoliutø ðito polio,

sodybos reiðkëjà. „Esu savo þemëje...“ A. Š. Ir koks puikus þodis – sodyba! Sodyba kaip Gamybos ir Kûrybos antipo-

das. Tai, kà tu pasodini – ne kà pagamini, ne kà sukuri, bet kà augini, kà puo-selëji kaip Dangaus ir Þemës dovanà. Tai ne gamyba, ne statyba, ne montavimas,ne kûryba. Sodyba – man pastaruoju metu tai vienas graþiausiø þodþiø. Pats gy-vybës principas!

V. R. Ir kûrybos. Ir sugyvenimo su gamta bei pasauliu. Auga ne savaime, osodinant ir priþiûrint, taèiau augimo galia kyla ne ið þmogaus, – ji kildina irþmogø, ir sodà, ir sodybà. Ta galia leidþia save suvokti kaip sodybà, o leisdamair ápareigoja sugyvenimui sodyboje.

V. D. Ir sodybos tu negali taip paprastai ásigyti, kur nors nuvaþiuoti ir nusi-pirkti prie eþero.

A. Š. Ir ji negali bûti tavo. Sodybà Tau dovanoja neþmogiðkieji daiktai, nuokuriø Tu priklausai. Kai Robertas Beinartas mano tekstus vertë á anglø kalbà,jis ilgai ieðkojo atitikmens sodybai, jis nerado tinkamo angliðko þodþio.

V. R. Galbût manor? A. Š. Ne, jis sodybà vertë þodþiu grange, bet pratæsiu mintá. Mes turime daug

tokiø autoriø, liudijanèiø sodybos idëjà. S. Daukantas, Vaiþgantas, B. Radze-vièius, V. Maèernis, M. Martinaitis, J. Aputis, Just. Marcinkevièius. O Sigitas Ge-da! Jis daþnai labai plaèiai skrajoja, bet visuomet turi savo þemæ. Taigi mûsøþodþio þmonës, kalbos þmonës patys galingiausi yra tie, kuriø kalbos centre yranamai, sodyba. Neþinau në vieno svarbaus, kuris bûtø kitoks. Reikëtø paðnekëtiir apie Vincà Mykolaitá. Juk jo pasaulio centre yra Auðrakalnis. Niekada niekurjis nuo jo nepabëgo. Paliudijimø lietuviø literatûroje turime daugiau, negu rei-kia.

V. R. Mûsø visa literatûra yra skausmingo iðëjimo ið namø ir gráþimo namoistorija. Iðëjimo sugráþti ir sugráþimo, kai jau nebëra kur gráþti, tragedija.

V. D. Prisiminkime Antanà Kalanavièiø: sugráþo praþûti.V. R. Tas sugráþimas sykiu buvo iðëjimas ið visuomenës, kurioje bandyta ási-

kurti. Nepritapta. Nesileista bût pritapusiam. Sugráþæs tapo laisvas poetinis kla-jûnas. Kalbos klajûnas. Egzistencinës tokios gyvenimo kûrybos reikðmës dar ne-mokame áþvelgti.

V. D. Tik gyventi nebebuvo kur.A. Š. Juk klasikinë ðios temos figûra yra Marius Katiliðkis. „Iðëjusiems ne-

gráþti“.V. R. Be šitos fundamentalios temos literatûroje yra ir jos atitikmenys, tar-

kim, vaikystë. Svarbiausios patirties vietos, brangaus ir skaudaus suvokimo. R.Granausko kûryboje yra namai, bet yra ir kaþkas daugiau – vaikystës skausmoir ðviesos patirties vieta.

A. Š. Vël prisiminsiu W. Faulknerá – jo kaimelá, taip pat ir M. Prousto atmintá –Kombre peizaþus.

V. R. Kitokia patirtis Renatos Ðerelytës kûryboje. Keista nuotaika: tarsi turë-jusiø bûti, bet nebuvusiø namø ilgesys. Jos tekste tos vietos nepaprastai tiksliainurodomos, aiðki topografija ir visa kita. Bet kokie ten veikia personaþai? Tarsinieko neturintys – jokiø namø, nieko. Nebeturintys nieko. Bet jie veikia vienojekonkreèioje vietoje, kuri tarsi turëtø bûti jø gimtinë, taèiau nëra... Ir ðalia –Alvydo Ðlepiko novelës! Visai kita tonacija. Ðviesos ir tamsos poþiûriu R. Ðere-

94S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 94

95

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

lytë yra tamsi, A. Ðlepikas – ðviesus. Kad ir kà jis raðytø – net tragedijas – joþmonës turi savo vietà, turi namus. O kokia galinga stebuklinë giminës, sodybos,gimtinës jausena pulsuoja Vidmantës Jasukaitytës „Stebuklingoje patvoriø þolë-je“ ir romane „Po mûsø nebebus mûsø“!

R. T. Keistas jausmas, kai nebëra namø. Nei tëvø, nei namø – tarsi jie viskàiðsineðë su savimi anapus. Lyg bûtum jø nevertas. Gráþtu á tëviðkæ, sukaupæsdràsà nuvaþiuoju á gimtuosius namus, kurie dar yra ir mano, bet visa ði vietaþvelgia á mane lyg su priekaiðtu, tarsi bûèiau sunkiai kaltas. Ir senstantis na-mas, ir sulaukëjæs sodas, ir agresyviais atvaðynais apsitraukianti upë ðalia mûsøpievelës. Áþûlûs bebrai nugrauþë mano priþiûrëtus medþius, neliko jaukios smë-lëtos pakrantës. Tik vietiniø girtuokliø paliktos ðiukðlës. Viskas temsta, tolsta,svetimëja. Pasiþvalgau aplinkui kaip koks nevykëlis turistas, kaip apsimetëlis, irbëgu ið ten, taèiau niekur nerandu vietos. Niekur nieko neturiu, kas tikrai bûtømano. Ne tik simboliðkai ar psichologiðkai, bet ir realiai. Tik tëvø ir seneliø vei-dai maþytëse patamsëjusiose nuotraukose. Bet jeigu bûèiau likæs ten, tuose tëvønamuose – bûèiau niekas. Kaip M. Martinaitis yra raðæs: kas bûèiau, jeigu bû-èiau likæs? Pravaþiuotø sau profesorë Daujotytë pro mano kaimà, sakë jis, gal iratkreiptø dëmesá á pagërusá þmogelá, kaimo keliuku sunkiai besivarantá dviratá...Visada prisimenu tuos M. Martinaièio þodþius ir tà neiðsprendþiamà kalbos irlaiko fatalizmà: kas bûtø jeigu bûtø?.. O A. Ðlepiko miestelis tikrai – senas, betgyvas ir ðviesus. Lyg ið ten niekas niekur neiðvaþiuoja. Taèiau visokie Molëtai irUtenos man atrodo kaip Vilniaus dalis – net ir iðvaþiuodami ið ten þmonës kaþ-kaip sugeba tose vietose pasilikti. Antai Marius Ivaðkevièius, kilæs ið Molëtø, Vil-niuje gyvena prie to paties Molëtø kelio. Viename kelio gale – tëvø, kitame – jopaties namai. Sekasi þmonëms...

V. R. Noriu pakalbëti apie dar vienà temà – moterø benamystës. Man jaukiek laiko kelia nerimà kalbos nuoroda á esminá, egzistenciná vyrø ir moterø skir-tingumà, kuris skleidþiasi socialiniø santykiø srityje. Þmogaus gyvenime benesvarbiausiu virsmu dar visai neseniai buvo laikomos vedybos. Kas sueina vedy-bose? Jaunikis ir... nuotaka. Kà reiðkia nuotaka?

V. D. Na, gal ne nuotekos?..V. R. Ðaknis tai ta pati. Nuotaka yra ta, kuri nuteka. Nuotaka iðteka, nute-

ka ir atiteka. Tokia moters lemtis – tekëti. Moterys – takios? Takesnës uþ vyrus?Mergaitë tarsi neturi namø – ji auga tam, kad iðtekëtø ir nutekëtø. Platus tekëji-mo, takumo semantinis laukas. Taèiau èia ir M. Heideggerio taip mëgstamo takosemantika. Juk takas veda tarsi savaime tekëdamas. O jaunikis sëdi vietoje, ro-dydamas pasauliui savo jaunumà. Taèiau juk moteris palaiko ir kuria namus, ákuriuos atiteka. Ne vyras, o moteris, ðeimininkë kuria ugná.

V. D. Ir jaunikis bûna uþkurys... Ne visai taip yra. Nuotaka teka, bet: ið namø –á namus. Jà beveik perneða, labai atsargiai, su visais ritualais, kad namai pri-imtø.

V. R. Taèiau kada prasideda visos tos tragedijos, apraðomos literatûroje? Ati-tekëjus.

R. T. Tada prasideda nuotakos adaptacija.V. D. Taip, kyla konfliktø tarp individø, o naujus namus reikia „prisijaukin-

ti“. Bet ðiandien ðita „laimë nutekëjimo“ (pagal Þemaitæ) yra globalinë.V. R. Moters namø, taip pat jos vieniðumo jausena subtiliai skleidþiama Vio-

letos Ðoblinskaitës romane „Vilkø marti“. Jame iðraðyta, sakyèiau, tam tikra mo-ters pasàmonës „gramatika“ , padedanti pajusti kalbines jausenø lytis ir tarsileisti joms paèioms rutuliotis.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 95

A. Š. Að neþinau, apie kà jûs èia diskutuojate, tad geriau pratæsiu savo mintá.Mûsø tautos misija buvo... Kaip raðiau Viktorijai – pastatyti paminklà Bulvei.Juo átvirtinti namø archetipà, kaip visiðkai unikalø.

V. D. Bet bulvë – nelietuviškas augalas...R. T. Gal roputæ?.. Taip pas mus seni þmonës vadino bulves. Juk èia atsispin-

di kaþkokia kultûros istorija. Iki bulviø atsiradimo augindavo kitus ðakniavai-sius.

A. Š. Gali bûti roputë arba rugys. Koks skirtumas! Dar kartà akcentuoju:unikalø namø archetipà puoselëjo tik trys tautos – graikai, þydai ir mes. Bet,man regis, jau saulelë nusileido. Jau mes esame sunaikinti.

V. D. Dabar jus pralinksminsiu, ðá tà paskaitysiu. Internete skaièiau toká simp-tomiðkà straipsnelá, pasiraðytà Evelinos vardu. Ádëtas „Delfyje“ (2008, kovo 26)tokiu pavadinimu: „Namai – ne vieta. Namai – jaukumas“. Jauna moteris, bai-gusi studijas, pasiliko Danijoje. Namai jai jau nebesiejami su vieta. Tik suramybe, saugumu, jaukumu. Namai, kur randi truputá geriau, daugiau...

A. Š. Namai yra piniginë...V. D. Ir dar daugiau: jei tu toje Danijoje nuolat prisiminsi Lietuvà, savo na-

mus, visokius rûpintojëlius, tai Danijoje niekuomet negyvensi. Reikia viskà uþ-mirðti.

A. Š. Tai ir yra tavo minëto mankurto metafizika. Numarinta atmintis.V. D. Elementarus kalbëjimas, kuris nebûtø patraukæs mano dëmesio, jei

viena pastraipa nebûtø baigta sakiniu „Erèia, kur gaivus vanduo“. J. Apuèio vie-no geriausiø apsakymø, áeinanèiø á mokyklos programas, pavadinimas, iðsprûs-tantis nei ið ðio, nei ið to. Savaime suprantama, be autoriaus vardo. Jaunoj sà-monëj pavadinimas ástrigo kaip mokykloje girdëta frazë, kalbos þenklas, ástrigoir iðsitarë kaip tam tikra priklausomybë namams ir namø kultûrai. Nëra taippaprasta, nëra taip lengva atsiþadëti namø, kaip kartais atrodo. Dalá savo namøþmogus, jei yra nors kiek aukðtesnës sàmonës, o ne tik dirbantis, perkantis, var-tojantis mechanizmas, iðsineða su savim. „Erèia, kur gaivus vanduo“ negali bûtibet kur; frazë yra persunkta mentaliniø prasmës kodø, susidariusiø kaip tikLietuvoje, persunkta tautos atminties, patirties. Gaivus vanduo – patirtas, atsi-menamas. Erèia – ypatinga vieta, erdvës atskirumas, erdvë tau, tavo keliui artakeliui, tavo mintims. Namai susijæ su atmintim – ar ne su svarbiausiasàmonës galia. Jei þmogus neturi (ar nebeturi) atminties, jis nebeturi ir namø. Irnebegali jø turëti. Bet tai nereiðkia, kad jis negali gerai, pasiturimai gyventi,bûti geras gamintojas ir geras vartotojas.

R. T. Namø sàmoningai atsisako, kad galëtø pritapti prie patogesnio pasau-lio, bet namai tebelieka kaþkur pasàmonëje kaip slapta savastis. Labai ádomûsmechanizmai. Pati prigimtis prieðinasi asmens virsmui, saugo substancijà.

V. R. Tà savastá uþraðo pats kûnas, kurio taip lengvai neapgausi.V. D. Gilioji sàmonë kaþkokiu bûdu prieðinasi, saugo „erèià, kur gaivus van-

duo“.A. Š. Man kyla kitokia asociacija. Kas yra ta mûsø emigrantë? Kas tie visi

emigrantai? Tai – vergiðkos psichologijos þmonës. Marionetës. Visiðkai valdomiglobaliniø pasaulio vëjø, tos klaikios Dievo-Kapitalo galios. Þmonës be stuburo.Pagalvojus apie tuos mûsø emigrantus, manæs visai nevilioja ðûkiai, kad jie su-gráþtø, kad tam reikia rengti visokias gráþimo programas... Tegul tos tautos skiau-tës sau laksto po platøjá pasaulá, – jie jau þuvæ, jø jau nebëra! Jø nereikia visai!Iðvaþiavo ir tegul dingsta! Tai galø gale valkatos! O baisiausia, kad tai vergiðkiþmonës. Vergo archetipas. Vergas irgi neturi tëvynës.

96S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 96

97

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

V. D. Arvydai, yra atvirkðèiai: jie – visiðkai laisvi þmonës.A. Š. Kokie jie laisvi þmonës? Nepainiok laisvës su judëjimu tuðtumoje! V. D. Ar tai nëra galutinë pakopa laisvei? A. Š. Atsipraðau – laisvë yra ásipareigojimas. Kaip tai buvo apibrëþiama se-

novës Graikijoje: laisvë yra ásipareigojimas vietai, ðiuo atveju – sodybai, savo të-vynei, savo valstybei. Tai yra susisaistymas, bet ne pakrikimas.

V. R. Taèiau jeigu tëvynë privatizuota? Jeigu jos nebëra? R. T. Norëèiau ir að susisaistyti su sodyba, bet jos nëra. Tiesiog nëra. Ji buvo

provincijoje, bet jà atëmë Vilnius, mano profesija, o naujos susikurti tokioje pri-vatizuotoje Lietuvoje jau nebeámanoma. Mano tëvai sodybà susikûrë soviet-meèiu, o að, gyvendamas laisvoje Lietuvoje, – jau negaliu.

V. D. Þmonës pajuto, kad tëvynës nebëra, kad joje paprastam þmogui nebërateisiø. Juk ne jie sukûrë tas sàlygas, dël kuriø buvo priversti bëgti ið Lietuvos.Èia negalima gyventi, jie negali iðmaitinti vaikø! Taèiau kuo ir kaip maitinti –irgi klausimas.

R. T. Ið esmës þmones ið tëvynës iðstûmë stambusis kapitalas, turtuoliøklasë. Naujieji kapitalistai, kurie yra ne kas kita, kaip buvæ senieji bolðevikai beijø palikuonys. Vyrai juodais drabuþiais. Ir kiek paþinojau tø emigrantø, staþuo-damasis Èikagoje, visi svajoja gráþti namo, á Lietuvà. Tyèia klausinëdavau, visikaip vienas atvaþiavæ tik dvejiem trejiems metams, su vienu tikslu: kad uþsi-dirbtø pinigø namams ar butui tëvynëje. Ir visi jau gyvena ten daugiau neideðimt metø su blëstanèia gráþimo viltimi. Nes Lietuvoje jiems vietos nebëra, èiajau viskas uþgrobta. Èia jau irgi ðeimininkauja tie patys bankai. Ir emigrantøuþdarbiai ðiandien mums juokingi – kà jie èia galëtø su tais savo vargo doleriaisnuveikti? Dar be paþinèiø, be pozicijø? Vienas giminaitis po deðimties metøtrumpam gráþo á Vilniø, pas artimuosius. Manë, nustebinsiàs visus savo galimy-bëmis, bet greitai apsiblausë, apniuko. Uþteko kad ir mûsø „Akropolyje“ apsi-lankyti. Tokiø parduotuviø Amerikoje nematæs... Ir apskritai stebëjosi pasikei-tusia Lietuva. Jûs labai gerai gyvenate, sakë. Vëliau gráþo á savo amerikietiðkàjàvergijà, nes èia ásikurti per menki jo finansai. Dþiaugiuosi, kad èia gyvenu – taipuikiausia ðalis, kokià þinau, bet iðgyventi èia labai sunku. Ir darosi vis sunkiau.Að suprantu ir uþjauèiu tuos, kurie anksèiau tuos sunkumus numatë ir norëjonuo jø apsisaugoti parsiduodami á Amerikos kapitalo vergijà. Dabar nereikiataip toli keliauti – parsiduoti iki gyvos galvos gali ir èia.

V. R. Kaip pradinëje kapitalizmo stadijoje Anglijoje valstieèiai buvo suvarytiá miestus, atitraukti nuo þemës? Kapitalui reikëjo darbo jëgos! Dabar – tas pats:kapitalas ieðko ir randa geriausiø vietø savidaugai, tad sutraukia á jas miniasdarbo jëgos, þmogiðkøjø iðtekliø. Po kurio laiko pakyla, palikdamas dykras, irpatraukia paskui save naujas darbo jëgos minias. Kapitalas ugdo ávairiausiusþmogaus dvasinius, meninius ir paþintinius poreikius, taèiau viskà verèia iðtek-liais ir prekëmis, nususindamas pasaulá. Ir jeigu mums èia, Lietuvoje, pavyko ið-silaikyti tokiais sunkiais laikais, neturëtume ið aukðto þiûrëti á tuos, kurie tokiosgalimybës neturëjo ir dël savo, dël savo vaikø iðlikimo ar gerovës bëgo á uþsiená.

A. Š. Kodël? Kiekvienas turi galimybæ. Þmogus neturi galimybës tada, kai jápasodina á gyvuliná vagonà ir iðvaro uþ Baikalo. Bet kad dabar neturëtø galimy-bës... Juolab kad að konkreèiai paþástu daug ið tø iðvaþiavusiøjø.

V. R. Bet visiems tas netaikytina, nes dauguma Lietuvos rajonø nuskurdo vi-siðkai. Pagrindiniai emigrantai ir yra ið tø nuskurdintø rajonø. Ypaè jauni þmo-nës, kuriems nëra jokio normalaus darbo.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 97

R. T. O tokie ypaè nori gyventi. Nori ðeimà turëti, jà iðlaikyti. Bet dabar jiejau tikrai prapuolæ: niekada neuþsidirbs tiek, kad galëtø be rûpesèiø gráþti á Lie-tuvà.

V. D. Þinoma. Norëèiau reaguoti á tà Regimanto mintá: iðvyko uþsidirbti pini-gø butui. Tai Lietuvoje ðiandien yra nerealu. Lietuvoje savo darbu butui tikraineuþdirbsi. Bet kaip tokia situacija susidarë? Ji negali bûti tokia.

A. Š. Vienas ið akcentø yra toks: saulutë jau nusileido, ir mes nebesugráðimeten, kur buvome.

V. D. Girdint ðità Arvydo mintá rodosi, kad jis þodis þodin kartoja V. Maèerná.Mes atëjome á Europà, kai jos saulë jau leidosi.

A. Š. Na, èia jau ne mano, èia Osvaldo Spenglerio idëjos. Europos saulutë irginusileido, net þemiau nei Lietuvos.

V. D. Gráþkime prie kitos metaforos: saulë leidþiasi, bet ji kasdien pateka.A. Š. Ji patekës jau be mûsø.V. D. Na, bent kitiems...A. Š. Ne, að nedejuoju. Prieðingai. Jei kalbëèiau apie save, turëèiau sakyti,

kad niekada dar nebuvau taip susijæs su mûsø þemës ploteliais kaip dabar. YraAlksnupiai, Valiliðkiai ir prie Grûdos yra, ir...

V. D. Tikras benamis... Klajûnas...A. Š. Að – ne klajûnas. Tai – mano namai.V. R. Klajûnas nepaneigia namø. Ið pokalbiø su Pauliumi Normantu ástrigo

jo pasakymas: kuo ilgiau gyvenu ir kuo daugiau keliauju (klajoju – jis save vadi-na „pasaulio valkata“), tuo labiau sugráþtu á Þemaitijà, á tà savo gyvenimo konk-reèià vietà...

V. D. Á tas savo pelkes...V. R. Taip, á tas pelkes. Ir èia jis puikiai jauèia nuotaikà kad ir tø senø kapi-

naièiø, kur dar susirenka pagiedoti tikri þemaièiai...A. Š. Sutinku, kad klajûnas – tai ne nomadas.V. D. P. Normantas – Lai Vëjus... Ir jei gráðim prie literatûros, pripaþinsim,

kad kûrëjai savo dvasioje tikrai turi daug klajûniðko elemento.V. R. Tai susijæ ir su romantiðka menininko pasaulëjauta, be to, juk paèiu kû-

rybos aktu turi kaþkur iðeiti: ið kalbos, ið namø, ið giminiø, ið þmoniø – ið visøtø dalykø taip radikaliai iðeinama, kad paskui labai sunku sugráþti. Visa tai, kaspalikta, tampa skausmingu pëdsaku, kuris velkasi paskui menininkà, bet ið na-mø neiðëjæs irgi nieko nepadarysi, nieko nesukursi.

V. D. Taip, nesukursi nieko. Sakykim, Regimantas yra uþèiuopæs esminiødalykø. Jo vaizduotëje seni namai veikia lyg koks fenomenas. Ðtai yra tokie Vil-niaus Uþupio namai (novelë „Seni namai“) ir sàmonëje atsirandanti kita erdvë.Pacituosiu vienà sakiná: „Vaikðtau po pasikeitusius gimtinës laukus, matau juo-dus arimus – ilgos, begalinës vagos, keista, kad èia viskas taip plaèiai iðarta – ikipat horizonto, – kad aplink taip tamsu, toks þemas dangus ir kad mûsø namaistovi vidury arimø.“ Namai – kaip mûsø dalis, kaip esmë. Jie gali bûti prarasti,nutolæ. Ir kartu jie – mûsø savastis. Ðtai Regimantà stebina V. Mykolaièio-Putinokraðtovaizdis...

R. T. Neásivaizduoju, kaip ten galima gyventi, toje Suvalkijoje. Kaip ant stalo,vien lygûs, plokðti laukai. Ne þmonëms, o burokams...

V. D. Taip, mums, þemaièiams, sunku ásivaizduoti. Bet visgi – tas maþytisPutino tëviðkës kalnelis. Juk tikras jo vardas – Kruðakalnis. O Putinas já sukûrëkaip Auðros kalnà, Auðrakalná. Iðdidino já. Nuo to kalnelio, kurio tëra keli met-rai, iðvis nieko nesimato. Palyginkit, kas matosi nuo Girgþdutës, Medvëgalio ar

98S

vars

tym

ai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 98

99

Nam

ai ir

ben

amys

të li

tera

tûro

je

Ðatrijos... Bet kûrybinë sàmonë ir tà gimtøjø namø kauburëlá iðdidina kaip kokiàypatingà aukðtumà, nuo kurios matyti tokie saulëlydþiai...

R. T. Stovëjau að ant jo ir verkti norëjosi – nieko nesimato. Vien ganyklos irvagos. Apgaulinga ir visa kûryba, efemeriðka kaþkokia. Kartais manyje kyla pa-siprieðinimo, neigimo banga. Tai ne mano þinojimas, bet mano namai prieðinasivisam tam kalnelio idealizmui, visoms toms plynës abstrakcijoms.

V. D. Ir vis dëlto sàmonë susikuria tokius namus, kokiø jai reikia. Nepai-sydama fiziniø iðmatavimø, ji kuriasi metafizinius... Sàmonë modeliuoja.

A. Š. Að siûlau gráþti prie þodþio siela. Jis yra þymiai tikslesnis, geresnis negusàmonë. Jis viskà apima – ir sàmonæ, ir pasàmonæ, ir protà, ir kalbà... Jis tokssavas ir tikslus.

V. R. Taèiau ir sàmonë ne tokia jau paprasta. Sàmonë „veikia“ áveikdama in-dividà, kreipdamasi á kitus ir pritraukdama kitus. Ji reiðkia bendrà màstymà,màstymo sàsajumà. O kai sàmonë visiðkai ir besàlygiðkai atsiduoda mokslui, taivirsta sàmokslu. Beje, lygiai kaip ir rusø kalboj. Pridëkime dar ir sàþinæ.

R. T. Jei neklystu, siela – vokiškos kilmës. Seelen, ar panaðiai. Lietuviðkai bû-tø – vëlë. Bet ji jau gyvena su velniais. Su Vëlinu – vëliø valdovu. Na, èia kalbosromantika, man ji nieko nereiðkia. Siela vis tiek neturi vardo. Lietuviðkai – tie-siog pats...

A. Š. O siela privalo turëti ðaknis. Sodybà privalo turëti. Jeigu siela neturisodybos, ji virsta tik sàmone.

R. T. Kaip ir vëlë be velënos.V. D. Arba – nesàmone.A. Š. Ir tada randasi nesàmonës fenomenologija. Sulig tuo, manau, mums rei-

këtø pokalbá baigti. Kai bendraudavau su þurnalistais, visi mûsø pokalbiai baig-davosi maþdaug tokia fraze, visi jie kaip susitaræ sakydavo: Profesoriau, o gal jûspasakykite kà nors optimistiðkesnio? O èia jûs kalbëjote taip pesimistiðkai... Betpasakysiu beveik ciniðkai: að negaliu gyventi nei uþ tuos, kurie buvo, nei uþ tuos,kurie dabar kapanojasi, nei uþ tuos, kuriø èia nëra. Tai – jø reikalas, ne mano. Aðgaliu gyventi tik uþ save. Ir að turiu tëvynæ, turiu namus, esu taip tvirtai suaugæssu ta savo þeme, su savo sodyba, taip tvirtai ásodintas, kad manæs ið èia tikrainiekas nebeiðraus. Nebent kas nors ásodintø á gyvuliná vagonà, tada – kitas rei-kalas. Bet dabar – niekas mano namø nepakeis. Þodþiu – man yra gerai. Yra ge-rai todël, kad turiu savo namus. Ir galiu tà savo gyvenimo gerumà, tà savo psi-chologiná komfortà, kaip dabar sako psichologai – naujieji ðamanai, – susieti bû-tent su tuo, kad turiu namus. Að visà laikà jauèiuosi esàs namuose, net bûdamaskur nors kitur. Kur tik bûèiau, niekada neatitrûkstu nei nuo Ðermukðniø gatvës,nei nuo Alksnupiø... Tai neátikëtinai nuostabus dalykas. Tad mano gyvenimasdabar pasidarë daug smagesnis negu jaunystëje. Vis dëlto jaunystëje esama daugnomadizmo. Tai – iðëjimo laikas, o að jau sugráþau. Mano esminës knygos lemtin-gas skyrius taip ir vadinasi: „Sangràþa“.

V. D. Taip. Bûti, vadinasi, bûti namie. Kitokios bûties formos mums nëra. Taibûsena, jausmas, jausena.

R. T. To vienas kitam ir palinkëkim. O namai – kintantis dydis. Juose reikiabûti, juos kurti, nuolatos kûrenti...

Parengë REGIMANTAS TAMOÐAITIS

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 99

100

REGINA NORKEVIÈIENË

Mokyklø lituanistika reformøskersvëjuose

Lietuvoje streikuoja mokytojai. Nepriklausomoje Lietuvoje, galinèioje laisvaiir savarankiðkai spræsti ðvietimo problemas. Ðvietimo reforma tæsiasi keliolikametø, bet esminës problemos taip ir neiðspræstos. Lietuvos ðvietimo lygis smun-ka. Tà konstatuoja ir daugelio þmoniø nuomonës, ir oficialûs tyrimai.

Visi reformø skersvëjai, visos mûsø visuomenës bei mokyklos nelaimës beneskaudþiausiai palieèia labai jautrià, labai paþeidþiamà sritá – mokyklinæ litua-nistikà. Jà þeidþia nuo pirmøjø iki baigiamøjø klasiø.

Mokyklø pertvarkos pradþioje Lietuvoje veikë Pedagogikos institutas, ásteig-tas 1958 m. Jame bûta pajëgiø, kvalifikuotø Pradinio ir Lietuviø kalbos bei lite-ratûros mokymo sektoriø. Jø darbuotojai rengë programas, vadovëlius, raðë moks-linius darbus, gynë disertacijas, këlë mokytojams kvalifikacijas, talkininkavo mi-nisterijai, rengianèiai egzaminus. Taigi – èia derinami mokslo ir praktikos darbai.Kokia tarybiniais metais buvo Lietuvos mokyklos padëtis, kokios pedagogø litua-nistø darbo sàlygos – kartoti nebereikia.

Reformuojant nepriklausomos Lietuvos mokyklà, Pradinio mokymo sektoriuspasiûlë esmingai atnaujintà ðio koncentro gimtosios kalbos ugdymo sistemà –programas, vadovëlius. Jø paslaugø kategoriðkai atsisakyta. Sektoriaus vadovëið instituto iðëjo, darbuotojai iðsivaikðèiojo po kitas ástaigas. Gimtosios kalbos ug-dymo pertvarkymo ëmësi to paties instituto bendradarbës, maþiau ásigilinusios ápradinio koncentro specifikà. Bandyta diegti ið esmës reikðmingas integracijosidëjas, taèiau jø realizavimas programose bei vadovëliuose buvo ir liko labai abe-jotinas, o senoji sistema sugriauta. Be to, pradinëse klasëse ávedus idiografinávertinimà, atsisakius paþymiø, kalbos ugdymo lygis dar labiau smuko. Daugeládeðimtmeèiø Lietuvoje kurti tvirti pradinio mokymo pagrindai susvyravo.

Kita negerovë: atsisakius sisteminio gimtosios kalbos mokymo pradinëse kla-sëse, atëjusiems á penktàjà mokiniams teko patirti lûþá. Jie mokësi pagal þymiømokslininkø bei pedagogø vadovëlá, kuriame pateiktas jau kitokiu – sisteminiu –principu sudarytas kalbos mokymosi kursas. Nedermë tarp pradiniø ir penkto-sios klasës tikrai nepadëjo normaliai mokyti gimtosios kalbos, ugdyti raðtin-

AKCENTAI

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 100

gumà. Tiesa, mokyklai pasiûlyta ir antra vadovëliø serija, pratæsianti pradiniøklasiø vadovëliø tendencijà, taèiau ji neprigijo.

Gal kiek maþiau nukentëjo V–VIII klasiø literatûros kursas. Nors programøbûta visokiø – ir maksimalistiniø, sukraunanèiø septintokams visà akademinásenosios literatûros kursà, ir minimalistiniø, graþiø þodþiø sraute paskandinan-èiø bet koká konkretø turiná, jos egzistavo tarsi ðalia mokyklos, o skaitiniø vado-vëliai teikë labai daug tekstø arba prasilenkdami su mokiniø amþiaus psicholo-gijos reikalavimais, arba pradþiugindami naujais vaikø literatûros horizontais.Vieni vadovëliai paseno, kiti sëkmingai atnaujinami, ateina nauji.

Rimtos literatûrinio lavinimo problemos iðkilo kaip tik átvirtinant naujà re-formuotos mokyklos struktûrà 10 + 2. Po aðtuntos klasës ketveriø metø kursaslûþta á du koncentrus, o jø dermës problemø nepavyksta iðspræsti nuo pirmøjøprogramø iki dabarties. IX–X klasëms buvo iðleisti vadovëliai – ir labai aukðtoliteratûrinio bei poligrafinio lygio, ir þemesnio, taèiau aiðkiai prasilenkiantys sudaugumos mokiniø galimybëmis. Naujai sugalvotas ir nuolat kaitaliojamas egza-minas tiesioginio ryðio su konkreèiu ðio koncentro literatûros kursu neturëjo irneturi. O kursas sunkiasvoris – bandoma aprëpti visuotinës ir lietuviø literatû-ros raidà, nors adresuojamas vos ið paauglystës þengiantiems jaunuoliams. Eg-zaminas, literatûros kursas ir mokiniø interesai orientuoti skirtingomis krypti-mis. Ar tà nedermæ pavyks uþglaistyti talentingiems naujø vadovëliø autoriams –parodys ateitis.

Gimnazijos, á kurias priimami (ar nesant vietø nepriimami) baigusieji aðtuo-nias klases, vëlgi priverstos atsiþvelgti á deðimtmetës pagrindinës mokyklos pro-gramas bei egzaminus. Dël tø ,,persiklojanèiø“ klasiø daug kalbëta ir raðyta, betkas, kodël tà problemà sukûrë ir uþkrovë lituanistams, beje, ne tik jiems, kukliainutylima, nes reikëtø kalbëti apie reformos klaidas, jø taisymà.

Dviejose baigiamojo koncentro klasëse vël literatûros kursas dëstomas chro-nologiniu nuoseklumu, vël bëgama per epochas. Nors ðiuo klausimu bûta dauggraþaus atsiraðinëjimo, aukðto stiliaus aiðkinimø, esmë liko: literatûrinis lavini-mas aukðtesniuose koncentruose supainiotas, neiðvengta dubliavimo. Privalo-mai ávestas profiliavimas reikalus dar labiau supainiojo. Kas visa tai sugalvojo,kas atsakingas, kokie rezultatai – vël nutylima.

Normalioje gimtosios kalbos ir literatûros – kaip kiekvieno mokymo dalyko –sistemoje svarbûs mokymo tikslai, kurso turinys, apimtis, pagrindiniai þiniø, ge-bëjimø reikalavimai. Visa tai apibrëþianti terminija kinta, esmë lieka (tiesa, kei-èiasi akcentai: kalbëti apie þinias dabar labai nemadinga). Ðios problemos spren-dþiamos programose, vadovëliuose, nagrinëjamos didaktikos darbuose. Egzami-nas – baigiamasis darbo etapas. L. Jovaiða apibrëþia: ,,Egzaminas – mokomojokurso arba jo dalies þiniø, mokëjimø ir ágûdþiø tikrinimo pagal nustatytà pro-gramà metodas“ (,,Enciklopedinis edukologijos þodynas“). Dabartinëje mokyklo-je kaþkodël pasikeitë prioritetai: tarsi pamirðtamas mokymo procesas, nustumtiá periferijà mokymo programø, vadovëliø, mokymo metodø ir kiti klausimai. Be-veik neliko þmoniø, specialiai tuos klausimus nagrinëjanèiø, taèiau ákurtas egza-minø centras, kasmet garsëjantis didesniais ar maþesniais skandalais. Mokyk-linë lituanistika (ir ne tik ði mokymo disciplina) tarsi apversta atvirkðèiai: svar-biausia – egzaminas, o ne mokymo procesas. Nes egzaminas ir literatûrinio la-vinimo turinys egzistuoja kiekvienas sau tarsi nesusisiekiantys indai. Natûralu,kad abiturientai piktinasi: ,,Ir ko tie mokytojai lenda su savo literatûra? Mumssvarbu egzaminas.“ Gal ið tikrøjø svarbiau ne mokytojas, o korepetitorius, vik-riai persitvarkantis pagal kasmet keièiamus egzaminø reikalavimus?

101

RE

GIN

AN

OR

KE

VIÈ

IEN

Ë.

Mo

kykl

ø li

tuan

isti

ka...

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 101

Solidus egzaminø centras su visuomene jau kalba per atstovæ spaudai. Lëðøuþtenka viskam – beveik kaip prezidentûroje. Deja, ÐPC (Ðvietimo plëtotës cent-ras), buvusiame Pedagogikos institute, þmoniø, specialiai besigilinanèiø á moky-mo proceso problemas, aukðtø kvalifikacijø mokslininkø liko vos vienas kitas.Okupacijos deðimtmeèiais ðioje ástaigoje dirbo penki septyni mokslinius laips-nius turintys lituanistai, buvo ugdomi jauni mokslininkai. Ðvietimo ministerijo-je lituanistika rûpinosi du trys darbuotojai (vyresnës kartos lituanistai dar prisi-mena buvusius inspektorius Jonà Mikelinskà, Vytautà Jakelaitá, Gediminà Sa-mulioná, Stefà Grajauskienæ – ryðkias asmenybes, aukðtø kvalifikacijø specialis-tus). Ar kas prisimins dabartinius?

Mokyklinë lituanistika buvo labai svarbi aukðtøjø mokyklø dëstytojams, lite-ratûrologams, kalbininkams. Visi suprato: kokius þmones uþauginsime mokyklo-je, tokià Lietuvà turësime.

Vartau iðlikusius archyvus. Baigiantis septintajam deðimtmeèiui buvo ren-giamasi pertvarkyti literatûros programas. Projektai pateikti Lietuviø kalbos irliteratûros institutui, Lietuvos raðytojø sàjungai, Vilniaus universiteto, Vilniausir Ðiauliø pedagoginiø institutø lituanistinëms katedroms, daugelio rajonø, mo-kyklø lituanistams. Vyko svarstymai, gavome atsiliepimø raðtu. Atsiliepimø teks-tai – deðimtimis puslapiø, juose jau tada garsiø ir vëliau pagarsëjusiø moksli-ninkø pavardës: J. Lebedys, A. Sprindys, Donatas ir Leonardas Saukos, E. Buke-lienë, R. Mikðytë, A. Samulionis, A. Zalatorius, V. Galinis ir kt. Visiems buvo svar-bios mokyklos problemos, nebûta iðdidaus atsiribojimo, þvilgsnio á mokyklà kaipá kaþkà svetima, niekinga, o á didaktikos specialistus – kaip á þmones, priklau-sanèius þemesnei kastai. Toká poþiûrá teko pajusti vëliau.

2007 m. vël parengti nauji pagrindinio mokymo programø projektai. Ar á juosgilinsis dabartinë literatûrologø, raðytojø karta? Ar su jais bus tariamasi? Ar buspasitenkinama tik paskelbimu internete, kad tie programø projektai paskæstøbegaliniame informacijos sraute? Juo labiau, kad dar nëra aukðtesniojo koncent-ro, negalima vertinti visumos.

O gal, ásigalëjus rinkos ekonomikai, nebesvarbus þmogaus ugdymas, jo litera-tûrinis lavinimas, vertybiø perteikimas? Svarbiausia – rezultatas, konkretus áver-tinimas paþymiais ar balais. Tuo ir uþsiima Egzaminø centras. Egzaminas natû-raliai uþgoþia mokymo procesà. Taèiau vis atsiranda lituanistø, savo kartos don-kichotø, vël ir vël bandanèiø spræsti senas ir naujas mokyklinës lituanistikosproblemas.

Prieð devynerius metus – 1999 m. geguþës 7–8 d. Vilniuje ávyko respublikinëlituanistø konferencija ,,Literatûra mokykloje: pokyèiai ir paþiûrø sankirtos“.Grieþèiausiai mokytojø ir ðvietimo valdininkø paþiûros susikirto dël rengiamosabitûros egzaminø reformos, dël vëluojanèiø programø, vadovëliø, abejotino eg-zaminø raðinio, vadinamosios interpretacijos, raðymo pagal pateiktà schemà.Dr. R. Tamoðaitis tuomet tiksliai apibûdino diskusijos esmæ: ,,Jei interpretacijabûtø schema, labai paprastas bûtø literatûros mokymas ir tragiðkai nuobodi lite-ratûra“ (,,Dialogas“, 1999 m. geguþës 14 d.). Bûtent per ðiuos devynerius metustokiu keliu bandyta stumti mokyklà: literatûros mokymas nuskurdintas, moky-tojai priversti dresuoti mokinius pagal kintanèias schemas. Literatûra daugeliuimokiniø tikrai tapo tragiðkai nuobodi. Ji laipsniðkai stumiama ið mokyklos. Vir-ðûnë – nauja abitûros egzaminø reforma: egzaminø raðinyje galima apsieiti beliteratûros. Ar bus iðgirsti pavojaus signalai, laiku atsipeikëta, ar vël nebus ab-soliutinami formalûs reikalavimai?

Praëjo devyneri metai, átempti, nervingi, kasmet lydimi didesnio ar maþesnio

102A

kcen

tai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 102

103

RE

GIN

AN

OR

KE

VIÈ

IEN

Ë.

Mo

kykl

ø li

tuan

isti

ka...

triukðmo dël nevykusiai tvarkomos IX–XI bei XI–XII klasiø gimtosios kalbosugdymo bei literatûrinio lavinimo sistemos, netinkamo egzaminø turinio ir for-mos. Pasakose per tiek metø nudëvimos geleþinës kurpës, tik lituanistø padan-gëje jokiø pragiedruliø: tie patys mokytojø bei mokslininkø kaltinimai egzaminøcentrui, tie patys valdininkø atsiraðinëjimai. Visai Respublikai aiðku: per devy-nerius metus kai kurie specialistai tikrai árodë, jog jie nëra specialistai. Nejaugidevyneriø metø neuþteko patiems tai suvokti?

Prieð devynerius metus doc. K. Urba kalbëjo: ,,Á konferencijà susirinko þmo-nës, kuriems literatûros dëstymas yra kiekvienos dienos kanèia ir skausmas“(,,Dialogas“, ten pat). Po devyneriø metø Vilniuje á konferencijà vël rinkosi litua-nistai, kvieèiami jaunesnës kartos mokytojø entuziastø, spaudoje iðsakiusiø opiau-sias problemas. Apie mokyklinæ lituanistikà, ypaè literatûros padëtá vël skau-dþiai kalbëjo tie patys ir kiti mokslininkai, mokytojai. Ministrë kita, ,,suderëta“gal kitos partijos, dauguma valdininkø – tie patys. Ar ðá kartà jiems uþteks laikomokytojø bent iðklausyti, ar, kaip prieð devynerius metus, visi iðeis: ,,Rytoj iðva-þiuojame <...>. Taip, visi. Esame susitaræ, kad po vienà niekur neiname“ (,,Dia-logas“, ten pat).

Jeigu iðklausys – ar galima tikëtis stebuklo? Ar yra ministerijoje ir jos sateli-tinëse ástaigose rimtø lituanistø, stipriø asmenybiø, norinèiø ir galinèiø spræstiproblemas, kurios nuvedë Lietuvos mokyklà á skaudþià krizæ? O gal teisus filoso-fas A. Ðliogeris, kategoriðkai teigdamas: ,,Ðvietimo ministerija jau 10 metø neda-ro daugiau nieko, tik naikina ðvietimà Lietuvoje“ (,,Respublika“, 2008 m. kovo 10d.). Panaðios mintys nuolat iðsakomos ir pedagoginëje, ir ne tiktai pedagoginëjespaudoje. Deja, jos arba neiðgirstamos, arba atsiraðinëjama nesuvokiant opo-nento lygio.

Kai pasiekia krizæ, þmogus arba visuomenë pasveiksta ar þûsta. Tikrai atëjolaikas perþiûrëti euforiðkas 1989 ir vëlesniø metø ðvietimo reformos nuostatas,ávertinti, kas buvo teisinga, kur padaryta klaidø, kur per tuos keliolika metø nu-ëjo mokykla. Atrodytø, jog viena esminiø problemø – gimtosios kalbos mokymas,bûtent tie koncentrai, kurie daugiausia nukentëjo ir dël nevykusiai pasirinktosmokyklos struktûros, ir dël netinkamai organizuojamø egzaminø, ir dël kitøprieþasèiø. Yra þmoniø – ir gerø mokytojø, ir gabiø vadovø, ir rimtø mokslinin-kø. Dar ne visa Lietuva iðsivaikðèiojo. Deja, ne jie sprendþia ir mokyklos, ir mo-kyklinës lituanistikos problemas. Belieka cituoti dabar nemadingà, prastai ið-verstà V. Majakovská: ,,Vilku sugrauþèiau biurokratizmà…“

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 103

104

LIUDVIKAS GIEDRAITIS

Sàjûdþio pakylëtiEkologinio dviratininkø þygio „Lietuva – mano namai“ metraðtis(1988-øjø liepos 20 d.–rugpiûèio 2 d.)

Ðis þygis prasidëjo ne nuo Gedimino aikðtës. Jis prasidëjo nuo didelio ne-teisingumo, kurá visi patyrëme ir tebepatiriame, iðgyvenome ir tebeiðgyvenamenetekæ tautiniø simboliø, tradicijø tæstinumo, ekonominio, politinio suvereniteto,iðkentæ sibirus, gyvenæ slegiami kasdieniø praradimø. Skaudþios ekologinës þaiz-dos bei valdininkijos neatsakingumas, nebaudþiamumas ir demogogija tiesiogiaipastûmëjo mus veikti. Nemunas, Neris, Nevëþis ir daugelis Lietuvos upiø – jautik vaizdingi paplavø ir srutø grioviai. Kurðiø marios dûsta, spauda skelbia apieoro uþterðtumà Jonavoje, Këdainiuose, Naujojoje Akmenëje, Maþeikiuose ir kitur,o vyriausybë, kalbama, vis tiek ketina leisti Naujojoje Akmenëje deginti TarybøSàjungos europinës dalies sudëvëtas padangas... Problemø skaudumas per daugakivaizdus, kad, þmogau, ásitikintum: pasikliaut valdininkijos gera valia – jaunusikalstama.

Kelionæ, vadinamà dviratininkø ekologiniu þygiu „Lietuva – mano namai“,sumanë trys vyrukai ið Mokslø akademijos, visi fizikai, visi Sàjûdþio idëjø iðpa-þinëjai: Artûras Greièius, Ðarûnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Pirmajamrûpëjo labiau pakylëti dalykai („...tautos gyvastingumo paslaptis...“), antrajam –konkreèiais gerais darbais padëti þmonëms („...na, upelá iðvalyt, senam þmoguimalkas sukapot...“), treèiasis buvo kupinas politiniø agitaciniø tikslø. Tik niekasneásivaizdavo, kaip tas þygis atrodys, o juo labiau – kas laukia jo dalyviø po to.Bet kai 1988 m. liepos devintà dienà po mitingo Vingio parke „Þemynos“ klubopirmininko pavaduotojas Zigmas Vaiðvila paskelbë apie rengiamà ekologiná þygádviraèiais, trauktis nebebuvo kur.

Kelios dienos prieð þygá Mokslø akademijos salëje Rimantas Astrauskas taipapibûdino pagrindinius kelionës tikslus: ðnekësim þmonëms apie ekologiniø rei-

LIETUVOS PERSITVARKYMO SÀJÛDÞIUI – 20

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 104

kalø svarbà, aiðkinsim Sàjûdþio mintis, rinksim paraðus po laiðkais: TSRS Mi-nistrø Tarybos pirmininkui N. Ryþkovui dël reikalavimo nutraukti Ignalinos ato-minës elektrinës treèiojo bloko statybà, ir – TSRS Aukðèiausiosios Tarybos Pre-zidiumo pirmininkui A. Gromykai dël kareivio A. Sakalausko tragedijos bei at-kreipsime dëmesá á kariuomenës moraliná smukimà, praðysime tarpininkauti,kad A. Sakalauskas bûtø gràþintas gydyti á Lietuvà ir atiduotas tëvø globai.Dirbs sociologø grupë: pildys anketas, kuriose atsispindës þmoniø þinios apieSàjûdá, ekologines problemas. R. Astrauskas pasiûlë pasidalyti á apylyges grupes:vienà – laiðkø, kità – sociologø, dar vienà – plakatininkø, pasirengusiø bet kadasukurti reikalingus plakatus, ir vadinamàjà avangardo, kuri miestuose, mies-teliuose turës pasirodyti anksèiau uþ kitus, kad iðkabintø ten skelbimus apiemûsø atvykimà. Vadovø nebûsià: visi vadovai ir visi eiliniai. Dalyviø sàraðø taippat nebus. Dalyvauja ar nedalyvauja, valandà, dienà ar abi savaites – kiekvienolaisvas reikalas. Bus tik „ðturmanai“, þinantys marðrutà, o kà nuveiksime, pri-klausys nuo mûsø paèiø. Vienys gera valia bei bendri kilnûs tikslai, kurie ir musturëtø kilninti, daryti geresnius... Iðvyksime liepos 20-àjà 13 val. ið Gediminoaikðtës.

1988.VII.20 GEDIMINO aikðtë VILNIUJE – PABRADË

Kai pusvalandá prieð numatytà iðvykti laikà artëjau Gedimino aikðtës link,buvau pakiliai nustebintas ið tolo suðvytëjusio mûsø tautiniø vëliavø geltonumo.Aikðtëj prie varpinës bûriavosi keli ðimtai þmoniø. Virð jø plaikstës plakatai: „Ne –III Ignalinos blokui“, „Ignalina – novyj Èernobyl’“, „Moskva – bud’te v gostiach,kak v gostiach“, „Paþadinkite Lietuvà“... Prie Katedros kolonø stovëjo bûrelisjaunimo. Ið ten sklido smuikeliø muzika, matësi uþraðas „Konservatorija remiadviratininkus“. Á palydinèiuosius ir iðvykstanèiuosius kreipësi R. Astrauskas, trum-pai nusakë þygio tikslus. „Þemynos“ klubo pirmininkas Juozas Dautartas apibû-dino klubo atsiradimo prieþastis (Lietuvos vandenø, oro uþterðtumas), tikslus (pro-paguoti gamtosaugos idëjas, vieðinti skaudþias problemas, nuo ðiol valdþià tu-rintys teatsako uþ savo veiksmus ir jø pasekmes). „Neverta laukti, – uþbaigë, –kol praregës kai kurie vadovai, reikia veikti!“

Iðlydintiesiems mojant, apþergëm dviraèius ir pro Gedimino kalnà, tiltukuper Vilnià, tiltu per Nerá, Þirmûnø gatve pradëjom savo kelionæ.

Pirmà kartà stabtelëjome prieð Nemenèinæ ant kalno, kur baigiasi dviraèiøtakas. Èia vienas „ðturmanas“ atkreipë dëmesá á pirmàjá nesklandumà: bûtinavaþiuoti kartu, neiðsiskirstyti, padëti atsiliekantiems. „Vëliava, su kuria keliau-jam, turëtø pakylëti mus aukðiau uþ bet koká egoizmà.“

Pirmoji nakvynës vieta – erdvi miðko aikðtelë netoli Pabradës, prie Þeimenosupës. Atguþëjom – ir kaip grybø po ðilto lietaus èia dygte pridygo palapiniø, oprie ávaþiavimo ant ilgo þalio audeklo atsirado didþiausias uþraðas: „Stok á betkurià organizacijà, kuri stengiasi sustabdyti þemës niokojimà. Neduok ramybëssavo deputatams, jei tau atrodys, kad gamta nesaugoma kaip dera. Protestuok,stenkis, kad valdþia sukrustø. Atmink: augalai ir gyvûnai neturi deputatø, jienegali streikuoti, jø niekas neuþstos, iðkyrus mus, þmones.“ Daugelis turëjo irsavo uþraðus. Ðtai rudabarzdis vyrukas ant marðkiniø priekio uþsiraðæs: „Tre-èiam blokui – ne!“, o ant nugaros – „Remkite Sàjûdþio veiklà!“ Ðtai kepurë,matau, su uþraðu: „Neterðk Lietuvos“, tolëliau prie palapinës betriûsianèiai antnugaros: „Baimë – mûsø nelaimë.“ (Net krûptelëjau, tuos tris þodþius perskaitæs.

105

LIU

DV

IKA

SG

IED

RA

ITIS

. S

àjû

dþi

o p

akyl

ëti

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 105

106L

ietu

vos

Per

sitv

arky

mo

Sàj

ûd

þiu

i – 2

0Lyg atradimas jie buvo mano minèiai, jau seniai ieðkojusiai, kaip apibûdinti tàper daugelá metø veðliai ásikerojusià mumyse baimæ. „Nelaimë!“ Taip trumpai,taikliai ir aiðkiai pasakyta.) „Komjaunimo tiesos“ korespondento praðymu pava-kary buvome sukviesti á bûrá: norëjo suþinoti, kiek mûsø yra, kokia vaþiuojan-èiøjø „socialinë sudëtis“, ið kur esame... Priskaièiavo apie 120. Studentø – 23,moksleiviø – 26, darbininkø – 9, apie pusðimtá – tarnautojø. Jauniausiam – 12metø, vyriausiam – 54. Kaunieèiø atsiliepë 15, ið Panevëþio, Ðiauliø, Ukmergës,Druskininkø, Ðalèininkø, Klaipëdos – po du, ið Ðilutës ir Prienø – po vienà. Visikiti – ið Vilniaus. Dvideðimt viena moteris. Tiek terûpëjo korespondentui. R. Ast-rauskas kreipësi á þygio dalyvius klausdamas, kas kokiø tikslø (turistiniø, eko-loginiø, tautiniø...) skatinamas leidosi á ðià kelionæ. Visi kaip susitaræ: „Ne turis-tiniø...“ – „Taip, – tad pertarë klausëjas, – o ekologiniai neatsiejami nuo tauti-niø...“ (Akivaizdu, jei iðliks ta pati ðëtoniðka priklausomybë nuo centriniø minis-terijø, nuo Maskvos, – tyliu tyliu, – gamtosaugos mums tikrai nepavyks sutvar-kyti: taip ir nunuodys ne mûsø valdomos jonavos, këdainiai, maþeikiai, snieè-kûs...)

Visi iðsiskirstë, o að vis teberymau ant þolës vienas. Uþplûdo liûdesys ir abejonës –neatskiriami mano palydovai. Ðtai jau keturis deðimtmeèius kramtau ðiokià to-kià duonà, bet visa netikra, nepastovu, sieloje tuðtuma. Ðtai vël kaþkas stumia „ba-ladotis po pasaulá“. Kam? Kodël?.. Ak, þmogau þmogeli, vis dar puoselëji viltá bûti„reikalingas“, bûti „veiklus“, „dalyvaut“. Taip taip, dalyvaut bent sakydamas: at-sitieskim, þmonës, iðtarkime, kad – esam! Nebevergaukim baimei, nesitaiksty-kim su beasmeniðkumu, dogmatizmu, nepraraskim orumo, tikëjimo savimi. Ið-tarkim pagaliau „að“, iðtarkim „mes“, iðtarkim „Lietuva, Tëvyne mûsø“... Baugûsneáprasti þodþiai, siekiai, uþ kuriuos gali bûti net ir be atodairos nubaustas.Liûdna. Politinës laisvës principà, idëjas prieð despotizmà Vakarø Europos ðvie-tëjai skelbë jau prieð porà ðimtmeèiø, o tu, þmogau, iki ðiol jauti skaudþià pras-mæ apie tai ðnekëti, tai skelbti. Antra vertus, argi bûtina per dienas minti peda-lus, kad galëtum kà pasakyti... Pagaliau – ar iðdrási, ar pajëgsi, visà gyvenimàmokytas slapstytis ir tylët...

Pakeliu galvà, matau, kaip mano bendraþygiai grupelëmis ðnekuèiuojasi, sëdiapie lauþelius, triûsia prie palapiniø, siuvasi prie drabuþiø maþas trispalves vë-liavëles, emblemas su Gedimino stulpais. Ataidi lûpiniø armonikëliø garsai, mie-los ðirdþiai mûsø dainø melodijos...

Ið kaimø gráþta sociologai. „Ne, – sako, – nieko èia þmonës apie Sàjûdá neþino.Ir lietuviðkai nesupranta. Beje, kaip iðversti á rusø kalbà „Persitvarkymo Sàjû-dis“?..“

1988.VII.21. PABRADË – ÐVENÈIONYS – IGNALINA – DRINGIO eþ.

Naktis buvo ðilta, trumpa ir beveik bemiegë: kone iki ðviesos ið visø pusiøsmelkësi ðnekos. Ðvintant jos kiek pritilo, bet netrukus vël nesulaikomai su-klego, iðtvino: rytas!

Ir ðtai mûsø raudonas–þalias–geltonas dviratininkø kaspinas labai prastuplentu, ið po sunkveþimø ratø aikðtingai ðiauðianèiu dulkiø karèius, plazdaÐvenèioniø link.

Ðvenèionys – nei lietuviðkas, nei rusiðkas, nei lenkiðkas miestelis. Mes, ke-turi grupës vyrukai, jame pasirodëm pirmieji (taip jau atsitiko). Sustojom prievalgyklos, papietavom ir ëmëmës savo darbo: iðskleidëm stendelá su kareivio A.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 106

107

LIU

DV

IKA

SG

IED

RA

ITIS

. S

àjû

dþi

o p

akyl

ëti

Sakalausko nuotrauka bei trumpu jo tragedijos apraðymu: pareigingas, dorasþmogus tarnavo Leningrade, „seniai“ kareiviai ið jo tyèiojosi, kol kareiviukasnevilty (anot spaudos, „afekto bûsenoje“) iððaudë savo kankintojus. Já, aiðku,suëmë (jis në nesiprieðinæs). Generolai, be abejo, labai nepageidavo, kad byla ið-kiltø á vieðumà, tad ðtai A. Sakalauskas – dabartinio Kaliningrado psichiatrinë-je ligoninëje. Mûsø laiðke reikalaujama, kad tas þmogus bûtø gràþintas gydyti áLietuvà, tëvams. Ir dar – kad vyriausybë atkreiptø dëmesá á kariuomenës mora-liná smukimà, vadinamàjà „dedovðèinà“. Þmonës paskaito ir daþniausiai – pasi-raðo. Bet ðtai viena þilstelëjusi senutë, apsirengusi baltu, tik labai murzinu cha-latu, në nebaigusi to raðto skaityti, kad ims bartis, garsiai ðaukti per visà mieste-lio aikðtæ, piktintis: ar ji èia turinti pasiraðinët uþ þmogø, kuris nuðovë tiek ka-reiviø! „O kaipgi tie, kuriuos nuðovë! O kaipgi – jø motinos! Ar ten ne þmonës!Þmogþudys! Matyt, ne maþo pono sûnelis, kad èia vaþinëjat, renkat paraðus uþtoká!..“ Mûsø vienas vyrukas bandë jai aiðkinti. Moteriðkë dar labiau ásiplieskë.Apspito þmonës, kai kurie ëmë tramdyt, ir ji dingo, ið kur atëjusi, – uþ valgyklosdurø... Þiûriu, artëja prie manæs karininkas (vyr. leitenantas). Klausia, koks èiatriukðmas. Trumpai paaiðkinæs tiek teiðtariau: „Juk jûs þinot, kaip yra kariuo-menëje...“ – „Þinau, þinau, – ir net nusikeikë þmogus, – taip jiems ir reikia“ (su-prask, nuðautiesiems). Pasiþiûrëjom vienas á kità: malonaus veido, ðviesiø akiøkarininkas. (Buvau gi ir að toje kariuomenëje, labai gerai atsimenu þmogø þe-minanèias patyèias, kurias ten patiria naujokai nuo „seniø“). Karininkui nuëjusnetoli stoviniavusi moteriðkë ir sako: „Skaièiau ðios dienos laikraðty („Komj. tie-sa“, 1988.VII.21) þinutæ apie dviratininkus. Ar jûs esat ið tø?“ – „Na jau taip, –sakau, – turbût ið tø.“ – „Tai koks èia jûsø tikslas?“ – „Pirmiausia – skelbti apieatominës elektrinës pavojø, o antra – apie kareivëlá... skaitët?“ – „Skaièiau,skaièiau. Bet ádomu, kaip jûs èia vaþiuojat?! Ir niekas nedraudþia?!“ – „Kol kaslyg ir niekas. Gal daug kam ir nepatinka, bet va kaþkaip judam...“ – „Ádomu. Omes èia tebegyvenam galvas nuleidæ.“ – „Kaip tik ir norim iðtarti þmonëms, –apsidþiaugiau tokia puikia proga „sakyt“, – norim iðtarti, kad gana jau mumsgyventi galvas panarinus, reikia pakelti jas, tas mûsø galvas, prisiminti, kadesam þmonës...“ Visà gyvenimà pratylëjæs, nesuprasdamas, kaip manyje atsira-do, atsivërë tokie þodþiai – net nukaitau... „Reikia reikia, – pertarë moteriðkë, –bet va kitaip ir nebemokam.“ Kiek palûkëjusi, vël stebëjosi neatsistebëdama:„Ádomu... Susibûrë – ir vaþiuoja per Lietuvà. Ir dar va su tokiom kepuraitëm: gel-tona, þalia, raudona... Ádomûs laikai atëjo, nematytai ádomûs.“ Staiga vienu metuabu atkreipëm dëmesá, kad visa pagrindinë Ðvenèioniø gatvë, vadinama „Vil-niaus“, nukabinëta Lietuvos TSR ir TSRS valstybinëmis vëliavomis. „Kokia pro-ga?!“ – suþiurom vienas á kità ir niekaip negalëjom rasti atsako. Moteriðkeiatsisveikinus („Na, laimingai jums, laimingai...“) po geros valandos toptelëjo ágalvà: gi ðiandien liepos dvideðimt pirmoji, Vilniuj net gatvë tokiu pavadinimuyra. Gal bus kokio „iðvadavimo“ diena. Taip jau, matyt, ir bus...

Po antruoju laiðku dël treèiojo bloko statybos nutraukimo þmonës pasira-ðinëjo net su ánirðiu. Bet priëjo vienas vyrukas ir sako: „Niekus veþiojat, vyrai.“ –„Kodël?“ – klausiu. „Esu statybinykas. Abu dabartinius blokus staèiau ir pria- tre-èiaja- dirbu. Va, – parodë á bûrelá vyrø, – visi èia statybinykai. Ir a-nys tø patá galipasakyt: raikia uþdraust pirmø blokø, e treèiø, kai bus dukumentai, statyt. Pir-mø – uþdaryt. Visai uþdaryt: a-nas genda, genda ir genda. Já tik palaidþia – ir byraanas, ir vël gesink . Razneð a-nas vienøkart visus èia.“ – „A tai ka- lj a-nas ta-ks?“ –iðsidaviau, kad ir að gi rytø aukðtaitis. „Já statia- labai skubom: davai, davai irdavai! Planai dega! Nu – ta-ká ir pastatia-... Untras geras, e pirmas – kad já graus-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 107

108L

ietu

vos

Per

sitv

arky

mo

Sàj

ûd

þiu

i – 2

0mas... Ne tø raða-t, vyrai.“ – „Tai po tokiu raðtu nepasiraðytumët?“ – „Ne!“ Ir piktasnuëjo.

Kai atriedëjo visi mûsiðkiai, pasirodë jauna mergaièiukë, pasakë esantiÐvenèioniø rajono laikraðèio korespondentë ir paklausë, ko, kur, ið kur mes va-þiuojam. Bûryje stovëjæs vyriausias tarp mûsø vyriðkis netikëtai labai energin-gai, karðtai ëmë ðnekët apie Lietuvëlës ekologines bëdas: atominæ elektrinæ,Jonavà, Këdainius, Maþeikius, terðalus Nemune, upelius ir eþerus, prisodrintusið laukø atitekanèiø nitratø, pasmirdusias Kurðiø marias, Naujojoj Akmenëjnumatomas deginti padangas ir – kad esama planø kitoj Lietuvos pusëj, Latvijosteritorijoje, Liepojos rajone, statyti kaþkà panaðaus á ignaliniðkæ... Mergaièiukëraðësi raðësi raðësi. O kai jai buvo gana, ðnekëtojas pasisakë pavardæ, savoadresà ir papraðë, kad bûtinai jam atsiøstø laikraðtëlá, kuriame visa tai bus ið-spausdinta. Akgi, kad sutriko mergaièiukë: „Jei išspausdins... jei straipsná ið-spausdins...“ – ëmë atsipraðinët. Gailu buvo jà stebëti...

Ið Ðvenèioniø traukëm Ignalinos link... Nuo èia nelauktai netikëtai prasidëjostebuklas, kuris lydëjo per visà visà Lietuvà: pravaþiuojanèios maðinos – þybtþybt ðviesomis! – sveikina. Arba – kad uþskardens! Paþvelgi á vairuotojà – ðyp-sosi rankà iðkëlæs! Tarpuvartëj ar pakelëj, þiûrëk, stovi moterytë ar vyras, taipðviesiai ðypsosi – net graudulys uþtvindo gomurá... Ávaþiavom á Ignalinà: kiek-vienoj sankryþoj, ðaligatviuose – þmonës, þmonës! Ðvyti, mojuoja rankomis: Lai-mingai jums! Laimingai! Sëkmës jums! „Kaip vis dëlto reikia mums Lietuvos,kaip mums jos reikia...“ Krûtinæ uþlieja netikëto, laimingo atradimo þodþiai,lengvi ir ðviesûs: „...Kaip vis dëlto mums jos reikia...“

Ignalinoj sustojom aikðtëje ðalia milicijos pastato. Nepraëjo në keliolika mi-nuèiø, aplink jau buvo ankðta nuo þmoniø. Mûsiðkiai pasklido tarp jø su petici-jomis, sociologinio tyrimo anketomis, plakatininkai iðskleidë minëtàjá þalià uþ-raðà, iðkëlë „Treèiam blokui – ne!“, dar kiti prie kuprinëmis kuprotø mûsø dvi-ratëliø iðdëliojo stendus su Lietuvos Persitvarkymo Sàjûdþio mitingø Gediminoaikðtëje birþelio dvideðimt ketvirtàjà, Vingio parke liepos devintàjà bei neseniaiVilniuje vykusio Latvijos, Estijos, Lietuvos studentø festivalio „Gaudeamus“nuotraukomis, lietuviðka simbolika, Tautiðkos giesmës tekstu, Sàjûdþio pro-gramos iðtraukomis. Þmonës net „kietai“ juos apspito – þiûri, þiûri á neregëtus,nematytus vaizdus, negirdëtus, neþinomus, pirmà kartà skaitomus þodþius:„suverenitetas...“, „sàþinës laisvë...“ Ogi tas jø veidø rimtumas ir atidumas! Ogiakiø, ásikibusiø á plakatø ir visø kitø uþraðø tekstus, godumas! Ðtai ðalia keliossenuèiukës apie jaunëlesnæ, kuri, susikûprinusi prie stendo, stropiai skaito,skaito, skaito: „...nemokantiems lietuviø kalbos neleisti dirbti vadovaujanèiodarbo...“, „reikia vienybës ir pasitikëjimo tarp mûsø, reikia – ir vadovybëj...“ Pokiekvienos pastraipëlës senuèiukës net loðteli: „Va! Èia tai!..“; „Ðvinti þodþiai!..“Kai dëmesys stendams kiek atslûgo, pasigirdo balsø: „Ar bus kokiø kalbø?“;„Negi nebus mitingo?“ O niekas ið dviratininkø, pasirodo, nebuvo tam pasi-rengæs. Pagaliau vienas (matyt, tas, kuriam labiausiai skaudëjo, kad bus apviltigyvo Þodþio laukæ þmonës) ryþosi. Paëmë jis garsiakalbá ir ëmë sakyt: „Mes ne-manëm ðnekëti, bet, matau, iðvaþiuoti nieko neiðtarus – jau nebeiðeina, tai bûtønemandagu.“ Sutrikæs patylëjo. „Sàjûdis – tai mûsø viltis...“ Ir daugiau nebera-dæs þodþiø, pakvietë visus „rytoj aðtuonioliktà valandà á Snieèkø“, kur bûsiàsrimtas mitingas, atvyksià þmoniø ið Sàjûdþio iniciatyvinës grupës. „Dabar –dovanokit mums, iki pasimatymo.“ Iðdalijom pluoðtelá lapeliø – „Sàjûdþio þi-nios“. „Paskaitykit, kitam duokit, nelaikykit namuose, dar negalim uþtektinai

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 108

109

LIU

DV

IKA

SG

IED

RA

ITIS

. S

àjû

dþi

o p

akyl

ëti

turët...“ Ak, nebuvau matæs, tikrai nebuvau matæs ðitaip godþiai, ðitaip alkanaiiðtiestø rankø. Bet tik kelios jø galëjo dþiaugtis delnuose suspurdusiu laikrað-tëliu... „Tai karalystëje gyvenam, – gniauþë krûtinæ, – tai karalystëje! Pasauliolaimingiausioj ir laisviausioj ðaly! Dël kurios net revoliucijø kraujai kadaisejûrom plûdo!..“

Susikrovëm savàjà plakatinæ mantà, apþergëm dviratëlius ir patraukëm ánakvynës vietà: Ginuèiø kryptimi uþ devyniø kilometrø nuo Ignalinos, prieDringio eþero. „Dëkui jums... Dëkui jums, – plodami ir mojuodami lydëjo þmonës, –dëkui jums.“

1988.VII.22. DRINGIO eþ. – DÛKÐTAS – ATOMINË ELEKTRINË –SNIEÈKUS – TRILYPIO eþ.

Dûkðtas jau laukë mûsø, aikðtelëj prie paðto net mikrofono garsintuvà áren-gæs. Ðviesavo jau paþástamø veidø, vakar Ignalinoj matytø. Sociologai bei laiðki-ninkai pasklido tarp spëriai besirenkanèiø þmoniø, plakatininkai iðdëliojo sten-dus, kiti, kas kaip mokëjo, kalbëjosi su þmonëmis. Po Ignalinos buvo akivaizdu: bepaðnekesio, mitingo ar kaip kitaip já pavadintum, – neiðsiversi: Dûkðte þmonësto tikëjosi. (Vëliau suþinojom: moteriðkæ, pasirûpinusià mikrofonu, garsintuvoárengimu, rytojaus dienà „kvietë“ milicija...) Taigi vieðai nieko nepasakius iðva-þiuot buvo jau neámanoma. Kalbët ryþæsis R. Astrauskas, ðios kelionës, anot jopaties þodþiø, „vienas ðturmanø“, pirmiausia apibûdino ðio þygio tikslus (jau gir-dëtus), paminëjo sveikatos apsaugos ministro straipsná, raðytà praëjus mënesiuipo Èernobylio avarijos. Ten postringauta: jei tomis dienomis negërët pieno, nesi-kaitinot prieð saulæ, buvot namuose – tai gerai. Taèiau avarijos dienomis niekasne tik neaiðkino þmonëms, kaip elgtis, bet ir paèià nelaimæ stengësi nuslëpti.„Norime, kad ateity tokia demagogija nesikartotø. Ekologinës katastrofos atvejuturi bûti nedelsiant paaiðkinama þmonëms kaip elgtis.“ Ir apie Ignalinos atomi-næ elektrinæ objektyvios informacijos iki ðiol niekas neteikia: ten viskas uþslap-tinta. Argi tai normalu?! Tarkim: kur laidojamos radioaktyvios panaudoto ku-ro atliekos? Kas bus, sakykim, po trisdeðimties metø, kai elektrinë pasens? Ið-eitis tikriausiai bus viena: apmûryt. Va ir turësim toká radioaktyvø kukulá – am-þiams... Paminëjo ir Lietuvos vyriausybës leidimà Naujojoje Akmenëje degintipadangas. „Ta proga leiskit suabejot, ar tokia vyriausybë verta liaudies pasi-tikëjimo... Apie mûsø problemas ðiandien ámanoma kalbëti vieðai tik ákûrus Sà-jûdá. Jo tikslai, reikalavimai dabar tokie:

1. Lietuviø kalba Lietuvoje – valstybinë! 2. Lietuvos ekonominis, kultûrinis suverenitetas.3. Respublikos pilietybë.“Skambëjo þodþiai ir apie Sàjûdþio komisijas, sudarytas pagal veiklos kryptis,

apie jø þmoniø norà, kad programas visi svarstytø, siøstø patarimus, pageidavi-mus. Oficiali spauda Sàjûdþio iki ðiol nepripaþásta, neigia, stengiasi neásileisti joþodþio á savo skiltis... Sàjûdis perëmë Lietuvos tautinius þenklus: trispalvæ vë-liavà, Gedimino stulpus, Vytá. Niekas neturás teisës uþ juos persekioti þmogø: tainesanti burþuazinë simbolika, bet – ateinanti iki mûsø dienø ið amþiø glûdumos,net nuo keturioliktojo amþiaus: toks yra Vytis ir tokie Gedimino stulpai...

Po mitingëlio stoviniavau su vienu ðviesutëliu senuku, besidþiaugianèiu tuo,kà aplink mato ir girdi. Tik jo dþiaugsmas, gërëjimasis buvo sumiðæs su grau-duliu, apgailestavimu: „Ot kad prieð trisdeðimt metø ðitiaip bût prasidëjá – o! Kol

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 109

da- nepaskindá buva-m liûni – o! Jûs tai neþina-t, jauni da-...“ Prie mûsø atskubëjokitas senukas – maþytis, gunktelëjæs – sveikindamasis kyðtelëjo delnà kaip liþæir sujaudintas tarë: „Matai! Matai!“ Mano paðnekovas tyli, ðypsosi. O atskubëju-sysis: „Raikia kakia- peðtuka-, noriu nuspaiðyt Vytá.“ Iðtiesiu jam savo tuðinukà.Senuèiuks èiupt ir prie stendo, kurio apatinëj daly raudonam fone Vytis: uþdedaant jo atsineðtà plono popieriaus skiautæ ir ima sunkiai, negrabiai, labai atsi-dëjæs vedþiot kontûrus... Akivaizdu, tam þmogui raðymo priemonæ laikyt gal tek-davæ, kai tik reikëdavo pasiraðyt ant kokio valdiðko popieriaus...

Ðiltai, geranoriðkai palydëti, atsisveikinom su Dûkðtu, patraukëm (mûsø ta-da buvo – 137) prie elektrinës.

Dar gerokai neprivaþiavus iki jos, akis ima badyt nusiaubtos gamtos vaizdai:plaèiausi miðko kirtimai, iðvartos, grioviai, riogsantys gelþbetonio gabalai... Odiena – net plieskia. Kelias platus, tik nuo kraðto iki kraðto gerokai iðdauþytas.Be perstojo riaumoja galingi sunkveþimiai, tvoskia karðtais dûmais, ðiauðia dul-kes, akmenukus. Tikras pragariûkðtis. Tad vaþiavimas labai átemptas.

Pusiaukelëj prisivijo lengvoji maðina: pro jos langà plaikstësi Didelë GraþiTautinë Vëliava! Pralekia mus aplenkdama, gráþta atgal ðvytëdama! Ir vël –pralekia! Plakasi – net ûþia – mûsø Trys Spalvos – Geltona Þalia Raudona! Ðven-të, kurios vardas Vëliava! Vëliavos Pakylëjimas! Ai, plyðta ðirdis nuo to ðvie-sumo... Vaþiavimo nelengvumai – tik dulkë pakely...

Štai ir atominës jëgainës grakðtûs mûrai. Pusvalandá palûkuriavusius kieme(„Treèiam blokui – ne!“), mus áleido á vidø. Fojë – nuotraukø parodëlë: „Direktor“(baltu chalatu, tarytum chirurgas), kaþkoks „Ministr“. Viena nuotrauka pava-dinta „Nastuplenije progresa“: grandioziniai gelþbetoniniai karkasai, milþiniðkikaminai, prieðaky – vieniðas iðdþiûvæs medis, pastiræs kerëpliðkomis ðakomis...Taip taip: nastuplenije progresa!

Visi – á salæ! Susitikimas su direktoriumi ir dar vienu þmogum. Pastarajamðiek tiek apibûdinus elektrinæ, ðnekos (þinoma, ne lietuviðkai, bet rusiðkai) ëmë-si direktorius: „Ar, jûsø supratimu, reikia statyti treèià blokà?“ Visi: „Neee!“ –„Gerai, – kiek sutriko direktorius, – jeigu jums nereikia troleibusø, kompiuteriøir ið viso – elektros energijos, mes galim ir abu veikianèius uþdaryt.“ Visi prapliu-po nesulaikomai plot. Kai plojimai vargais negalais atslûgo, pajutæs mûsø nuo-taikas, nepasitikëjimà juo, direktorius vël klausë: „Labai ádomu þinoti, koks jûsøpoþiûris á mus, kas mes jums: draugai ar – prieðai?..“ Ásivyravo nejauki tyla, kolkaþkas pasakë: „Þmonës, ir tiek.“ (Gegutës kiauðinis kielës lizde, – patylëjau,turëdamas omeny, kad ir direktorius, ir dauguma èia – svetimtauèiai, kolonistai.)Ið salës siûbtelëjo visa klausimø griûtis: apie elektrinës poveiká aplinkai, avari-jø tikimybæ, vieðumo, informacijos stokà, pateikiamø duomenø (ne)tikrumà, gy-ventojø nuomonës nepaisymà, bûtinumà elektinës valdymà perduoti Lietuvai...Direktorius atsakinëjo kantriai, guviai, vël ir vël atkakliai teigdamas, kad elekt-rinë ekologiðkai nekalta: „Nedûmija.“ Ir vël: „Nedûmija, kaip ðiluminës elektri-nës.“ Po kiek laiko – iš naujo: „Nedûmija.“ Teisindamasis dël vieðumo stokos,paþadëjo nuo ðiol bet kuriame Lietuvos dienraðtyje, kuris tik sutiks, nuolatskelbti elektrinës darbo kontrolës duomenis. „Neseniai Lietuvos vyriausybë nu-traukë treèiojo bloko statybos finansavimà, taèiau darbai tæsiami. Kodël?“ – „Tiedarbai – tik konservavimas to, kas padaryta.“

Pakalbëta ir iðsiskirstyta. Nepatiklumo, neatvirumo nuotaika. Kas èia teisus,kas èia ne, kas kaltas, kas ne... Viskas aiðku, ir viskas neaiðku... Jau skubamskubam: laukiami nelaukiami Snieèkuje?

110L

ietu

vos

Per

sitv

arky

mo

Sàj

ûd

þiu

i – 2

0

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 110

Saulë tebeplieskia. Vël pralekia „vëliavëta“ maðinëlë. Po jos – taip pat suplakanèiom, ûþianèiom – antra, treèia... Þiû, vienoje matytas veidas: TerleckasAntanas. Na, ðis þmogus tikrai gal turi moralinæ teisæ mûsø vëliavà aukðtai lai-kyt. Kiekgi jis metø uþ jà iðkalëjo... Plazdam savo geltonu–þaliu–raudonuskaistumu...

Ignalina pasitiko pakiliai, Dûkðtas patriotiðkai, o Snieèkus... Snieèkus, iðpradþiø atrodë, – visai nelaukë. Bet kai sustojom centrinëje aikðtëje (prie preky-bos centro), netrukus patyrëm, kad Snieèkus – dar ir kaip ruoðësi mus sutikti!Èia esà sklidæ gandai: atvyksta maþdaug pora tûkstanèiø lietuviø smogikø,reikës gintis. Kaþkokie þmonës rikiavæ jaunuoliø postus, mokë skanduot „durakiduraki“... Taigi èia „oras“ ið pradþiø atrodë nekoks, slogokas. Keli vietiniaipaaugliai net bandë kviestis vienà kità ið mûsiðkiø „uþ kampo pasiaiðkint“. Bûtaatvejo, kai moteris, laikydama ant rankø vaikiukà, rodë á vienà atvaþiavusájá,ragino: „Bej evo, bej.“

Mums atvaþiavus èia atvyko profesorius Bronius Genzelis ir vertëjas Vir-gilijus Èepaitis. Kai jie prabilo á susirinkusiuosius, þmonës apspito taip „kietai“,taip godþiai, kad, net ir labai norëdamas, besistengdamas, artyn neprisimuðiau.Garsintuvø èia nebuvo. V. Èepaitis pirmiausia prabilo apie tautinæ vëliavà, kuri,atrodo, labiausiai stulbino snieèkieèius: „Su ðia vëliava Lietuva ástojo á TSRSsudëtá. Lietuvos delegacijai bûnant Maskvoje, ji kabëjo Kremliuje, bet vëliaubuvo paskelbta nacionalistine. Dabar reikia jà reabilituoti.“ Jis aiðkino Sàjûdþiosiekius. Iðvada tokia: „Nebër kur trauktis, reikia persitvarkymo ið esmës.“

Pasak B. Genzelio, mûsø miestai nejaukûs, neatsiklausiama þmoniø, kai vals-tybë tiesia kelius, stato gamyklas. Tai – ydinga. Aplinka terðiama tokiu tempu irmastais, kad, ið esmës nekeièiant padëties, Lietuva po penkiasdeðimties metøbûsianti nebetinkama þmonëms gyventi. „Kad taip neatsitiktø, turim pasirûpin-ti patys. Niekas kitas uþ mus to nepadarys... Ar jus, snieèkieèius, medikai infor-muoja apie aplinkos uþterðtumà?“ – „Nee...“ – nutæsë þmonës. „Taigi, kol ne vëlu,reikia keist tokià padëtá.“

Vël kalba V. Èepaitis, paskui B. Genzelis, vël kuris ið dviratininkø ar vietiniø.Kiekvienas – labai teisuoliðkai, karðtai. Þmonës buriasi á vis „tirðtesná“ spieèiø,visi nori ðá tà girdët, bet ne kiekvienam tai pasiseka. Ðurmulys, grûstis, pasipik-tinimai – „Kodël neárengti garsintuvai, nieko nesigirdi!“ Minia nejuèia subyrëjoá daugybæ maþø mitingëliø: grupelës, grupelës, o jø vidury – vis po þygio dalyvá.Arba atvirkðèiai: þygio dalyviai apspitæ „kietesná“ akiniuotà snieèkietá. Ir visiimasi ið paskutiniøjø, árodinëja savo tiesas (na, aèiû Likimui, – þodþiais árodinë-ja). Aikðtës pakraðty akmuo su uþraðu: „Èia bus pastatytas atominës elektrinësenergetikø miestas“ tikrai dar nebuvo girdëjæs regëjæs tiek aistrø, tokios nuomo-niø ávairovës. Taèiau galiausiai, þiûrëk, ir sutaria: bûtina uþtikrinti, kad Ignali-nos elektrinës neiðtiktø tai, kas ávyko Èernobylyje. Reikia daugiau atvirumo, vie-ðumo. Vietiniai piktinasi, kad jie net paprasèiausiais radioaktyvumo matuokliaisneaprûpinami. Bûtina kiekvienam reikalauti sveikos aplinkos. Reikia, kad elekt-rinæ valdytø Lietuvos vyriausybë, tada esà lengviau bûtø tvarkytis... Tik va tojivëliava – kaip krislas akyse. Þmonës vël ir vël praðo paaiðkinti, kà gi ji reiðkia.Net ir prie manæs, tylenio, kai prieð pat iðvykimà stovëjau nuoðaly atsirëmæs ásavo dviratëlá, laukiau, kada pradësim judët, priëjo pusamþis þmogus ir tyliaipaklausë, kà visgi reiðkianti ta vëliava, juk Lietuvoje yra viena... Aiðkinau kieksugebëdamas ir uþbaigiau: „Turës bûti pripaþinta bûtent ði vëliava, ji – tikroji, ji –mûsø tautinëje sàmonëje.“ Stebëjosi mano paðnekovas, gûþèiojo peèiais. Ste-bëjausi ir að: ið kurgi tokie dràsûs þodþiai ir toks „þinojimas“ ûmai radosi. Net

111

LIU

DV

IKA

SG

IED

RA

ITIS

. S

àjû

dþi

o p

akyl

ëti

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 111

baugoka pasidarë... Prie mûsø priëjo trys paaugliai: sustojæ klausësi, kraipë gal-vas ir, atrodo, menkai kà suprato, kol vienas visiems paaiðkino: „Eto þe Pribal-tika...“

Audringa buvo tame mieste mûsø sveèiavimosi valandomis, tikrai audringa...Taèiau jutau: prieðiðkumo ledai, mums iðvykstant ið Snieèkaus, liko gerokai ap-tirpæ. Þmonës pamatë, kad keliaujam ne susiprieðinimo, bet supratimo, bendrøsiekiø ieðkodami. Kai kas net Sàjûdþio sàskaitos numerio ëmë teirautis. Mieste-lio lietuviai, ko gero, pirmà kartà pamatë, kad jø ten ne taip jau beviltiðkai ma-þai. Snieèkaus lietuviø gyvenimas gana nykus, net lietuviðko vaikø daþelio nër,tik miðrûs arba rusiðki. Mieste labai daug svetimtauèiø kareiviø: ir vis – „juo-dukai, juodukai“ (ið Vidurinës Azijos). Ant stendo prie kareiviniø puikuojasididþiulës raidës: „AE – delo naðich ruk!“

Paskui buvo ilgas vaþiavimas labai purvinu neþvyruotu keliu, dviraèiø neði-mas per dvi aukðtas sanpylas, ant kuriø – bëgiø juostos (á Vilniø, á Daugpilá),ilgas riedëjimas kalvelëm, pakalnëm, miðko proskyna – iki Trilypio eþero.

Miðke ant kalvelës mûsø jau laukë kaip þilas þynys – profesorius B. Genzelis.Susispietëm apie já – ir ëmë pasakot apie Sàjûdþio (visø mûsø!) rûpesèius, tiks-lus, siekius. Dabar esà daug ðnekama, kad ir socializmo sàlygomis galimi kapi-talizmo daigai, taèiau, analizuodami mûsø visuomenæ, aiðkiai matome ir feoda-lizmo reliktø. Tos partiniø ir ûkiniø valdininkø „tëvonijos“ , kuriose jie – nebau-dþiami vienvaldþiai, liudija bûtent feodalizmà. Në vienoj civilizuotoj ðaly taipnëra, kad kiekvienà virðininkëlá veþiotø asmeninis vairuotojas...

Ið socialiniø Sàjûdþio tikslø pirmiausia minëtini jaunø þmoniø reikalai: atly-ginimai menki, stinga butø. Jauna ðeima be tëvø paramos praktiðkai negali iðsi-laikyti. Tai jà slegia, lemia menkà gimstamumà, specialistø nevisavertiðkumà...

Pirmiausia bûtina siekti ûkiskaitos, ekonominio savarankiðkumo. Ekonomi-kà turi valdyti pinigas, ne politikai.

Svarbiausias politinis uþdavinys dabar – kad bûsimieji rinkimai nebûtø pa-versti farsu. Kandidatai turá pateikti savo programas, kad þmonës galëtø vertin-ti, rinktis. Jeigu ávyktø demokratiniai rinkimai, kiti reikalai pajudëtø sparèiau...

Bûtinø bûtiniausia ðiandien ásteigti bent vienà nepriklausomà periodiná lei-diná. Kaip tai padaryti? Estijoj toks iðaugo ið vieno maþo laikraðtëlio, labai iðplë-tus jo tiraþà. Kaip bus Lietuvoj – dar neþinia...

Profesoriø iðlydëjome (atrodo, tikrai nuoðirdþiai jam dëkingi) jau gerokai áte-mus. Nulingavo nusûpavo jis pakalne tarp medþiø, aukðtai iðkëlæs ðviesià gal-và...

O mes savo palapines statëm jau apgraibomis.(Buvo, viskas buvo: B. Genzelio kalba kalvelës virðûnëj, aplinkui mes lyg avys

apie Kristø ið velykinio atviruko. Tarp visø ir mano... avytë, vieðai, bet ðiek tieklyg ir slëpdamasi, nuoðaly, kad kuo maþiau kam „á aká kristø“, stropiai uþraðinë-ja, uþraðinëja... Ðalia stovi kita ir galvos kryptelëjimu kaimynei rodo á mane:átartinas... Tyliu, nejaukiai susigûþæs, atkakliai skrebenu...)

Na, reikia bent kiek ir pamiegot.

1988. VII. 23. TRILYPIO eþ. – DIDÞIASALIS – PALUODË – SALAKAS –DEGUÈIAI – DAUGAILIAI – UTENA

Liepos dvideðimt treèiosios rytà ðimtaratis mûsø vërinys pajudëjo vieðkeliu,vizgenanèiu pro Trilypio eþerà Didþiasalio kryptimi.

Riedëjau kaip visada paskutinis to vërinio karoliukas. Ir – gerokai atitrûkæs,

112L

ietu

vos

Per

sitv

arky

mo

Sàj

ûd

þiu

i – 2

0

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 112

atsilikæs, nes rûpëjo apie kelionæ uþraðyt þodá – kol „neiðsivadëjæs“, kol juo nusa-komas veiksmas, áspûdis dar èia pat, gyvi. Ar að kaltas, kad á galvà, á ðirdá jisatplûsta ir tada, kai pedalus jau bûtina mint...

Skubëjau vydamasis. Þiûriu – viena mûsø mergaièiukë ðalikelëj ðnekasi susenute. Man priartëjus ëmë skubiai surinkinët savo popierius (minëtus laiðkus,anketas). „Sudie, sudie...“ – „Laimingai, vaikeli...“ Moterytë þvilgtelëjo á mane,þvilgtelëjo á mergytæ – ir nejuèia suvirpo jos lûpos... „Verkt noris... Viskas nusi-boda-...“ Ir balta jos rankelë, tarsi gobdama tariamus þodþius, prigludo prie krûti-nës. Mergaitë, lyg bûtø nusikaltus, sutrikusi kartojo: „Suprantu... Suprantu...“Nuskubëjom. Ai, nors ið kailio iðsinerk: tiek kanèios þmonëse pritvinkæ... Kà gimes su dviratëliais... Nebent tà vëliavytæ, plazdanèià prie vairø, per Lietuvà per-veðim: kaip ðviesø þenklà, kaip viltá: gal ims keistis mûsø gyvenimas, gal bentgalimybë atsiras já keisti, gal ir – á gerà... Bet vis atrodo – maþas, menkas, vis pa-tylët, atrodo, geriausia, vis paklust, „neþinot“, pasitraukt á ðalá – tinkamiausia...Gyvenimas eina, metai pralekia... „Verkt norisi.“

Apie pastarøjø laikø pasikeitimus (prariedanèiojo vieðkeliu akimis) galëèiaupasakyti: ties kolûkiø kontoromis kai kur nebëra buvusiø milþiniðkø skydø, pla-katø su ðaunanèiom á dangø, þmoniø gerovës kilimà rodanèiom rodyklëm, gausøderliø liudijanèiom diagramom ir laimingais kolûkieèiø veidais. Daug kur vietojjø styro vien surûdijæ geleþiniai stendø strypai, rudi buvusiø plakatø rëmai.Niekas nesigiria tuo, ko neturi. Gal ir tai jau laimëjimas...

Salakas sutiko mus ypaè pakiliai ir dþiaugsmingai. Ta proga net baþnyèiosvarpas visa galybe gaudë. Þmonës laukë aikðtëje ties baþnyèia. Pasiðnekuèiavomapie Lietuvà, padainavom apie jà ir mus. O kai uþgiedojo etnografinis ansamb-lis, moteryèiø akyse aðaros þërëjo... Kunigas pasakojo apie garsiàjà Salako baþ-nyèià, krikðèionybës ávedimo Lietuvoje jubiliejaus ðventimà. Sugiedojom Tau-tiðkà giesmæ ir palydimi „laimingai jums“ nukreipëm dviratëliø vairus Deguèiø,Utenos link.

Èia ið pradþiø smulkiai, bet vis ásismarkaujant ëmë lyti, pakilo smarkus prie-ðinis vëjas: sunkiai, labai sunkiai yrëmës iki Utenos. Ir vis dar ta milicijos maði-na, visais savo þibintais ðvytuluodama, þiûrëk, atlekia, pralekia, apsisuka, vël ap-lenkia, vël dingsta lietuje. Po kiek laiko – vël ir vël... Ko jie nori? Paaiðkëjo, kaiprivaþiavom Utenà: miesto gatvëmis neleido vaþiuot. Vedëmës dviraèius ðaligat-viais. Taip buvom priversti pavëluot á hipodromà, kur tà dienà vyko þirgø lenk-tynës, ten tikëjomës „ásivelti“ á didelá þmoniø bûrá...

Bet pavakary þmonës mûsø laukë Utenos miesto Tarybø aikðtëje.Ið pradþiø kaip ir kitur kelionæ apibûdino jau lyg ir nuolatinis Ðnekëtojas.

Paskui apie Lietuvos Persitvarkymo Sàjûdþio ákûrimo prieþastis ir tikslus –sveèias ir pagalbininkas Sàjûdþio iniciatyvinës grupës narys V. Èepaitis. Pasakjo, persitvarkymo procesas, prasidëjæs prieð trejus metus, – ástrigo. Bûtina já ak-tyvinti, pirmiausia – iðsikovot, kad valdþia skaitytøsi su þmonëmis, jaustøsi at-sakinga uþ savo veiksmus. Sàjûdþio bendrieji ðûkiai ðiandien: Vieðumas! De-mokratija! Suverenitetas! Tarp artimiausiø konkreèiø siekiø – demokratiniairinkimai. Laimëjimai kol kas tik „simboliðki“: ðtai aikðtëj tautinës vëliavos, nie-kas neplëðia nuo dviratininkø drabuþiø su Vytimi, Gedimino stulpais...

Prabilo uteniðkis: mirðta Vyþuonos upelë, kasmet á jà vis patenka naftos,Utenoj klesti girtavimas, Jono Basanavièiaus gatvë piko valandomis – mirtiesgatvë, joje kasmet þûsta vaikø, bûtinas miesto apvaþiavimas, gamyklos nuodijaorà, nuo mësos kombinato miestas ima ir pasmirsta... Liepos dvideðimt pirmàjàUtenoj ásikûrë ðeðiolikos þmoniø Sàjûdþio iniciatyvinë grupë. Pirmasis jos lai-

113

LIU

DV

IKA

SG

IED

RA

ITIS

. S

àjû

dþi

o p

akyl

ëti

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 113

mëjimas: iðreikalauta, kad pagaliau bûtø pradëtas restauruoti paminklas JonuiBasanavièiui...

Vieðiems kalbëtojams ir klausimams „iðsisëmus“, pakiliai nuaidëjus Tau-tiðkai giesmei, bendras sambûris, kaip ir Snieèkuje, paþiro á daugybæ maþø „mi-tingëliø“: grupelës, þmoniø rateliai, o jø viduryje – po dviratininkà. Ir kiekvienas,tik pasiklausyk, – lyg visaþinis! – kad ðneka gi, kad aiðkina! „Reikia pradët gy-venti naujai, nebevergaut anoniminiams nurodymams „ið virðaus“... kovot su gir-tavimu... reikalauti radikalaus ðvietimo sistemos reformavimo... nedalyvautirinkimø farse... te vadovai bûna ne „nuleidþiami ið virðaus“, bet renkami vietosþmoniø... reikia puoselëti tradicijas, mokytis savo istorijos, gerbti tëvø ir protëviøatminimà... reikia „spausti ið apaèios“, kad mûsø vyriausybë atsikratytø Mask-vos diktato...“

Vaikðtau tarp þmoniø – lyg didþiausioj, ðvenèiausioj ðventëj. Esu tylenis, mik-nius, vieðai kalbëti visai „nepritaikytas“. Ir toks apëmë dþiaugsmas! Nenupa-sakojamas, neperteikiamas ðioj kunkuliuojanèioj aikðtëj, kur taip gyvai iðsakomigraþiø þmoniø deðimtmeèius tylëti ir tavieji þodþiai. Artimai nepaþástu në vienoið tø þmoniø, bet kai jie dabar kalba – iðties graþûs. Tyliu: „Paðëlo tauta, paðëlo...Ak, kaip reikia.“

Pro ðalá eina du vyrukai, matyt, uteniðkiai. Vienas sako: „Girdëjai!.. Da- aðnetikëjau... Durnas! Myslijau, liatuviai – visi parsdaveliai. Kad já grausmas, a!..“

(...ai, uþsimerk akimirkà, nebematyk, nebegirdëk... nebetelpa krûtinëj... nebe-iðtversi jau tos ugnies, to dþiaugsmo, to kartëlio – tos tvindanèios vilties skaudu-mo... ákvëpk, ákvëpk giliai, ásileisk gaivaus oro – teuþpuèia, teuþgesina...)

Kai kalbos baigësi, didþiulëse dviraèiø sàvartose „iðsikapstæ“ savuosius, ap-supti þmoniø, laukiam þenklo vaþiuot – ir èia vienas ið mûsø vyrukø uþvedë dai-nà. Po jos – kità, treèià. Vis apie kareivëlá, apie „sûnaus kapà“. Tam vyrukui ar-timiausios esà kaip tik tokios – „krauju, skausmu raðytos...“ Bet ðtai ir „ðturma-no“ Aido balsas: „Vaþiuojam!“ Dainuodami ir pajudëjom. Þmonës ploja: „Aèiû!Laimingai!“

Viena moterytë ûmai pakëlë veidà á dangø, delnus priglaudë prie krûtinës lygmaldai: „Aèiû Tau, Dieve, uþ toká graþø jaunimà!..“ Nutolom – vis dainuodami...

Vakare mokyklos sporto salëje þmonëms rodëme videofilmà ið Sàjûdþio mi-tingø: Gedimino aikðtëje, Vingio parke, prie Eltos.

Toje paèioje salëje kartu su dviratëliais ant grindø ir miegojom.

114L

ietu

vos

Per

sitv

arky

mo

Sàj

ûd

þiu

i – 2

0

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 114

Gyvenimas, á kurátrumpam uþsukam...Raðytojas Rimantas ÐAVELIS atsako á Danieliaus MUÐINSKO

klausimus

– Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatûrai atiduoto? O gal nesi-jauti atidavæs, gal iðsisukai kaip nors kitaip?

– Negaila. Gailiuosi tik to, kad taip maþai paraðiau. Kaip sakoma, ne þmoguspasirenka likimà, o likimas já. Taèiau tà likimà esu ne kartà bandæs apgauti. Darmokydamasis vienuoliktoje klasëje su klasioke Regina Samulënaite iðvaþiavomá Vilniø stoti á konservatorijà, á aktoriná. Mat mokykloje garsëjau kaip „ðtuko-rius“, kvieèiamas mielai lipau á scenà, vaidinau visokiausiuose renginiuose, turë-jau, kaip man tvirtino, pasisekimà. Draugai man pranaðavo aktoriaus karjerà.Maþa to, jau tada buvau „apsinuodijæs“ kinu, stengiausi nepraleisti në vieno fil-mo, rodomo Panemunës miestelyje, iki kurio nuo mano gimtojo Steponiø kaimotebuvo tik du kilometrai. Taigi sësdavau ant dviraèio ir lëkdavau, kad pama-tyèiau tà stebuklø pasaulá, nors mokiniams buvo grieþtai draudþiama lankytivakarinius (ir dieninius!) kino seansus. Jie, kaip þinoma, buvo skirti suaugusiøjøauditorijai.

Nugriebdamas laisvo laiko, rimtai studijavau K. Stanislavská.Þodþiu, aktoriaus profesijai ruoðiausi labai rimtai.Konservatorijoje pirmà turà „praëjau“ palyginti lengvai. Turëjau suvaidinti

paties pasirinktà epizodà (be þodþiø). Antrame ture komisija papraðë, kad að pa-dainuoèiau kokià nors dainà. Ir tada supratau, kad þemë man slysta ið po kojø:ir gamta, ir gimdytojai manæs neapdovanojo nei muzikine klausa, nei balsu. Betnebuvo kà daryti: uþdainavau tais laikais populiarià A. Pachmutavos „Mums rû-pi, mums rûpi viena, kad kraðtas kiltø kasdienà…“ Jau po pirmo posmelio komi-sija ëmë linksmai ðypsotis… Klasiokei Reginai irgi nepasisekë. Taigi gráþom na-mo nukabinæ nosis. Bet, kaip sakoma, nëra to blogo, kas neiðeitø á gera. Be to,jaunystëje turëjau toká charakterio bruoþà: kuo daugiau mane muða, tuo arðiauprieðinuosi. Ar tik ne devintoje klasëje ëmiau kurti eilëraðèius: mat ásiþiûrëjautokià juodaplaukæ klasiokæ. Eilëraðèius siunèiau á rajono laikraðtá „Spalio vëlia-va“, ir laikraðtis tas mano eiles… spausdino! Kai po daugelio metø Respubli-kinëje bibliotekoje (dabar – M. Maþvydo) rinkau medþiagà romanui „Dievo avi-

115APIE KÛRYBÀ IR SAVE

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 115

nëlis“, netikëtai tame paèiame laikraðtyje aptikau savo eiles. Perskaièiau ir paju-tau tokià neiðpasakytà gëdà, kad nevalingai apsidairiau, ar niekas manæs nema-to. Kaip redaktoriai galëjo spausdinti toká niekalà? Prastas rimas, sentimentalu,nors vemk, ir viskas, aiðku, tik apie meilæ… Aèiû Dievui, pagalvojau, kad kaþkaskaþkada apðvietë protelá ir að lioviausi skridæs paskui man nepriklausanèiàmëlynàjà paukðtæ.

Bet durnumo bacila, matyt, jau tada bus ásiëdusi á ðirdá.Tiesa, dar buvo kita proga apgauti likimà. Á tëviðkæ kartais atvaþiuodavo ma-

no pusseserës vyras eigulys. Iðkalbus, graþus vyras, bet dar graþesnë man atrodëjo uniforma. Bûsiu girininku, uþsinorëjau að. Bet kai jam iðpaþinau savo norà, jispaklausë:

– Kaip sekasi matematika? Þinok, kai stosi á akademijà, reikës laikyti tokáegzaminà.

Tas kaipmat mane atðaldë.Þodþiu, suk taip, suk anaip, o visi keliai vedë á Romà.

– Paraðyta: „Mokësi Pandëlio þemës ûkio mechanizacijos mokykloje;jà baigæs, dirbo traktorininku.“ Tokie ir panaðûs faktai ne tik intriguo-ja, bet ir puoðia raðytojø biografijas. Kaip ten ið tikrøjø buvo su taistraktoriais?

– Mokydamasis devintoje klasëje labai nesutariau su vokieèiø kalbos moky-toja. Apskritai toji kalba man sunkiai sekësi. Nebuvau gavæs pagrindø Pane-munio aðtuonmetëje, nes vokieèiø kalbos mus mokë lituanistë. Todël per jos pa-mokas daugiausia bendraudavom gimtàja kalba. Todël atsidûræs Pandëlio vidu-rinëje pasijutau kaip naujokas ant ledo. Reikëjo, þinoma, rimtai uþgulti vadovëlá,bet neturëjau didelio ûpo. Ir ðiaip niekada nebuvau stropus mokinys, labiau ma-gëjo visokios „zbitkos“ ir „prajovai“. Prasimanëm toká kvailà þaidimà: prisiriðamprie dviejø rankos pirðtø tokias gumytes ir saujoj turim ragatkæ. Tada ið popie-riaus kietai sulankstai „ðoviná“, perlenki já pusiau, uþdedi ant gumytës. Beliekataikinio ieðkoti. Taikiniai, þinoma, bûdavo mergaitës. „Mûðiai“, beje, vykdavo perpamokas (antraip nëra rizikos, taigi ir medþiojimo aistros). Tà lemtingà dienàper vokieèiø kalbos pamokà, vietoj popieriaus gumuliuko kaþkodël sulenkiau pu-siau nedidelæ viná ir, aiðkiai bûdamas ne viso proto, visa jëga paleidau á lentà.Pokðtelëjo, mano nuostabai, taip garsiai, kad klasë bemat nuðèiuvo, o mokytojaið netikëtumo krûptelëjo ir sustingo.

– Kas ðovë? – pakeltu balsu paklausë. Aiðku, visi mokytojai þinojo apie mûsø„iðradimà“.

Klasëje ásivyravo mirtina tyla.– Kartoju – kas ðovë?Klasë tylëjo.Tada mokytojos þvilgsnis nukrypo tiesiai á mane, sëdintá antrame suole prie

durø.– Ðaveli! Lauk ið klasës!Að atsistojau nekalto avinëlio veidu: manding, kas èia atsitiko, að nieko neþi-

nau.– Kam sakau? Lauk!Nuo tos dienos mûsø santykiai visai paðlijo, ir, mokslo metams baigiantis, að

gavau pataisà. Buvo baisiai nesmagu, keikiau save paskutiniais þodþiais. Bet nu-tariau nepasiduoti. Visà vasarà vaikðèiojau vokiðkos gramatikos prikimðta gal-va: pasiimu ið namø vadovëlá, einu prie Nemunëlio upës, atsigulu ant kranto

116A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 116

þolëje ir kalu, kalu… Vasarai baigiantis sëdau ant dviraèio, numyniau devyniskilometrus iki Pandëlio. Áëjau á mokyklà, uþlipau á antrà aukðtà. Uþ klasës durøgirdþiu mokytojos balsà (ne tik að vienas turëjau laikyti pataisà). Neþinau, kasman tada atsitiko: pastovëjau prie durø, pastovëjau, apsisukau ir nuëjau. Þino-jau, kad bûsiu paliktas antriems metams.

Tos paèios vasaros pabaigoje mano kaimo paðonëje, buvusiame Konstanti-navos dvare, duris atvërë Þemës ûkio mechanizacijos mokykla. Gráþti á vidurinæ,á svetimà klasæ, neturëjau jokio noro. Màsèiau màsèiau ir nusprendþiau – eisiumokytis mechanizatoriumi. Iki Konstantinavos deðimt minuèiø kelio, maistasnemokamas, apranga taip pat.

Tëvai toká mano sprendimà sutiko nevienareikðmiðkai. Tëvas lyg ir pritarë, omotina puolë á aðaras. Beveik beraðtë, nieko, iðskyrus gimtojo kaimo medþius,nemaèiusi, ji motiniðka ðirdimi juto, kad að þengiu neteisingà þingsná.

Ir ji buvo teisi. Jau nuo pat pirmø dienø manyje sukilo prieðiðkumas tos mo-kyklos aplinkai. Ðaltos metalo droþlëm atsiduodanèios dirbtuvës, tepalø prisi-gëræ traktoriø ir kombainø griauèiai, po kuriuos reikëjo landþioti, èiupinëti, stu-dijuoti. Rudeniop, niekam nesakæs, uþsiraðiau á Pandëlio vidurinës mokyklosvakariná skyriø. Bet èia iðkilo problema. Mechanizacijos mokykloje rytais ir va-karais vykdavo vadinamosios rikiuotës – patikrinimai, ðaukdavo pavardëmis.Rytais, aiðku, atsiliepdavau, o vakarais mano balsas tylëjo vakarinës mokyklossuole. Tekdavo aiðkintis, kur ir kodël. Prisipaþinti nedrásau (manæs galëjo nesu-prasti), tad teko kurti visokiausias istorijas. Gal èia ir prasidëjo mano tikrojikûryba?

Po metø að tà mokyklà vis dëlto baigiau.Áteikdamas „plataus profilio traktorininko, kombainininko ir ðaltkalvio“ dip-

lomà mokyklos direktorius (ðiaip jau malonus ir padorus þmogus) Udrys (vardoneprisimenu) taip man palinkëjo:

– Ðaveli, daugiau prie plûgo, maþiau prie plunksnos!Ir ðtai að jau ariu plaèiuosius kolûkio laukus galingu vikðriniu DT-54 trakto-

riumi. Dirbam pamainomis – arba dienà, arba naktá. Spjaudau pro kabinos langàdulkëmis, rûkau tepaluotas cigaretes. Kolûkio laukai – dar pusë velnio. Bet tuoselaukuose gyvena þmogeliai, kurie praðo, kad jiems suarèiau sklypus (arkliø taiginebëra!). Suari, suakëji, o kaip tas þmogelis atsilygins? Aiðku, buteliuku. Ir gráþtinamo purvinas iki ausø, rûkæs persirûkæs ir – girtas.

Ne, pasakiau sau, mes eisime kitu keliu. Rudeniop meèiau traktoriø, pamo-jau ranka mieliesiems kolûkio laukams ir sugráþau á normalø mokinio suolà. Poporos metø baigiau vidurinæ, o toliau, pasak P. Ðirvio, – „manæs laukë dar þygiaiir kelias. Neiðreikðtas ðirdies neramumas…“

– Kokie tavo pirmieji raðymai – eilëraðèiai, apsakymai? Pirmojoj kny-goj „Palei þalià krantà“ (1970) daug graþaus aukðtaitiðko lyrizmo, kuris,man regis, ir ðiandien tebëra átaigus, nepasenæs. Ar sunkiai gimë pir-moji knyga?

– Apie garbingà savo, kaip poeto, kelià að jau minëjau. Proza gi atsirado gananeáprastomis aplinkybëmis. Mokydamasis mechanizacijos mokykloje sykáásikalbëjom su dëstytoju, kurá paþinojau ir anksèiau. Dëstytojas pasigyrë raðàsprozà. Velnias man uþëjo, gal koks nevisavertiðkumo ðiðas, ir leptelëjau – að irgiraðau.

– O! Kaip ádomu! Atneðk kà nors, paskaitysiu.Pasijutau puolæs á balà. Kà gi að atneðiu, kad nieko neturiu! Kelias dienas

117

Gyv

enim

as,

á ku

rá t

rum

pam

uþs

uka

m...

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 117

stengiausi nesirodyti jam akyse, o pats blaðkiausi kaip paðautas paukðtelis. Kàdaryti? Jokiø temø nei idëjø lyg tyèia niekur nesimëtë.

Paraðysiu apie Panemunio miestelio uþpuolimà, toptelëjo man galvon.1944-øjø gruodá miestelá uþëmë Lietuvos partizanø dalinys, kuriam vadova-

vo buvæs Èedasø mokyklos mokytojas Lietuvos kariuomenës atsargos leitenan-tas Kazimieras Kalpokas. Apie tà puolimà þinojau ið þmoniø pasakojimø ir nuo-girdø. Daug informacijos gavau ið kaimynystëje apsigyvenusio „skrebo“. Per ke-lias dienas sukurpiau ðioká toká opusà ir pasiunèiau á tà patá rajono laikraðtá„Spalio vëliava“, menkai tikëdamasis, kad já atspausdins. Lyg nujausdamas dide-læ bëdà, pasiraðiau slapyvardþiu, bet ávardijau savo tikrà pavardæ ir adresà.

Nepaprastai greitai tà mano raðiná atspausdino „spaliukas“ (taip kaimieèiaipervadino laikraðtá „Spalio vëliava“), net dviejuose numeriuose. Baisiai nuste-bau, kad tame raðinyje atsirado man negirdëtø partizanø pavardþiø. Að neþino-jau net partizanø vado Kalpoko vardo, në to, kad jis tarnavo Lietuvos kariuo-menëje. Laikraðtyje viskas buvo suraðyta ir ávardyta. Ir tas mano ne mano„opusas“ kvepëjo, jeigu taip galima pasakyti, labai raudonai. Pasijutau nejaukiai.Maþa to, já skaitë per vietiná radijà. Tà skaitymà iðgirdo motina ir labai susi-jaudino.

– Kas èia toks galëjo paraðyti? – sunerimusi tarësi su tëvu.Pasirodo, Kazimieras Kalpokas buvo tolimas motinos giminaitis.Að, aiðku, motinos rûpesèio stengiausi nepastebëti.Á miestelio paðtà atëjo perlaida mano vardu – penkiasdeðimt rubliø!Bet ðitas honoraras manæs visai nepradþiugino.O sudarant pirmàjà knygà neturëjau jokio vargo. Novelë prie novelës, apsaky-

mas prie apsakymo – ir susidarë ne knyga, o tokia plona knygiûkðtë. Beje, ji iðke-liavo ið leidyklos viename aplanke drauge su Broniaus Radzevièiaus ir ViktoroBrazausko – taip pat pirmosiomis. Deja, pastarøjø autoriø jau tarp mûsø nebëra.Taigi ir man yra þenklas. Tada aplankas vël bûtø pilnas.

– Dabar pripratom prie gausybës romanø, kuriuos raðo visi, kas ne-tingi. Anais laikais jauno autoriaus romanas – retenybë. Tavo antraknyga – romanas „Dievo avinëlis“ (1974) – iðkart tapo neeiliniu literatû-ros ávykiu. Anot poetø: ið kur jaunuoliui tiek dràsos, tiek valios gele-þinës?

– Nebuvo nei dràsos, nei valios geleþinës. Tiesiog ketinau paraðyti apysakà.Vaikystëje man krito ðirdin matytos moters vaizdas. Neþinau, nei ið kur ji atsi-rado mûsø apylinkëse, neþinau, kur ji paskui prapuolë. Tai buvo graþi (taip manvaikui atrodë) aukðta juodaplaukë, dël kurios vyrai kraustësi ið proto. Bet jibendravo ne su visais, o trankësi – manau, kad ðis þodis tinka, – tik su kolûkiopirmininkais (o jie anuomet pas mus keitësi vos ne kas metai), arba su rajonoaukðtais pareigûnais. Syká maèiau jà ið labai arti. Kaþkur ëjau vieðkeliu ir su-tikau prieðais atvaþiuojanèià lineikà (Lietuviø kalbos þodynas: lineika – lengvasgraþus veþimas su lingynëmis). Toje geleþinëje (sic!) lineikoje sëdëjo tuometiskolûkio pirmininkas, o ðalia jo – juodai apsirëdþiusi gerokai apgirtusi graþuolë.Bûsimoje apysakoje man knietëjo jà suvesti su mano iðgalvotu batsiuviu Titu.Beraðant á siuþetà ëmë brautis paðaliniai personaþai, o galvoje pamaþu ëmë ðvis-ti to raðymo perspektyva. Nieko nelaukdamas, susikroviau lagaminà ir iðdûmiauá Panevëþá. Paèiame miesto centre aptriuðusiame mediniame name uoðviai turëjoásigijæ tokià lyg ir mansardà. Ir ðtai að sëdþiu karsto formos kambarëlyje, á kuráveda girgþdantys laiptai. Aplinka raðymui – fantastiðka: niekas manæs mieste

118A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 118

nepaþásta, niekas neðaukia gatvëje vardu. Nusistaèiau normà – per dienà tryspuslapiai. Taip uþdariau save á voverës ratà ir pajutau… kaifà. Kai po keleriømetø vël pasklaidþiau romanà, supratau padaræs rimtà klaidà: bet koks paraðy-mas turi pagulëti sau vienas bent jau pusæ metø.

– Vis dëlto netapai prisiekusiu romanistu – iðleidai keletà apsakymøir apysakø rinkiniø („Paparèio ðeðëly“, 1980; „Amþinoji ðviesa“, 1987;„Pasimatymai su gyvenimu“, 2000). Ar ðioms knygoms atsirasti labaitrukdë tavo „gyvenimas kino pasaulyje“? Kurie scenarijai daugiausiapagadino kraujo?

– Kaþkada B. Radzevièius man yra sakæs: Rimai, mesk kinà, mesk, nes paskuipasigailësi. Nemeèiau, sanguliavau su kinu keliolika metø, – tai iðeidamas, taivël gráþdamas. Pirmiausia, þinoma, reikëjo uþsidirbti duonai. Kita vertus, tasbjaurybë kinematografas taip moka suvilioti, uþhipnotizuoti, kad tu uþmirðti irlaikà, ir valgá, ir miegà. Ið ðalies þiûrint, viskas atrodo labai paprasta: yra sce-narijus, atsiranda reþisierius, operatorius, dailininkas, pakvieèiami aktoriai, fil-muojame, ryðkinam juostà, montuojam, ágarsinam ir turim vaizdà ekrane. Betgikad ne. Pats filmo kûrimas yra toks magiðkas, toks nenuspëjamas, beveik iliuzi-nis, kad tu pasineri á já visa galva.

Atsikvoðëjimas yra tarsi sunkios pagirios. O liûdniausia, kad meniniai filmainëra ilgaamþiai. Iðimtis, kaip liudija kino istorija, galima suskaièiuoti ant pirðtø:Ch. Chaplinas, F. Fellinis, L. Bunuelis, M. Antonionis, A. Tarkovskis, na ir darkeletas.

„Gyvenimas kino pasaulyje“ netrukdë mano knygoms atsirasti. Bet visi sce-narijai be iðimties gadino kraujà, nes filmo kûrimas yra kolektyvinis. Taèiaudidþiausias galvos skausmas mano laikais buvo scenarijø tvirtinimas Maskvoje.Ten kino valdininkai taikë scenarijams ideologinius (ir dar velniai þino kokius)rëmelius. Gruzinai, pavyzdþiui, rado bûdà, kaip tuos rëmelius „nuimti“ – atva-þiuodavo su konjakais ar dar su kaþkuo, ir jø scenarijams atsiverdavo þaliagatvë. Mes ðito nedarëme. Gal nemokëjome, gal buvom biednesni.

Studija privalëjo vykdyti planà: keturi ar penki filmai per metus. Plano ne-ávykdysi, bus nutrauktas finansavimas, daugelis þmoniø neteks darbo. Scena-ristø turëjom vos kelis – V. Þalakevièiø, S. Ðaltená, G. Kanovièiø, P. Morkø. Ið ne-vilties griebdavome bet kokià „medþiagà“ ir dël to ekrane atsirasdavo broko.

– Liaudies iðmintis sako: neþinai, kur rasi, kur pamesi… Solidþiai pa-dirbëjai rimtosios prozos arimuose, taèiau labiausiai þinomas tavo nuo-tykiø romanas „Tadas Blinda“ (1987)… Gal ið tikrøjø raðytojams nerei-këtø vengti „lengvesnio þanro“?

– Klausimas man nëra malonus. Romanà, suprantama, iðpopuliarino filmas,kurio niekada nemëgau ir nemëgstu, nors jame vaidina puikûs aktoriai, að jaunekalbu apie V. Tomkø. Liûdna, kad daugelis tø aktoriø jau iðkeliavo Anapilin.Kai kam tas filmas net pakenkë karjerai. Esu girdëjæs, kad Klaipëdos teatroaktorius B. Barauskas nebegaudavo „teigiamø“ (pagal sovietmeèio supratimà)vaidmenø. Girdi, kaip jis gali teatro scenoje sakyti kokio nors partsekretoriaustekstà, jei filme vaidino èigonà! Filmo nemëgstu dël to, kad jame apstu primi-tyviø, saviveiklà primenanèiø triukø ir scenø. Iki ðiol pykstu ant tuomeèiø re-daktoriø dël Kristinos personaþo biografijos. Man neleido, kad ji atvyktø ið Pa-ryþiaus. Peterburgas mat geriau negu koks burþuazinis Paryþius (XIX a. vidu-rys!). Nei filme, nei romane nederëtø ieðkoti kokios nors ypatingos istorinës au-

119

Gyv

enim

as,

á ku

rá t

rum

pam

uþs

uka

m...

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 119

tentikos. Tai tokia kûryba, kaip rusai pasakytø – vilami po vode. Nei ið ðio, nei iðto prisiminiau vienà juokingà faktà. Rinkdami medþiagà bûsimam filmui mudusu reþisieriumi Baliu Bratkausku klaidþiojom po Plungës apylinkes. Mums nu-rodë vienkiemá, kuriame esà gyvena Tado Blindos anûkas. Nukakom á tà vien-kiemá, radom senyvà vyrà darþe ið kapèiaus imantá bulves. Jis ið tikrøjø savevadino Blindos anûku (nors mes tuo ir nepatikëjom). Bet to vyro veido bruoþaibuvo taip tobulai panaðûs á Vytauto Tomkaus, kad mums su reþisieriumi pakir-to kojas. Ðtai kokiø pokðtø kartais iðkreèia gyvenimas!

Romanà raðiau (turbût vienintelis toks atvejis Lietuvoje, kai pirma atsirandascenarijus, paskui – knyga) prikalbintas poeto Vytauto Rudoko, kuris mane átiki-no: romanas turës pasisekimà, o tau, Rimai, ðis tas nubyrës á kiðenæ. Taip ir atsi-tiko. Tas „lengvas þanras“ ið tikrøjø nëra toks jau lengvas. Galioja toks pat, anotklasikø, dësnis – raðyk taip, tarsi tai bûtø paskutinë diena tavo raðymui. Antraipgali nuklysti á tokias banalybiø dþiungles, kad nelabai rasi kelià atgal. Uþtatrimti raðytojai net neþiûri ðito þanro pusën. Galø gale kaip ir viskas, kas kuria-ma, priklauso nuo talento.

– Naujaisiais laikais vieni raðytojai taikë á Seimà, o tu iðgarsëjai tuo,kad nuëjai sargauti á muitinæ… Ir sëkmingai sargavai daugiau nei de-ðimt metø!

– Tu èia, Danieliau, tikriausiai juokauji. Net mintis tokia niekada neðiureno –lásti á politikà. Nei anais, nei ðiais laikais. Prisimenu, kaip mane gundë stoti ápartijà. Buvo uþëjæs toks vajus – partijai reikia atsinaujinti, álieti ðvieþio kraujo.Kino studijos (tada ten dirbau) vadovybei pasakiau, kad tapsiu nariu Raðytojøsàjungoje, o sàjungoje pareiðkiau: stosiu ten, kur dirbu. Taip negraþiai apdûmæsabi puses, ramiai sau gurkðnojau alø Þvëryno prieigose. Alkoholis, kaip patyriau,tam tikrose situacijose yra iðeitis. Kai saugumas mane prievartavo dirbti „stu-kaèiumi“ (tada laikinai ëjau scenarinës kolegijos vyriausiojo redaktoriaus parei-gas), draugø, konkreèiai Petro Dirgëlos, patartas nuëjau á tuos garsiuosius rû-mus girtas kaip pëdas, dar butelá ásikiðau á iðorinæ ðvarko kiðenæ, – kad visi ma-tytø. Kaþkodël saugumieèiø entuziazmas bemat iðgaravo, ir að likau laisvas kaippaukðtis.

Muitinei atidaviau dvylika su puse metø. Dirbau budëtoju, ið pradþiø vyres-niuoju inspektoriumi, vëliau – vyresniuoju specialistu. Atëjau dirbti, aiðku, nepaðaukimo vedinas ir ne ið meilës muitinei. Reikëjo kaip nors suktis, kad nelik-tum ant ledo. Ið pradþiø naiviai tikëjau: prabëgo diena, ateis vakaras, naktimisgalësiu raðyti. Në velnio. Per dienà tenka bendrauti su þmoniø pulkais (dar tele-fonas!), kurie atsineða savas auras, rûpesèius, bëdas… Muitinë pagal savo pa-skirtá nëra itin malonus kliento draugas, nors ir kaip tokiu dëtøsi. Diena ið-vargina, naktimis belieka knapsëti. Visko yra pasitaikæ: ir linksmø, ir liûdnø da-lykø. Þinojau viena – elkis su klientais maloniai, paslaugiai, bet oriai. Elkis taip,kad paskui koks nors kazachstanietis pagarbiai prisimintø Lietuvos muitinæ irjos valstybæ. Jauèiausi savo valstybës pilietis ir ðioks toks pareigûnas (nors iðdalies ir sargas, naktimis turëdavau apeiti teritorijà, ásitikinti, ar koks niekadë-jas nesigvieði atgauti teisëtai konfiskuoto jo turto, kuris èia ilsisi muitinës san-dëliuose. Gal bûèiau ir ilgiau dirbæs, bet… iðmuðë pensininko valanda.

– Dar nepaklausiau – kokie tavo mëgstamiausi raðytojai? Ið kokiø ra-ðytojø mokeisi, kokiems pavydëjai?

– Dar mokyklos suole perskaièiau E. M. Remarque'o „Tris draugus“. Ið pra-

120A

pie

kû

ryb

à ir

sav

e

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 120

dþiø skaitydamas kikenau, o baigdamas, regis, verkiau. Man dingojas, kad po tosknygos apsisprendþiau – bûsiu raðytojas. Ta mintis, beje, buvo ne nauja. Treèiojeklasëje su draugu Juozu, prisiskaitæ literatûros apie indënus, nutarëm tà patá irpradinës mokyklos kieme, nuoðaliame patvoryje, davëm kraujo priesaikà: „ðpil-ka“ prasidûrëm nykðèius, suglaudëm ir pasakëm: bûsim! Deja, mano vaikystësdraugas anksti metë mokyklà, iðvaþiavo á Rusijà pas tremtyje gyvenusià motinà,paskui bastësi po visà „ðalá“, prasigërë, ir kaþkur Krasnodare já, jau subrendusávyrà, neþinia kas uþmuðë…

Taigi E. M. Remarque'as, paskui jau studijuojant – I. Buninas, F. Dosto-jevskis, W. Faulkneris, M. Katiliðkis.

– Paklausiu apie tà arklá ið apsakymo „Po rudenio lietumi“, kurisuþsuko á barà, iðgërë tris ðimtus, ir niekam nebuvo keista. Gal ten buvovisai ne arklys, o Rimantas Ðavelis; gal ten buvo ne baras, o paprasèiau-sias gyvenimas, á kurá trumpam uþsukam ir kuriame nëra nieko keistoir neámanomo?..

– Beveik atsakei á uþduotà klausimà. Taip, tai paprasèiausias gyvenimas, ákurá trumpam uþsukam…

Po to, kai „Literatûra ir menas“ iðspausdino apsakymà, atsitiktinai sutikauaktoriø Juozà Meðkauskà, su kuriuo susibièiuliavau, kai jis dirbo reþisieriumiliaudies teatre profsàjungø rûmuose.

– Kaip tau praleido ðità apsakymà?Að pastaèiau akis.– Tavo arklys sako: buvo laikai, kai mûsø niekas neganë.Perkûnëliai, pagalvojau, gerai, kad man dabar sako Juozas, bet ne apsakymà

skaitæs glavlito darbuotojas.Kaþkada kaþkur sutiktas bomþas man ðitaip iðaiðkino þmogaus gyvenimà:

yra A (þmogaus gimimas) ir B (mirtis). Tarp A ir B þmogus susigalvojo (arba jamásakë ið aukðèiau) karus, meilæ, þaidimus, svaiginamuosius gërimus, politikà irkrûvà kitø nereikalingø darbø, kad tas þmogus turëtø kà veikti nuo A iki B. Galtaip ir yra?

Tame mano apsakyme dominuoja ruduo, iliuzinë arklio pasaka ir vël – ruduo.Esu pesimistas. Pralinksmëju tik pasëdëjæs bare. Bet ir tie barai pastaruoju

metu tolo, nutolo…

121

Gyv

enim

as,

á ku

rá t

rum

pam

uþs

uka

m...

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 121

122

TOMAS REKYS

Amerika

Kelionës ir atostogos

Atostogos – tai vienintelis klausimas, kurio anuomet, besiaiðkindamas Lietu-voje apie tà Amerikà, nesusiprotëjau uþduoti. Man jis atrodë per daug elemen-tarus, o informacijos tiekëjams gal nereikðmingas (ypaè atostogø nevertina pini-go mëgëjai – Amerikoje reikia dirbti). Bet ásivaizduokime þmogø, pluðantá beatostogø. Kaip já pavadinti? Vergu, skruzdële?.. Taèiau èia virðø ima kiti ávaiz-dþiai. Darbðtuolis, pareigingas, atsakingas, sàmoningas ir t. t. Vis dëlto bent vie-na laisva diena savaitëje buvo ásakyta paties Dievo, kaip paraðyta Biblijoje. Netvergams! Þmogus juk ne gyvulys.

Bet tokiø atostogø, kaip dabar jas suprantame, senovëje nebuvo. Tai suþino-jau ið vietinio Èikagos radijo diskusijos ðia tema. Ten buvo konstatuota, kad Eu-ropoje þmonës ilgiau atostogauja, uþtat Amerikoje daugiau uþdirba... Tai buvopabrëþta netgi pasididþiuojant.

Lietuvoje teko sutikti þmoniø, ypaè kaime, kurie per visà savo gyvenimàneturëjo atostogø, kurie taip ir numirdavo, net jûros neiðvydæ. Tai vis sovietiniogyvenimo nenormalybës, galvodavau sau. Bet Amerikoje nustebau, kad èia gy-venimas be atostogø yra ne tik bendra tendencija, o jau beveik norma!

Kol Amerikoje radau darbà, daþnai bendraudavau su dipukais, daþniausiaisusitikdamas su jais baþnyèioje. Ne todël, kad bûtume tokie davatkos, bet kadnelabai èia kur nueisi, ypaè bûdamas mano amþiaus. Spoksoti uþvertus galvà áDauntauno dangoraiþius greitai pabodo, norëjosi pabûti su gyvais þmonëmis. Ap-silankydavom ir viename kitame lietuviðkame renginyje, paprastai dailës paro-dose. Bet, man pradëjus dirbti, visi tie bendravimai baigësi. Atidëti iki pensijos...Tiesa, vëliau kartà vël buvo galimybë normaliai pabendrauti, – kai tapau bedar-biu.

Taigi matydavausi su dipukais, lankydavausi jø namuose, turiningai leisda-mas laikà, nes galëjau daug ko iðsiklausinëti. Viena dar ne itin senyva pensi-

PATIRTYS

Pabaiga. Pradþia 2008 m., Nr. 2

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 122

123ninkø porelë ypaè mëgo dalytis praeities kelioniø prisiminimais. Stipriausiàáspûdá jiems paliko iðvyka á Lietuvà sovietø laikais. Nors buvo net dviejø sa-vaièiø kelionë, Lietuvoje jiems leido bûti tik tris dienas – ir tik Vilniuje. Dar susaugumo uodega ið paskos... O ðiaip visà laikà tupëjo Maskvoje. Tokia bûdavosovietø turistinë programa, be pasirinkimo. Þodþiu, tikrai buvo „linksma“.

Ðie mano nauji paþástami turtiniu atþvilgiu gyveno vidutiniðkai, netgi kuk-liai, todël buvo ádomu iðgirsti, kad jie tais sovietiniais laikais reikðmingai pa-rëmë savo gimines Lietuvoje – padëjo nusipirkti þigulius ir pianinà. Savaimeaiðku, nuolatos siøsdavo ir siuntinius. Tad giminaièiai stebëjosi, kaip gerai gy-venti toje Amerikoje... Jie taip ir nesuþinojo, kad pianinas buvo ir ðiø amerikonøsvajonë, taèiau taip ir likusi neágyvendinta. Vis trûkdavo lëðø...

Dar jie man daug pasakojo apie kità savo kelionæ – á Kalifornijà, kur taip patvyko aplankyti savo artimø giminiø. Varèiau jø nuotraukø albumà, ir ne vienà.Amerikieèiai mëgsta fotografuotis. Taèiau, aplankius senukus antrà kartà, jie vëlpasakojo tà patá: viena kelionë á Lietuvà ir kita – á Kalifornijà. Treèià kartà – irgitas pats.

Ne, tai ne Alzhaimeris, dar ne tokie seni buvo. Tai – áspûdþiø perteklius! Juktaip miela jais pasidalyti, paèiam prisiminti. Neiðkentæs (ðiaip taktas reikalau-ja patylëti) ðiek tiek pasitikslinau apie tas jø keliones. Pasirodo, jie daugiau irneturi apie kà pasakoti. Tik viena kelionë á Lietuvà ir dvi á Kalifornijà. Ir tai –per visà mielà gyvenimëlá, o daugiau jie neturëjo nei jokiø kelioniø, nei atostogø.Tada labai aiðkiai supratau amerikieèiø bûdà: kur nors nuvykus reikia iki valiaiprisifotografuoti ir pasakoti apie tà iðvykà visà gyvenimà... O mums, nieko neið-manantiems sovietø lietuvaièiams, lieka klausytis, vëpsoti ir pavydëti – koksnuostabus jø gyvenimas!.. Reikia pasakyti, kad amerikieèiai puikiai moka ið-naudoti akimirkà! Keliø dienø áspûdþius iðtemps daugeliui metø, uþpildys jaisvisà savo mielà gyvenimà.

Dar kita dipukë – jau sena moterëlë – kartà pasidalijo savo dþiaugsmu. Ke-liaujanti á Floridà aplankyti vaikystës draugës. Jaunystëje toji iðtekëjo ir iðvykopas vyrà kaþkur Floridoje. Ði draugë Èikagoje lankësi tik prieð dvideðimt metø,ir ðtai dabar jau mûsø dipukës atsakomasis vizitas. Pakviesta visoms dviem sa-vaitëms, taèiau tiek laiko neiðbuvo. Kaip tik tada vyko JAV prezidento rinkimai,buvo du kandidatai, o liaudis uþ juos balsavo apylygiai. Átempta politinë si-tuacija, daug kam èia tai ádomu ir aktualu. O mûsø toms moterëlëms tai buvoitin svarbu, gal dël jø mëlyno kraujo. Abi aukðtos kilmës, mûsiðkës tëvas buvæsþymus Smetonos laikø karininkas. Deja, dël amerikietiðkos politikos jos buvoatsidûrusios prieðingose stovyklose. Þodþiu, apsipyko ten, ir mûsiðkë gráþo namonutraukusi draugystës vizità. Tada teiravausi jos ir apie kitus áspûdþius. Kaipten gamta, kokia jûra? Nors tuomet buvo vëlyvas ruduo, bet Floridoje gal ðilta?Á tai tik gûþtelëjo peèiais – pavaikðèiojæ kaþkur krantine, taèiau tai áspûdþio jainepadarë. Nepaisant to, kad, – kaip vëliau iðsiaiðkinau, – jûrà savo gyvenime jimatë pirmà kartà...

Apie panaðius dipukø patyrimus galima pasakoti be galo. Ið ádomesniø –nuskambëjæs apie vienà lietuvá gydytojà. Jis niekada nëjo atostogauti, visà laikàdirbo, triûsë ir bûdamas pensininkas, o atostogø pinigai nusësdavo á banko ilga-laikæ terminuotà sàskaità. Pagaliau terminas baigësi (iðaugo dideli procentai), su-ma pasidarë áspûdinga, uþtai visi ir suþinojo. Taigi per penkiasdeðimt nepertrau-kiamo darbo metø jis susitaupë pusæ milijono doleriø! Kur jis dabar tuos pinigusdës, jo asmeninis reikalas (ðiaip jau vieniðius), tik jam paèiam jø tikrai neprireiks.Nes jis jau ir pats ligonis, nusibaiginëja senukø globos namuose. T

OM

AS

RE

KY

S.

Am

erik

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 123

124P

atir

tys

Aiðku, kilnu ir graþu taip prasmingai nugyventi gyvenimà. Tai apskritai bû-dinga intelektualinio, kûrybinio darbo þmonëms, kurie yra tiesiog atsidavæ savoprofesijai. Kad ir neatostogauja, bet nors senatvëje susilaukia kaþkokios morali-nës kompensacijos. Taèiau kaip sekasi paprastiems darbininkams, kokiø èia yradauguma?

Atostogø pavojai

Darbininkams atostogø priklauso tik penkios dienos per metus, ir jas toli gra-þu ne visada galima prijungti prie savaitgalio. Jei atostogos tau baigësi penkta-diená, ðeðtadiená praðom á darbà! Sako, toks kietas darbinis poþiûris á gyvenimàapskritai bûdingas anglosaksams (tas pats ir Anglijoje). Kita prieþastis – ame-rikietiðkas laikinø emigrantø veiksnys, jø samdymo bei darbo ypatybës. Atvykæskoks vos keliems mënesiams, suprantama, iðskyrus dolerá, apie niekà kità negal-voja. Jam nieko nereikia – nei aðtuoniø valandø, nei savaitgaliø, nei tuo labiaukokiø nors atostoginiø pauziø. Jam tik darbo duok – atsiilsës savo tëvynëje, irtuo smagiau ilsësis, kuo daugiau doleriø parsiveð. Taèiau tokiam iðvykus, bosasðtai jau ir ápratæs prie jam palankaus darbo ritmo. Já sugriauti kartais reikðtø irbankrotà. Tad naujai atëjusiam darbuotojui ið inercijos keliamos tos paèios buvu-sio laikino emigranto darbo sàlygos... Tas buvæs emigrantas gali net papriekaið-tauti: að va kaip sunkiai dirbau, bet uþsidirbau, o tu ko atvykai á Amerikà?

Taèiau mano pirma darbovietë buvo iðimtinis atvejis. Kadangi tai buvo sun-kus baldø kraustymo ir perveþimo darbas, atostogø jau po pirmøjø metø skiria-ma visos dvi savaitës! Jø dar ðiek tiek padaugëja iðdirbus vienoje vietoje penke-rius metus. O jei iðdirbi deðimt metø, gauni jau visas tris savaites, ir kaip tik šisterminas garsiausiai visur triûbijamas...

Að ten dirbau visai sëkmingai, buvau net giriamas, taèiau taip pat sëkmingaiir atleistas... Su teise bedarbio paðalpai, nes atleido be formalios prieþasties. Ta-èiau prieþastis buvo ne formali, o faktinë – atostogos! Bûdamas nepatyræs, neat-kreipiau dëmesio, kad èia darbininkai niekada neima visø atostogø ið karto.Daugiausia – savaitæ, o kità laikà iðskaido per metus: kokià dienà ar kità – ligosatvejui, dar paðto ir panaðiems asmeniniams reikalams tvarkyti. O að papraðiauvisø dviejø savaièiø ið karto! Dar daugiau – ir treèià savaitæ nemokamø... Matplanavau Lietuvà aplankyti.

Toks áþûlus buvau todël, kad jau ten dirbau per pusantrø metø, be to, að nereikalavau, bet tik klausiau – ar galima? Ir sulaukiau tik pritarimo. Amerikojenemokama atsakyti „no“, tik „yes“ arba „OK!“, ir visada plaèiai ðypsantis. Ðiuo atve-ju teigiamai buvo atsakyta dar ir dël to, kad darbovietë panaðius praðymus privalopatenkinti pagal visokias Amerikos konstitucines ir kitokias teises. Bet tas ir yra:kuo aukðtesnis ástatymas (na kokia gi darbovietë remsis valstybës Konstitucija – jaiuþtenka vidiniø darbo nuostatø), tuo labiau tas aukðtumø Ástatymas švyti savo to-bulumu. Juk tikras tobulumas mums, eiliniams mirtingiesiems, yra nepasiekia-mas – to mokoma ir baþnyèiose. Ir atleido mane prieð pat atostogas...

Taèiau bedarbio statusas ið tiesø yra geras dalykas. Nors pajamos sumaþëja,bet tada ir paatostogavau kaip reikiant. Vël bendravau su dipukais, nueidavau ábaþnyèià, taèiau svarbiausia – pabuvojau ir Lietuvoje. Tiesa, èia jau perþengiauástatymà. Jei nori, kad tau bûtø mokama paðalpa, reikia kas dvi savaites re-gistruotis telefonu. Uþ mane ðià procedûrà turëjo atlikti kaþkas kitas... Nes be-darbis privalo ieðkoti darbo, o ne lakstyti po pasaulá.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 124

Visiðkai panaðiai su nelemtomis atostogomis atsitiko ir vienai mano paþásta-mai dipukei (ðá terminà kartais taikau ir tikrø dipukø palikuonims). Tai vieniða,ðiek tiek uþ mane vyresnë moteris, nemaþai gyvenimo metø paaukojusi vien dar-bui ir serganèiai motinai (jà kiek laiko priþiûrëjo ir mano þmona). Bet senutëmirë (sulaukusi devyniasdeðimt dvejø metø), ir dukra ágijo daugiau laisvës. Ási-kalbëjæs su ja apie Lietuvà kaip tik ir priminiau laisvës teikiamas galimybes. Ko-dël jai dabar nenuvykus, neaplankius Lietuvos? Nes tai juk jos viso gyvenimosvajonë. Nors pati gimusi Austrijoje ir Lietuvoje jokiø giminiø neturi, taèiau jau-èia Lietuvai kaþkokià gyvà mistinæ traukà. Ji ir pati planavo tai ágyvendinti, kaitik iðeis á pensijà (toks planavimas – svarbiausiø dalykø atidëjimas pensiniamamþiui – Amerikoje yra tipiðkas). Daug kà jai papasakojau (juk pats Lietuvojevienu metu dirbau ir gidu). Tad sudominau tà moterá, ákalbinau ryþtis kelioneianksèiau jos numatyto laiko. Kam laukti tos pensijos, jeigu, pasiëmus atostogø, átëvø ðalá galima vykti ir dabar? Turistiniø kompanijø yra uþtektinai, o jai kaiptik priklauso dvi laisvos savaitës. Be to, dar ir pavasaris, pats laikas keliauti.

Vargðë paklausë manæs. Ir tapo bedarbe. Moteriðkæ atleido dar jai nespëjus tøatostogø iðvykti. Prieþastis – visiðkai ta pati, kaip ir mano (tiesa, oficialiai þmo-gui to nepasako, jis pats turi susiprotëti). Ji kone plûdo save uþ kvailumà, kadtaip neatsakingai pasipraðiusi abiejø savaièiø ið karto. Juk ten dirbo jau keleriusmetus, viskas buvo taip gerai...

Bendra neoficiali amerikieèiø nuomonë yra tokia: jei asmuo ilgesniam laikuiatsitraukia nuo kompanijos, tai reiðkia jo abejingumà kompanijos interesams.Kaip tada kompanija gali rizikuoti dël tokio asmens?

Bûdama diplomuota buhalterë kità darbà susirado beveik ið karto, bet sumanimi daugiau kalbëtis nebenorëjo. Ji net áþadà sau davë – niekada daugiaunebeklausyti jokiø tokiø neatsakingø ir neaiðkiø elementø, koks esu að. Taip jipaaiðkino telefonu mano þmonai. Ir tuo mûsø bendravimas baigësi. Suprantama,ji galëjo pasinaudoti bedarbystës pauze, kaip padariau að, slapta iðvykdamas áLietuvà, bet amerikieèiams tai nebûdinga, per dràsu. Kita vertus, kai visas gyve-nimas paremtas kreditais, sumaþëjusios pajamos þmogui gali reikðti ir katastro-fà. Ðitam veiksniui tada dar neteikiau reikðmës. Sumokëdavau buto nuomà irman kaþkiek likdavo, galëjau laikytis. Tiesa, tada supratau, kà reiðkia psicho-loginë átampa. O apie tikrà depresijà suþinojau kiek vëliau, bet èia raðau apielinksmesnius dalykus, apie amerikietiðkas atostogas...

Dauguma emigrantø, kurie aplanko Lietuvà, yra arba darbø keitimo pauzë-je, arba kaip nors ypatingai susitaria su darbdaviais. Ilgesná atostogø poreiká darsupranta lietuviø, rusø, lenkø kompanijos. Aiðku, tokiam atostogautojui ir josmielai spirtø á pasturgalá, bet ne visada galima, ypaè jeigu susiduriama su pa-klausia profesija, pavyzdþiui, sunkiøjø vilkikø vairuotojais. Vienas didelës lenkøkompanijos bosas, pas kurá man teko kiek laiko dirbti, skundësi, kad jo vairuo-tojai daþnai á Lenkijà iðrûksta net visai vasarai. Po trijø mënesiø sugráþta, ir jisjuos priima atgal dël keliø prieþasèiø. Pirma: jiems mokama maþiau, nei reika-lautø amerikieèiai vairuotojai, ir tai jam apsimoka. Antra: tø vairuotojø amþinaitrûksta. Ir pagaliau treèia prieþastis: ið patriotizmo. Bosas nori iðlaikyti speci-fiðkai lenkiðkà kompanijà.

Að pats á Lietuvà teástengdavau nuvykti tik tarp darbø pauziø, kai keisdavaudarbovietes. O paskutinës mano atostogos buvo jau grynai amerikietiðku prin-cipu, pagal visus reglamentus. Nes á Lietuvà nevykau. Tam reikëtø, kad atosto-gas gautø ir þmona, bet tokiø aplinkybiø suderinti nepavyko. Gavau apmokamaspenkiø dienø atostogas, – kadangi dirbau be jokios pertraukos visus dvejus

125

TO

MA

SR

EK

YS.

Am

erik

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 125

metus, tai ir pasiëmiau dvi savaites. Atlyginimas, tiesa, skaièiuojamas tik uþaðtuonias valandas per dienà. Tos marksistiðkos darbo valandos tam ir egzis-tuoja, kad pagal jas apmokëtø atostoginius... O dirbama toli graþu ne tiek. Suaðtuoniom darbo valandomis èia neprasigyvensi. Todël per atostogø dienas, tegulir apmokamas, finansinë padëtis pablogëja. Að, pavyzdþiui, tegavau pusæ to, kàbûèiau gavæs dirbdamas. Tai viena prieþasèiø, verèianti darbininkus pamirðtiatostogas.

Kita atostogas šaldanti prieþastis – niekada nesi tikras, kad gráði atgal. Ðtaimano sargybos kompanija surado tipà, sutikusá tà laikà padirbëti uþ mane. Ojeigu jis kartais kaip nors labiau ásiteiks mano sargybos bosui arba átiks tai dar-bovietei, kurioje budi? Tada sugráþæs galiu neþinia kiek laiko pralaukti, kol manras kità darbo vietà. Ar uþteks pinigø iðgyventi? Juk neuþsimokëjæs uþ butàkaipmat atsidursiu gatvëje. Beje, að pats kaip tik taip ir gavau darbo vietà. Bosasnusprendë nelaukti gráþtant ið atostogø vieno darbuotojo (lietuvio ið Lietuvos!) irnusprendë, kad að labiau tiksiu uþ anà (gal tiesiog jam ágrisau nuolat skam-bindamas ir teiraudamasis darbo; mat iki tol tenkindavausi atsitiktiniais laiki-nais budëjimais). Taigi að gavau pastovø darbà, o anam teko „atostogauti“ kurkas ilgiau, nei norëjo.

Tad visais atvejais atostogos yra rizikingas dalykas. Jos priklauso nuo pini-ginio veiksnio: jei turi sukaupæs nemaþà kapitalà, gali sau atostogauti. TodëlAmerikoje atostogos paprastai bûna retos ir trumpos. Kad ir kalbant apie dipu-kus. Susidariusi nuomonë, kad jiems seniau Lietuvoje sveèiuotis neleido sovietøreþimas, yra teisinga, taèiau ne visai. Visokios didesnës kelionës èia galimos tikþmogui iðëjus á pensijà, ir tai tik teoriðkai. Praktiðkai – gali keliauti, jei dar lei-dþia sveikata, jei neiðblësæ interesai. Juk per kelerius senatvës metus visà gyve-nimà formuoto mentaliteto jau nepakeisi. Ir kam já keisti? Gyvenimas laiminges-nis be stresø, be visø tø kelioniø.

Palaimintieji

O ar teisingas kitas ásigalëjæs stereotipas, kad amerikieèiai – patys didþiausituristai pasaulyje? Mintyse gal daug amerikieèiø svajoja keliauti, bet reikiaturëti galvoje, kad jø tiesiog yra daug. Trys ðimtai milijonø! Suprantama, jog irpasaulyje pasklidusi jø dalis yra svari. Taèiau, jeigu paskaièiuotume procentais,atrodytø kitaip. Ypaè átraukus vadinamàjà vidutinæ ir varguomenës klases. Jeituos procentus skaièiuotume tik nuo milijonieriø aukðtuomenës, sutinku, pro-centas jau kitas. Milijonieriai tikrai gali keliauti.

Aiðku, pasitaiko normaliø turizmo mëgëjø ir ið eiliniø amerikieèiø. Paþástutoká dipukà, kuris jau daug metø, bent jau nuo to laiko, kai paliko nuobodþiàþmonà ir susirado þavingà negrikæ (tikrai simpatiðkà, man teko netgi su ja ðokti),nieko kita neveikia, kaip tik bastosi po pasaulá. Suprantama, su savo negrike.Vien kelionës, nauji áspûdþiai, gamtos ir muziejø stebuklai, restoranai ir t. t. TikLietuva jo kaþkodël nedomina. Bet tai jo asmeninis reikalas.

O reikalas tas, kad jis turi savo bizná! Kaþkada sëkmingai ákûræs nedidelæstatybos kompanijà, jau kiek laiko samdo tik lietuvius, beveik iðimtinai nelega-lius. Ir kadangi tie tarybukai darbðtûs, sàþiningi, ne vienas dar ir su inþineriniuiðsilavinimu, tad bosas viskà jiems ramia galva ir patiki. Pats darbe pasirodoretkarèiais. Beje, kaip tik kartà uþtaikë á vieno savo darbuotojo gimtadiená; tenir að linksminausi – alø midø gëriau (bedarbis tada buvau)...

126P

atir

tys

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 126

Paþástu dar vienà mëgstantá pakeliauti dipukà, tik jau pensininkà. Bet visdar kupinas jëgø ir interesø. Artimøjø su pasididþiavimu pramintas keliautoju,mat kuria pasauliui puikaus amerikietiðko gyvenimo ávaizdá. O viena tokia dipu-kø ðeima Lietuvoje áprato lankytis vis daþniau. Vis labiau jiems ten patinka.Tiesa, vyksta tik seneliai su anûkële. Jie patys labai gerai iðsilaikæ, ðauniai atro-dantys, o jau ðypsotis amerikieèiø mokyti nereikia. Kartà sugráþæ jie man paro-dë lietuviðkà laikraðtá, kuriame puikavosi jø nuotrauka. Patikæ kaþkokiam proðalá ëjusiam korespondentui, kuris nugirdo akcentà jø kalboje. Prisistatë: kaipmiela pabendrauti su tokiais graþiais ir sveikais þmonëmis! Tuoj straipsnis apiejautrius ir prasmingus iðeivijos ryðius su Tëvyne ir t. t. Ið tiesø visa tai natûralu,juk kiekvienà þmogø patraukia optimistiðki ir graþûs dalykai. Tai pozityvûs gy-venimo orientyrai, taèiau kartu formuojasi apgaulingas áspûdis apie masinæAmerikos þmoniø palaimà.

Kartà dar Lietuvoje uþëjau á nedidelæ rajono maisto parduotuvëlæ. Ten manepasitiko reklaminis plakatas, kvieèiantis þaisti loterijoje. Jame palaima ðvytin-tys veidai: tie þmonës laimëjo! Suprantama, man tai turëjo bûti argumentas irstimulas. O kiek tokiø, kurie nelaimëjo? – klausiu pardavëjos. Tik ji manæs ne-suprato. Bandþiau aiðkinti, kad jeigu visus pralaimëjusius suraðytume vien smul-kiomis raidëmis, tai jiems neuþtektø ðios parduotuvës sienø. Bet ji vis tiek ne-suprato, kà að èia postringauju. Jums reikia loterijos bilieto? – pagaliau paklau-së. Alaus man reikia! – sukonkretinau savo tikslà.

Kaip jau esu minëjæs, dël savo darbø pobûdþio daþnai klajodavau po visà Èi-kagos kraðtà, tikrai daug bendravau su þmonëmis: kas dienà vis kiti veidai, visnauji áspûdþiai. Taèiau atostogø klausimu – jokios ávairovës. Ypaè vienodai dar-bininkams: jei kas kur ir keliavo, tai daugiausia jaunystëje. Tada pasitaikydavæir jiems progø bei reikalø, pabuvodavo ðen bei ten, paprastai JAV ribose. Vëliau,pradëjus dirbti, þmogui lieka tik ateities planai, dar vëliau – prisiminimai apieplanus.

O viena paþástama senutë prisiminë savo kelionæ net po visà Europà! Ji gyve-na paèiame Èikagos pakraðtyje, jau vieniða ligota naðlë. Jai klausimà apie Eu-ropà uþdaviau neatsitiktinai. Jos sodyba man pasirodë kaip reta niûri ir nyki.Nei medþio, nei krûmo, nei tvoros. Aplinkui vien dirbama þemë, viskas iðartaveik ligi horizonto... Suprantama, ne ji pati arë – þemë ðiuo metu iðnuomota. Betvis viena – ádomus toks jos gyvenimas, pagalvojau. Nejaugi tik tai ir daugiaunieko? Gal vis dëlto bent keliavo, kà nors matë? Pasakojo ji nenoriai, trumpai,taèiau neslëpdama paðaipos. Tai buvusi vienintelë jos tolimesnë iðvyka gyveni-me, bet didelio áspûdþio nepadarë. Nors skamba graþiai – turnë autobusu pervisà Europà! Klausydamas jos galvojau: bandymas viskà vienu ðûviu... Pailsëtnepailsëjo, taip pat ir nepamatë nieko ypatinga. Tik skubiai lëkë ið miesto á mies-tà: nespëja iðlipti, vël atgal á varginantá autobusà. Dar ir oras toks pasitaikë –daugiausia lijo.

Tai buvo ir man paþástamas scenarijus. Turistiniø kompanijø siekis kuo dau-giau nusiplëðti ið þmogaus pagal atitinkamus išvykos mastus. Rusišku posakiu:galõpom po Evrope... Arba lietuviðkai: pliku uþpakaliu po Europà.

Pasidomëjau ir tos senutës ðeimos. Vaikai uþaugæ, susirenka tik per Ðv. Kalë-das. Þodþiu, banali istorija. Gal banalu ir tai, kad jos velionis vyras buvo lietuvis –dar ið tø pirmøjø grynuoliø. Tai iðsiaiðkinau visiðkai atsitiktinai – pagal nuo-traukà ant sienos. Ið jos þvelgë tipiðkas lietuvaitis! Èia jis vadinosi amerikie-tiðkai – fermeris.

O amerikieèiø turistø kaþkada ir pats buvau sutikæs. Pirmà kartà dar sovie-

127

TO

MA

SR

EK

YS.

Am

erik

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 127

128P

atir

tystinëje Lietuvoje – JAV viduriniø mokyklø moksleiviai paþindinosi su LTSR pa-siekimais... Be abejo, tai buvo abipusë akcija: kaþkam ið aukðèiausiøjø sovietiniønomenklatûrininkø rûpëjo savo atþalëles iðkiðti á JAV, kad pamatytø tà auksoðalá (tiksliau – prisipirkti buitiniø niekniekiø). Bet amerikoniukams apsipirk-ti nerûpëjo. Juos vedþiojo po muziejus, po parodas. Ðtai vienoje tokioje vietojeman ir teko juos matyti. Vaizdas nekoks. Vyrukai daugiausia stambûs, kaip irpriklauso patinams, kartu ir arogantiðka, aplinkinius ignoruojanti laikysena: ran-kos kiðenëse, persikreipæ, jei kas su panele, tai sulipæs ranka per jos liemená,tarsi Siamo invalidas bûtø. Kai kas teikësi netgi pastato viduje atsisësti ant laip-tø ir iðsidëlioti savo pusryèius... Na, ir visø iki vieno gumà þiaumojantys þandi-kauliai...

Taèiau man dar ádomiau buvo stebëti mûsø ekspozicijos darbuotojas: koneant pirðtø galø, tarp savæs tik paðnibþdomis... Pagalvojau – jei taip elgtøsi kasnors ið savø, kaipmat bûtø iðtëkðtas lauk. Bet èia juk amerikonai... O dar sako,kad mûsiðkiai ðypsotis nemoka. Tos darbuotojos ðiepësi kaip ámanydamos.

Na ir dar vienas atvejis – dël kontrasto – senukø kelionës partija. Tai buvoItalijoje, vienoje Florencijos turistiniø autobusø stovëjimo aikðtelëje. Mûsø auto-buso turistai lietuvaièiai jau tolo link ávairiø muziejiniø baþnyèiø, vedami gido irvertëjo. Að kiek uþdelsiau su vairuotojais, ir kaip tik prie mûsø prisigretino kitasautobusas. Pro jo prasivërusias duris þemën pabiro – smëlis. Tikras smëlis ir tiekdaug! Já neðtuvuose neðti reikia, o jis, þiûrëk, pats dar kruta. Tai – amerikieèiaituristai pensininkai ritosi ið autobuso. Nuo ilgo vaþiavimo visi stenëjo ir duso.Nenuostabu, buvo vasaros vidudienis, tvanku, taèiau svarbiausia dejoniø prie-þastis – senatvë. Spëjau jauniausiàjá bûsiant ne maþiau aðtuoniasdeðimties. Gi-das visus nuvarë tradiciniu marðrutu baþnyèiø ir muziejø veizëti, su pasauliupaþindintis.

Po kurio laiko ir að pats nekaip pasijutau. Ilga kelionë autobusu (nuo Vil-niaus) iðvargino. Ir keleiviø tokiø pasitaikydavo, kad atsisako vaikðèioti po mies-tà, uþstringa kur vienoje vietoje – kavinëje arba prie jûros. Kadangi Florencijojejûros nëra, tai gráþau á autobusà (að kaip kelionës vadovas Florencijoje buvau jaukelintà kartà – man ten nieko naujo). Gráþdamas pavijau ir toká senukà. Labaijau jis sudejavo man priartëjus. Pasiteiravau – taip, tas pats amerikietis ið to au-tobuso. Bloga jam pasidarë ir nusprendë gráþti. Abu gráþome, já kiek prilaikiau.Bandþiau ta proga ir daugiau kalbinti, bet jis tik ranka numojo. Man pasirodë,kad tuo mostu jis ne tiek atsakë á mano klausimus, kiek iðsakë poþiûrá á visà tu-ristinæ kelionæ...

Bet ta senukø partija ið tikrøjø buvo patriotai – iðtikimi savo tëvynës dvasiai.Amerikietá nuo maþumos auklëja daugiausia televizijos reklama. Kà valgyti, kàpirkti, kaip rengtis, kur eiti. Ir paskutinis akordas senatvëje – turistiniø kom-panijø marketingo aukos... Nors mûsø autobuso vairuotojai jø aukomis nelaikë.Matai, svarstë net susijaudinæ, amerikonai ir senatvëje aktyvûs, vaþinëja ðtai,turistauja, ne taip, kaip mûsø pensininkai... Ðtai kur gyvenimas!

Jiems buvo sunku suprasti, kad daugeliui tø senukø tai buvo pirmoji iðvykagyvenime ir, aiðku, paskutinë.

Prisiminimø vakaras

Liko apraðyti paskutines savo atostogas. Apie jas jau raðiau anksèiau – apienesëkmingà bandymà nusimaudyti natûraliuose gamtos vandenyse. Tai padaryti

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 128

geriausia Lietuvoje, nebent ir ten dabar viskas pasikeitæ, privatizuota. Sovietølaikais prieigas prie Baltijos jûros saugojo uþraðai: Stok! Ðausiu! Dabar gal ðvel-niau: Stok! Privatus ðuo sukramtys!..

Pradþioje planavau kaþkur pavaþiuoti, kaþkà pamatyti, taèiau dvejojau. Eu-ropieèiams ádomûs amerikietiðki dangoraiþiai, bet mums kaþkaip nelabai, nesèia gyvendamas esi priverstas jausti juos tiesiog organiðkai. Tai dideliø bosø te-ritorija, ir tiesiog visu kûnu jauti, kad ten esi svetimas. Dauntaunuose (miestøcentruose) yra muziejø, ypaè garsûs Èikagos Dauntauno muziejai. Bet vëlgi –atsiranda ðioks toks psichologinis faktorius. Ateina gyvenime toks laikas, kainaujos þinios nieko nebereiðkia, kai reikia apmàstyti, áprasminti tai, kà jau þinai.Kas kita Lietuvos, ypaè Kauno muziejai þmogø veikia nostalgiðkai. Ten tavepasitinka tokia miela, negráþtama praeitis. Ir tarsi atsigauni, atjaunëji...

JAV dar garsios nacionaliniais gamtos parkais. Tam, aišku, taip pat reikialaiko. Kainuoja palyginti nedaug, netgi paskraidyti lëktuvëliu virð Didþiojo kan-jono galima uþ beveik simboliná mokestá. Bet rask tu tam laiko! Atostogavau aðvienas, bet iðvykti be þmonos nesinorëjo. Ir taip jau pats vienas esu iðsidauþæs povisà pasaulá. Be to, maþai laiko. Nukakus iki tø tolimøjø gamtos stebuklø liktøtik koks savaitgalis. Programa bûtø perkrauta, tik pavargtume. Gal ir galimasusiorganizuoti, bet mes nepratæ, jau ir amerikieèiais virtæ. Jø absoliuti daugu-ma atrodo kaip tikras uþguitø þmoniø paradas. Ápratau ir að taip: vien tik dirbtiir beveik nebûti namie.

Todël kiek padvejojæ ir pasvarstæ apsisprendëme: geriausios atostogos – savonamuose. Pirmà kartà per dvejus gyvenimo metus galësiu iðvysti saulëlydá prosavo kambario langà! Kas gali bûti nuostabiau? Taigi iðëjæs atostogø dþiaugiausituo, kà seniau laikiau kasdienybe. Pirmà kartà maèiau vakaro saulës nuðviestàkambará. Ir netgi pasivaikðèiojau su þmona po parkà. Kaip tik jis man paliko di-dþiausià áspûdá.

Parkais èia vadinama viskas: tiek negyvenami laukai, jeigu jie Èikagos teri-torijoje, tiek aikðtës ir skverai. Tikrø parkø, kaip kad juos suprantame europie-tiðkai, èia kaip ir nëra. Prie Dauntauno plyti didelis Mièigano parkas, kuris netiek didelis, kiek ilgas, ir svarbus daugiau tik dauntauniðkiams. Man ten, prisi-paþinsiu, nejauku. Ið vienos pusës visai greta parko – greitkelis, ið kitos – Mi-èigano eþeras. Greitkelis arti, o eþeras atskirtas betono uþtvaromis. Ten man ne-jauku, ir tiek. Be to, tai Dauntaunas, kuris su mano darbu ir gyvenimu neturinieko bendra.

Visai netoli mano namø buvæs lyg koks stadionas, dabar ten tik takas likæs,dar tà erdvæ supantys medþiai. Ir vaikðto visi tuo taku, ypaè savaitgaliø vaka-rais. Vaþinëja ir dviraèiais, mes taip pat ketinome, bet dël poros savaièiø dviraèiønepirkau. Uþtat vaikðtinëdami su þmona uþ parko atradome dar kità tarsi par-kà. Tiesiog rajono pakraðtys, uþ kurio prasideda jau negyvenama, nekultivuoja-ma zona. Tikra laukinë gamta! Èikagoje tai ypatinga retenybë, tiesa, nelabai ver-tinama. Tas platus laukas apaugæs ávairiomis þolëmis, piktþolëmis ir vasaros me-to gëlëmis. Vienas kitas krûmokðnis, dûzgë bitës, ávairûs vabalai vabaliukai,visai jaukus vieðkelis vedë neþinia kur. Svarbiausia, pasijutome tarsi Lietuvoje!Ten vaikðtinëdami, apimti maloniø jaunystës ir net vaikystës kaimo prisimi-nimø, uþsinorëjome tai kaþkaip áprasminti. Kodël namie vakare nesuruoðus pui-kios lietuviðkos vakarienës? Kaip kad kaþkada vaikystëje pas senelius.

Diena artëjo á pabaigà, jau buvo metas neðdintis ið tø laukø. Jiems taip patgalioja bendra parkø ir aikðèiø taisyklë, kuri ir buvo iðkabinta tarp laukiniøþolynø bei dilgëliø: „Park closes at dusk!“ (parkas prieblandø metu uþdaromas).

129

TO

MA

SR

EK

YS.

Am

erik

a

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 129

Þinoma, niekas jokiø vartø èia neuþdarinëja, ir apskritai èia joks parkas. Uþtatpolicininkas tikrai gali pasirodyti ir baudø iðreikalauti. Arba gal koks maniakastaikosi iððokæs tau galvà nupjauti. Bet kokiu atveju verèiau tupëti namie. Sauleinusileidus visur bûna tuðèia, amerikieèiai ápratæ anksti gulti. Nes anksti kelia-masi. Ne dël sveikatos, o dël rytdienos darbø: juk laukia dideli atstumai ir eismospûstys.

Todël gráþæ sëdome á automobilá ir nurûkome á parduotuvæ bulviø ir rûgpienio!Bulvës èia skonio neturi, kaip ir visi kiti þemës ûkio produktai, o mums taip no-rëjosi bent ðiokios tokios autentikos. Todël pasiryþome apsilankyti netradicinëjeekologinio maisto parduotuvëje (juk vis dëlto atostogos, galime sau leisti). Tentikras maistas, ne plastmasinis, ne genetiðkai apdorotas. Tiesa, ir kainos tikros –nebe to amerikinio rojaus. Tokiø parduotuviø klientai paprastai itin pasiturin-tys, o vidutiniokai uþsuka retai, ypatingomis progomis. Uþ iðsvajotø natûraliø(nebûtinai ðvieþiø, bet svarbiausia – be chemijos augintø) bulviø krepðelá sumo-këjome ðeðis dolerius... Suskaièiavome: jame buvo penkios bulvës. Viskas tenmaþdaug uþ dolerá. Ðtai keturi kiauðiniai graþioje dëþutëje: keturi doleriai. Ga-lima rasti netgi grybø. Tiesa, tai tik paprasti kelmuèiai ir dar su nevalgomaiskotais. Kaina: trys su puse dolerio uþ ðimtà gramø...

Kainos paprastai raðomos savotiðkai. Ðtai minëti keturi kiauðiniai – 3,99dolerio... Bet ta kaina be mokesèiø. Ið tiesø sumoki daugiau – uþ kiauðinius 4,3dolerio. Tiesà sakant, apie tà mokestá èia negalvojama. Nuo jo niekur nedingsi,taèiau smegeninëje uþsifiksuoja kita kaina, uþraðyta pagal marketingo diplo-matijà. Ðitas psichologinis triukas jau naudojamas ir Lietuvoje. Kaþkada buvo-jant Danijoje teko matyti uþraðytà tokià kainà: 999,99. Vis atrodo pigiau neivisas tûkstantis.

Rûgpienio gavome lenkø parduotuvëje, o sûdytø laðiniø spirgams – rusø. Tai-gi pirmàjà atostogø vakarienæ pasidarëme ðventiðkà – senoviðkà ir soèià. Tad irpirmàjá vakarà praleidome sveikame, vos ne lietuviðkame ore, valgydami nekàmaþiau sveikesná natûralø maistà. Egzotika! Vakaras ið tiesø nuteikë nostal-giðkiems prisiminimams, taèiau taip pat ir apsimàstymams apie dabartá beiateitá. Tegul ir su kaimiðku pienu ir bulvëmis, bet visgi amerikonëjame! Kaip tikjiems tai bûdinga: kad ir kas bûtø, kas nutiktø, svarbiausia – pavalgyti. Ir ne-bûtinai kokiø ypatingø patiekalø, tinka – gal ir apskritai yra geriausia – tiepatys pilvus didinantys mësainiai ir picos.

Dar prisiminiau praëjusias Ðv. Kalëdas savo darbovietëje. Daug þmoniø, ður-mulys. Ðeimos, daugiausia motinos su vaikø bûreliais, atëjusios prie eglutës sku-bëjo tik á vienà vietà: prie ilgo ilgo stalo, nukloto tais amþinai jiems mielais më-sainiais ir kokakolomis. Vaikai valgë ir gërë. Greta stovëjo milþiniðka puoðni eglëir gyvas Senis Ðaltis. Jis kantriai lûkuriavo visø tø valganèiøjø. Privalgæ ir atsi-gëræ vaikai mielai stojo prie eglutës, o tëveliai pliauðkino juos fotoaparatais. Irviskas! Visa ðventë! Paskui visi sulindo á savo automobilius ir namo. Tokios èiatradicijos. Pagalvojus, o ko daugiau tam þmogui reikia? Kad bûtø pavalgæs, ið-miegojæs...

Ir mes tuomet su þmona ir pavalgëme, ir pasiðnekëjome, ir miegot nuëjome.Nors maistas dar lietuviðkas, bet dvasia jau amerikoniðka. O gal ir senstame?Kaipgi kitaip...

130P

atir

tys

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 130

MIGUEL DE UNAMUNO

Krikðèionybës agonija

Ið ispanø k. vertë LINAS RYBELIS

Pratarmë

Mirðtu, nes nemirðtu.Ðventoji Teresë Avilietë

Krikðèionybë yra universali dvasinë vertybë, kurios iðtakos glûdi paèioje þmo-gaus individualumo gelmëje. Jëzuitai sako, kad jos esmë – pripaþinti mûsø indi-vidualaus, asmeninio iðganymo sandorá, ir nors jëzuitai ðá teiginá laiko pamati-niu, aiðkindami já kaip ûkinës teologijos klausimà, mes galime pritarti jam tikkaip pradinei tezei.

Kadangi problema yra grynai individuali, todël ir universali, esu priverstastrumpai iðdëstyti asmeninio, individualaus pobûdþio aplinkybes, kuriomis ðá pra-dëtà raðyti kûriná atiduodu tavo, mano skaitytojau, nuoþiûrai.

Karinë mano nelaimingosios tëvynës diktatûra nutrëmë mane á Fuerteven-

131MÛSØ PUBLIKACIJA

M i g e l i s d e U n a m u n a s (Miguel de Unamuno, 1864–1936) – áþymus ispanø filosofas,romanistas, poetas, dramaturgas. Mûsø skaitytojai dar gerai prisimena jo prozos knygà „Migla.Trys pamokomi romanai ir prologas“, iðleistà 1975 m. „Krikðèionybës agonija“ pirmà kartà ið-spausdinta Paryþiuje 1925 m. prancûzø kalba, tai – vienas svarbiausiø raðytojo filosofiniø po-leminiø veikalø. Ispaniðkai knyga pasirodë tik 1931 m. M. de Unamuno kûrinyje gvildenamos dvipagrindinës temos – nemirtingumas ir tikëjimas, plëtojamos mintys, kurios buvo iðsakytos kny-goje „Apie tragiðkà þmoniø ir tautø gyvenimo jausmà“ (1912, liet. – 2003).

Spausdiname „Krikðèionybës agonijos“ pratarmæ bei pirmus du skyrius.

REDAKCIJA

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 131

tûros salà, kur að gavau progà praturtinti savo vidinæ religinæ ir netgi mistinæpatirtá. Ið salos mane iðtraukë prancûzø burlaivis, nuplukdæs á Prancûzijà; pas-kui ásikûriau Paryþiuje, á celæ panaðiame kambarëlyje, ðalia Triumfo arkos Etua-lio aikðtëje. Ten ir gimë ðis raðinys. Èia, Paryþiuje, apsunkusiame nuo istorijos,visuomeninio ir pilietinio gyvenimo pilnatvës, veik neámanoma pasislëpti kokia-me nors kampelyje, kuris bûtø laisvas nuo istorijos, todël tenka jà iðgyventi. Èiaað nematau nei iðtisus metus sniego uþklotø kalnynø, kurie Salamankoje manodvasiai teikë penà, nei Palensijos plynaukðtës tyrø, kur dega mano vyriausiojosûnaus namø þidinys ir nurimdavo mano ðirdis, nei jûros, virð kurios vandenøkasdien regëdavau kylant saulæ Fuerteventûroje. Èia teka Sena, o ne Nervionas,mano gimtojo miesto Bilbao upë, kurioje junti jûros potvyniø ir atoslûgiø pulsà.Èia, ðitoje celëje, mano penas buvo knygos, knygos, kurios bemaþ atsitiktinaipasitaikydavo po ranka. Tas atsitiktinai ir yra laisvës pradas.

Tokiomis asmeninëmis religinëmis ir, drásèiau sakyti, krikðèioniðkomis aplin-kybëmis ponas P. L. Couchoud manæs papraðë paraðyti broðiûrà (cahier) jo lei-dþiamai Christianisme1 serijai. Tarp kitko, jis pats man pasiûlë ir pavadinimà„Krikðèionybës agonija“, nes jau buvo susipaþinæs su mano veikalu „Apie tragið-kà þmoniø ir tautø gyvenimo jausmà“.

Kai ponas P. L. Couchoud kreipësi á mane su tokiu praðymu, að skaièiau Char-leso Maurraso „Enquete sur la monarchie“2 – kà nors tolimesnio nuo Evangelijosir ásivaizduoti negali! – kur skaitytojas ðeriamas suðvinkusios mësos konservais,patiektais ið velionio grafo Josepho de Maistre’o skerdyklos.

Ðitoje ið pagrindø antikrikðèioniðkoje knygoje að perskaièiau 1903 m. „L’Ac-tion Française“3 programos iðtraukà: „Tikram patriotui tëvynë yra visø svar-biausia, todël visus politinius klausimus jis kelia, svarsto ir sprendþia vadovau-damasis nacionaliniu interesu.“ Perskaitæs ðià frazæ, prisiminiau þodþius „manokaralystë ne ið ðio pasaulio“ ir pagalvojau, kad tikras krikðèionis – jei tiktai tik-ras krikðèionis gali egzistuoti pilietiniame gyvenime – kiekvienà klausimà, poli-tiná ar bet kuris kità, turi kelti, svarstyti ir spræsti vadovaudamasis asmeniniuamþinojo iðganymo interesu, amþinybës poþiûriu. O jei tëvynë þûsta? Krikðèioniotëvynë ne ið ðio pasaulio. Krikðèionis turi paaukoti tëvynæ tiesos labui.

Tiesa! „…Dël jos niekas nepuoselëja iliuzijø, ir visa þmonija, skaitydama ið-minèiaus akyse, be uþuolankø já klausia, ar tiesos gelmëj neslypi liûdesys“, – ra-ðë E. Renanas.

Ðiø Vieðpaties malonës – o gal nemalonës – 1924 metø lapkrièio 30 dienà að daly-vavau Ðventojo Stepono graikø staèiatikiø baþnyèios, stovinèios ðalimais, George‘oBizet gatvëje, pamaldose. Ten ant didelës ikonos su Kristaus atvaizdu, uþimanèiosvisà timpano plokðtumà, perskaièiau graikiðkà uþraðà: „Að esu kelias, tiesa ir gyve-nimas.“ Jà perskaitæs vël pasijutau esàs saloje ir pagalvojau, veikiau pasvajojau: arkelias ir gyvenimas tikrai yra tas pat, kas tiesa, ar tiesa ir gyvenimas neprieðtarau-ja vienas kitam; o gal tiesa þudo, o gyvenimas mus apgauna? Tokia minèiø eigaprivertë mane susimàstyti apie krikðèionybës agonijà paèiame manyje ir kiekvie-name ið mûsø. Ir apskritai, ar krikðèionybës gali bûti anapus kiekvieno ið mûsø?

Èionai ir glûdi tragedija. Juk tiesa yra kolektyvi, visuomeninë, net pilietinë;tikra yra tai, dël ko mes sutariame ir su kuo suprantame vienas kità. O krikð-èionybë yra individuali, neperteikiama. Todël ji ir agonizuoja kiekviename ið mûsø.

132M

ûsø

pu

blik

acija

1 Krikðèionybës (pranc.).2 Monarchijos tyrinëjimà (pranc.).3 Prancûzø akcija (pranc.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 132

Agonija, α’γονια, reiðkia kovà. Agonizuoja tai, kas gyvena kovodamas, kas ko-voja su paèiu gyvenimu. Ir su mirtimi. „Mirðtu, nes nemirðtu“, – taip skamba karð-ta Ðventosios Teresës malda.

Apie savo agonijà, savo kovà uþ krikðèionybæ, krikðèionybës agonijà manyje,jos mirtá ir prisikëlimà kiekvienà mano dvasinio gyvenimo akimirkà að ir noriutau, skaitytojau, papasakoti.

1871 metø birþelio 24 dienà abatas Loysonas, Julesas Théodore‘as Loysonas,savo broliui tëvui Hiacintui* raðë: „Netgi tiems, kurie dar palaiko tave ir nëraprieð tave nusistatæ, atrodo, jog tai, kà raðai, yra dabar nesvarbu, nes ðiais lai-kais visiems pirmiausia rûpi bendri interesai. Jie baiminasi, kad tavo prieðaipasirinko tokià taktikà, kuria siekia nuvilioti tave á ðià bendrø interesø teritori-jà ir ten sunaikinti.“

Taigi religijoje, ypaè krikðèioniø, neámanoma kalbëti apie didþiuosius bendrusreliginius, amþinus, universalius interesus, nesuteikus jiems asmeninio, sakyèiau,individualus pobûdþio. Kad apreikðtø savo krikðèionybæ, savo agonijà, kovà uþkrikðèionybæ, bet kuris krikðèionis turi pasakyti apie patá save: Ecce christianus4,kaip Pilotas, pasakæs: „Ðtai þmogus!“ Jis turi apreikðti savo krikðèioniðkà sielà,krikðèionio sielà, kuri kûrësi kovojant, agonizuojant uþ krikðèionybæ. Jo gyvenimoprasmë yra sielokûra; siela yra nemirtingas paèios sielos kûrinys. Juk mirus kau-lai atitenka þemei, siela, kûrinys – istorijai, jeigu tik ji ið tiesø gyveno, tai yrakovojo su laikinuoju gyvenimu uþ amþinàjá. O gyvenimas, kas yra gyvenimas?Arba – suteikus klausimui dar tragiðkesnæ prasmæ – kas yra tiesa? Juk tiesosneapibrëði, ji pati apibrëþia viskà, pati yra apibûdintoja; gyvenimo irgi neapibrëði.

Vienas prancûzø materialistas, nepamenu kuris, pasakë, kad gyvenimas yraprieð mirtá nukreiptø funkcijø visuma. Ðitaip jis apibrëþë gyvenimà kaip agoni-jà, arba rasi kaip polemikà. Vadinasi, gyvenimas jam buvo kova, agonija. Kova sumirtimi ir kartu su tiesa – mirties tiesa.

Kartais kalbama apie struggle for life, kovà uþ gyvenimà; bet ðis gyvenimasuþ kovà yra pats gyvenimas, life, ir kartu pati kova, struggle.

Reikëtø susimàstyti apie tai, kad mirtis, pasak biblinës sakmës ið Pradþiosknygos, atsirado pasaulyje drauge su mûsø pirmøjø protëviø nuodëme, nes jiepanûdo tapti dievais, tai yra nemirtingais, þinanèiais gera ir pikta, o ðis þinoji-mas suteikia nemirtingumà. Paskui, pasak tos paèios sakmës, pirmoji mirtis bu-vo smurtinë mirtis, þmogþudystë, kai Kainas uþmuðë Abelá. Ir brolþudystë.

Daugelis klausia, kaip dvesia þvërys – liûtai, tigrai, panteros, begemotai ir ki-ti – giriose ar dykumose, kur jie gyvena? Ar juos nuþudo kiti þvërys, ar jie dvesianatûralia mirtimi, pasitraukæ á ramø kamputá, kad nusibaigtø pavieniui, vieniði,kaip mirdavo didþiausi ðventieji? Ðitaip, be abejo, mirë didþiausias kada norsgyvenæs ðventasis, neþinomas ðventasis, neþinomas netgi paèiam sau. Galbût jisgimë jau negyvas.

Gyvenimas yra kova, ir vieningumas gyvenimo labui yra kova ir kyla ið kovos.Nepavargdamas kartosiu, kad niekas taip nesuvienija þmoniø kaip mûsø nesu-tarimai. Ir tik mûsø vidiniai nesutarimai, mûsø gelminiai prieðtaravimai kuriamûsø vidinæ santarvæ, vidinæ mûsø gyvenimo vienovæ. Kiekvienas susitaiko susavimi, kaip Don Kichotas, tik mirties patale.

Ir jei toks yra fizinis ar kûniðkas gyvenimas, tai psichinis ar dvasinis gyveni-

133

MIG

UE

LD

EU

NA

MU

NO

. K

rikð

èio

nyb

ës a

go

nija

* M. H u t i n A . Le Père Hyacinthe, prêtre solitaire (Tëvas Hiacintas, vieniðas kunigas),1893–1912. – Paris, 1924. (Aut. past.)

4 Ðtai krikðèionis (lot.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 133

mas yra atitinkamai kova su amþinàja uþmarðtimi. Ir su istorija, mat istorija, taiyra Dievo mintis þmoniø planetoje, neturi galutinio þmogiðko tikslo, ji yra keliasá uþmarðtá, á pasàmonæ. Ir visos þmoniø pastangos yra skirtos suteikti istorijaiþmogiðkà tikslà, arba antþmogio tikslà, kaip sakytø Nietzsche, mintijæs apie didáabsurdà: socialinæ krikðèionybæ.

Agonija

Taigi agonija yra kova. Ir Kristus atëjo neðdamas mums agonijà, karà, o netaikà, ramybæ. Jis pats tai mums pasakë: „Nemanyk, jog að atëjæs neðti þemeiramybës. Að atëjau neðti ne ramybës, o kalavijo. Atëjau sukirðinti sûnaus prieðtëvà, dukters prieð motinà ir marèios prieð anytà. Þmogaus namiðkiai taps jamprieðais“ (Mt 10, 34–37). Dera prisiminti, kad namiðkiai, motina ir broliai, ëjosulaikyti jo, sakydami, kad jis pamiðæs, netekæs proto, nuovokos (Mk 3, 21). Ir darJis kalbëjæs: „Að atëjau þemën áþiebti ugnies ir taip norëèiau, kad ji jau liepsnotø!..Gal manote, kad esu atëjæs atneðti þemei ramybës?! Ne, sakau jums, ne ramybës,o nesantarvës. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidalijæ: trys prieð du irdu prieð tris. Tëvas stos prieð sûnø, o sûnus prieð tëvà, motina prieð dukterá, oduktë prieð motinà; anyta prieð marèià, ir marti prieð anytà“ (Lk 12, 49–54).

„O kaipgi ramybë?“ – paklausite jûs. Juk Evangelijoje galima rasti tiek ið-tarmiø, dar aiðkiau bylojanèiø apie ramybæ. Taèiau ði ramybë, taika esti kare, okaras – taikoje. Tai ir vadinasi agonija.

Kai kas gali pasakyti, kad taika yra gyvenimas (arba mirtis) ir kad karas yramirtis (arba taika), bet yra bemaþ nesvarbu, kà su kuo tapatinti, juk taika kare(arba karas taikoje) yra gyvenimas mirtyje, mirties gyvenimas ir gyvenimo mir-tis, tai yra agonija.

Gryniausias konceptizmas, sakysite? Bet konceptizmas tai ir Ðventasis Pau-lius, Ðventasis Augustinas ir Paskalis. Aistros logika yra konceptuali logika, po-leminë ir agoninë logika. Ir Evangelijoje apstu paradoksø, kuriø þaizdre lydosidogmø kaulai.

Ir pats Kristus visad agonizavo kartu su krikðèionybe*.Kokie ðiurpiai tragiðki yra mûsø nukryþiuotieji, mûsø ispaniðkieji Kristûs! Tai

agonizuojanèio, o ne mirusio Kristaus kultas. Miræs Kristus jau palaidotas, radæs atil-sá ramybëje, mirusá Kristø jau palaidojo kiti mirusieji, tai Vieðpaties kapo Kristus,Kristus, gulintis kape; taèiau garbinamas Kristus ant kryþiaus yra agonizuojantisKristus, ðaukiantis consummatum est!5 (Jn 19,30). Kaip tik ðitam Kristui, ðaukian-èiam „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?!“, meldþiasi agonizuojantystikintieji, tarp jø ir tokie, kurie tiki, kad jie neabejoja, kurie tiki, kad tiki.

Bûdas kaip gyventi, kovoti uþ gyvenimà ir gyventi kova, tikëjimu – tai ir yraabejonë. Apie tai jau raðiau kitoje savo knygoje, primindamas tà Evangelijos vie-tà, kur sakoma: „Tikiu! Padëk mano netikëjimui!“ (Mk 9,24). Tikëjimas be abejo-nës – negyvas tikëjimas.

Bet kà reiðkia abejoti? Þodis dubitare turi tokià pat ðakná kaip skaitvardisduo, du, kaip ir duellum, dvikova. Agoninë arba poleminë abejonë, labiau paska-

134M

ûsø

pu

blik

acija

* „Jëzus agonizuos ligi pat pasaulio pabaigos; turi bûdrauti visà tà laikà.“ Tai raðë Pascalis„Kristaus paslaptyje“ („Le Mystère de Jésus“), ir raðë tai agonizuodamas, nes bûdrauti yra sap-nuoti nemiegant, sapnuoti agonizuojant, agonizuoti. (Aut. past.)

5 Atlikta (lot.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 134

liðka negu dekartiðka, arba metodinë, gyvenimo abejonë (gyvenimas yra kova), one kelio abejonë (metodas yra kelias) – tokia abejonë byloja kovos dvilypumà.

Tikëti tuo, ko nesame matæ, mus moko Katechizmas, tai yra tikyba; tikëti tuo,kà matome – ir nematome – protas, tai yra mokslas, o tikëti tuo, kà dar pama-tysime – arba nepamatysime – viltis ir tikrasis tikëjimas. Að teigiu, tikiu kaippoetas, kaip kûrëjas, þvelgiantis á praeitá, atsiduodantis prisiminimams; að nei-giu, netikiu kaip rezonierius, kaip pilietis, þvelgiantis á dabartá; að abejoju, kovo-ju, agonizuoju kaip þmogus, kaip krikðèionis, þvelgiantis á nerealià ateitá, á am-þinybæ.

Taigi mano ispaniðkoje tëvynëje, mano ispanø tautoje, agoninëje ir poleminëjetautoje egzistuoja agonizuojanèio Kristaus kultas; taèiau taip pat yra ir MergelësSkausmingosios, Sopulingosios, kurios ðirdá yra pervëræ septyni sopuliø kalavijai,kultas. Tai nëra tas pat kaip italø Pieta³. Èia garbinamas ne tiek nuimtas nuo kry-þiaus Sûnus, laikomas ant Marijos keliø, kiek pati Motina, Mergelë Marija, ken-èianti, agonizuojanti su Sûnumi glëbyje. Tai Dievo Motinos agonijos kultas.

Kai kas man sakys, kad dar egzistuoja ir Kûdikëlio Jëzaus, Pasaulio Iðganytojo,kultas, Prakartëlës kultas ir Mergelës, gimdytojos ir kûdikio þindytojos, kultas.

Niekada nepamirðiu reginio, kurá teko stebëti Ðventojo Bernardo dienà 1922metais trapistø vienuolyne, netoli Palencijos. Vienuoliai giedojo iðkilmingà gies-mæ Mergelei Marijai jos ðventykloje, apðviestoje belyèiø bièiø vaðku. Virðutinëjepagrindinio altoriaus dalyje matësi ypatingos meninës vertës neturintis Mer-gelës Marijos þydrais ir baltais apdarais atvaizdas. Ðis paveikslas, atrodo, vaiz-davo jos pirmàjá apsilankymà pas giminaitæ Ðventàjà Elþbietà Iðganytojo gimi-mo iðvakarëse. Iðkëlusi rankas á dangø, ji, regis, norëjo nuskristi su savo sal-dþiausia ir tragiðkiausia naðta: Neiðtartuoju Þodþiu. Po visà ðventyklà sklido li-tanija, kurià giedojo trapistø vienuoliai – jauni ir seni, vieni dar nepasiekæ tëvøamþiaus, kiti jau seniai já perþengæ.

„Janua caeli! – meldësi jie, – ora pro nobis“6. Tai buvo lopðinë, niûniuojama mi-rusiajam, ar tiksliau, dar negimusiajam. Regis, jie svajojo, kad jis gyventø ið naujo,tik atgaline tvarka, kad atgimdamas vël gráþtø á vaikystæ, savo mielà vaikystæ, vëlpatirtø dieviðkà motinos pieno skoná ant lûpø ir sugráþtø á ramias bei saugias moti-nos ásèias, kur sapnuotø palaimingà prieðgimdyminá sapnà per amþiø amþius, peromnia saecula saeculorum. Visa tai kaþkuo primena budistø nirvanà, vienuoliðkàsampratà, taèiau tai irgi agonija, nors ir rodosi, kad tai jos prieðybë.

Tëvas Hiacintas (nedera pamirðti, kad ið tiesø buvo tëvas, ir apie jo tëvystæ ið-samiau pakalbësime vëliau) savo dienoraðtyje 1873 m. liepos 9 dienà, kai jamturëjo gimti sûnus, mistinës ir kartu kûniðkos santuokos vaisius, uþraðë tokásamprotavimà apie sielos nemirtingumà ir kûno prisikëlimà: „Tegu jis ramiaisnaudþia po motinos ðirdimi, nugrimzdæs á tà malonø devyniø mënesiø miegà,kuris jam skirtas.“ Tai ir yra tas malonus miegas be sapnø, prieðgimdyminisþemës rojus, apie kurá svajojo trapistø vienuoliai.

Prieðingai, portugalø mistiko brolio Thomé de Jesuso knygoje „Os trabalhosde Jesus“7 kalbama apie kanèias, kurias patyrë mûsø Vieðpats Jëzus Kristus pertuos devynis mënesius motinos ásèiose.

Abiejø vienuoliø, atsiskyrëliø, kanèios yra ne seksualinio geismo, o motinystësir tëvystës kanèios, tai yra baigtinës bûtybës kanèios. Jie kenèia todël, kad jøkûnas, nukreiptas á dvasià, neásiamþina, nepratæsia savæs. Mirèiai, taigi pasaulio,

135

MIG

UE

LD

EU

NA

MU

NO

. K

rikð

èio

nyb

ës a

go

nija

6 Dangaus vartai, melskis uþ mus! (lot.).7 Jëzaus darbai ir vargai (port.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 135

jø pasaulio pabaigai artëjant, jie dreba ið nevilties, tikëdamiesi kûno prisikëlimo.Trapistø vienuoliai giedojo: „Mater creatoris, ora pro nobis!“8 Motina Sutvë-

rëjo! Þmogaus siela trokðta sukurti sau Sutvërëjà, kuris jà á-amþintø (eterni-zarla). Mater Creatoris! Motina Sutvërëjo! Tai buvo sielvarto ðauksmas, agonijosðauksmas.

Mergelë Marija vadinama Θεοτóκος, Dievo Gimdytoja. „Ir palaimintas tavoásèiø vaisius“ (Lk 1, 42), tai yra Þodis, per kurá visa atsirado, kas tik yra atsiradæ(Jn 1, 3). Ne tik siela, bet ir þmogaus kûnas, kûnas, kuris turi prisikelti, siekiasukurti Þodá, kad ðis sukurtø sielà ir jà á-amþintø, taip pat sukurtø ir kûnà, sie-los lopðá ir kapà, kûnà, kuriame siela gimsta ir negimsta, mirðta ir nemirðta.Negimti yra mirti, o nemirti – gimti. Ðtai tokia yra agonijos dialektika.

Galbût kai kas ið tø vargðø trapistø anuomet meldësi uþ mano atsivertimà.Ir gal pats to neþinodamas jis meldësi uþ savàjá.

Ðitaip agonizuoja krikðèionybë.Bet kas yra krikðèionybë? Nes bûtø ne proðal, sakysite jûs, pateikti nors koká

jos apibrëþimà.

Kas yra krikðèionybë?

Krikðèionybæ dera apibrëþti agoniðkai, polemiðkai, kaip kovos funkcijà. Tur-bût geriausiai bûtø pradëti nuo to, kas nëra krikðèionybë.

Ði lemtinga priesaga „-ybë“ (-ismo) – krikðèion-ybë – verèia galvoti, kad kalba-ma apie kaþkoká mokymà, toká kaip platonizmas, aristotelizmas, dekartizmas,kantizmas, hëgelizmas ir pan. Taèiau taip nëra. Prieðingai, mes turime puikøþodá – krikðèioniðkumà (cristiandad), kaip tik reiðkiantá savybæ bûti krikðèioni-mi (lygiai kaip þmogiðkumas reiðkia bûti þmogumi, þmogiðku) ir kuriuo galiau-siai imta vadinti krikðèioniø bendruomenæ. Tiesà sakant, ðis þodþiø junginys yraabsurdiðkas, mat bendrija panaikina krikðèioniðkumà, o pastarojo prielaida yravienatvë. Prieðingai, niekas nekalba nei apie platoniðkumà, aristoteliðkumà, de-kartiðkumà, kantiðkumà ar hegeliðkumà. Be to, hegeliðkumas, buvimas hegelis-tu ir hegelystë (hegelidad), buvimas Hegeliu, visai nëra tas pat. Taèiau mes ne-skiriame krikðèioniðkumo nuo kristybës (cristidad), nes buvimas krikðèioniminëra tas pat, kaip bûti Kristumi. Juk pats krikðèionis tampa Kristumi. Tà geraisuprato Ðventasis Paulius, savo ðirdyje iðgyvenæs Kristaus gimimà, agonijà irmirtá.

Ðventasis Paulius yra pirmasis didis mistikas, pirmasis krikðèionis tikràja toþodþio prasme. Nors Ðventasis Petras buvo pirmasis, kuriam apsireiðkë Mokyto-jas (þr. Couchoud „Apie Pauliaus apokalipsæ“, II skyriø „Le Myste³re de Jésus“9),Ðventasis Paulius pajuto Kristø savyje, Kristus apsireiðkë jam, bet tikëjo, kad Jismirë ir buvo palaidotas (1 Kor 15,19). Ir kai Paulius buvo iðkeltas iki treèiojodangaus, ar kûne, ar be kûno, jis neþinojo, uþtat Dievas þino (ðimtmeèiais vëliautuos þodþius pakartos Ðventoji Teresë Avilietë), jis buvo paimtas á rojø ir girdëjoslaptingus þodþius, regis, tai vienintelis bûdas iðversti α’ρρητα ρ‘ηµατα; ði anti-tezë labai bûdinga agoninei, tai yra mistinei agonijai, agonijai, kurios stiliuiáprastos antitezës, paradoksai ir net tragiðkas þodþiø þaismas. Juk mistinë ago-nija þaidþia þodþiais, þaidþia Þodþiu, þaidþia Logu. Ir þaidþia, kad já kurtø. Galbût

136M

ûsø

pu

blik

acija

8 Motina Sutvërëjo, melskis uþ mus (lot.).9 Jëzaus paslaptis (pranc.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 136

pats Dievas þaidë kurdamas pasaulá, ne tam, kad þaistø juo, o kad þaisdamas jákurtø, nes kûrinija ir buvo þaidimas. O pasaulá sukûræs, Vieðpats atidavë jáþmoniø ginèams ir Dievo ieðkanèioms religijoms. Ir kai Ðventasis Paulius buvopagautas ir iðkeltas iki treèiojo dangaus, á rojø, jis girdëjo „slaptingus þodþius“,kuriø nevalia þmogui iðtarti (2 Kor 12, 2–5).

Kas nepajëgia to suprasti ir pajusti, paþinti bibline prasme, tai yra duoti pra-dþià, tegu nemëgina suprasti ne tik krikðèionybës, bet ir antikrikðèionybës, taip patistorijos, gyvenimo, tikrovës ir asmenybës. Tegu jis uþsiima politika, partine politi-ka, arba jeigu yra eruditas, tegu verèiau atsiduoda sociologijai arba archeologijai.

Ne tik Kristus, bet ir visas þmogiðkasis ir dieviðkasis potencialas, gyvasis iramþinasis þmogus yra suvokiamas mistiniu paþinimu, vidumi, lig pat ðerdies, irtik ðitaip paþástantysis, mylintysis tampa paþintuoju ir mylimuoju.

Kai Levas Ðestovas, pavyzdþiui, samprotauja apie Pascalio mintis, jis, rodosi,nenorás suprasti, kad neuþtenka pritarti pastarojo mintims, jog bûtum paska-lininku, bet reikia bûti Pascaliu, tapti Pascaliu. Að pats ne kartà, skaitydamasknygas, susidurdavau su gyvais þmonëmis, o ne su filosofais, mokslininkais armàstytojais, ir susidurdamas su þmogaus siela, ne su mokymu, sakydavau sau:„Bet juk tai að pats!“ Buvau Pascalis ir gyvenau jo amþiuje, jo aplinkoje, buvauKierkegaard’as ir gyvenau Kopenhagoje. Ir taip pat buvau kitais, ir gyvenau juo-se. Argi tai nëra geriausias sielos nemirtingumo árodymas? Kas jeigu jie jauèiasigyvenà manyje, kaip að juose? Gal ir að po mirties þinosiu, ar man skirta ðitaipatgimti kituose. Kita vertus, ar ir dabar, ðià akimirkà, kas nors galëtø gyventimanyje, bûdamas ne manyje, jei að pats dabar negyvenèiau jame? Kaip visa taipaguodþia! L. Ðestovas sako, kad Pascalis „nenumaldo skausmo, nepaguodþia irkad „uþmuða bet kokià paguodà“. Taip mano daugelis, bet kaip jie klysta! Nëradidesnës paguodos nei gëla, nëra vaisingesnës vilties negu neviltis.

Sakoma, þmonës nori taikos. Ar tikrai taip? Juk sakoma, kad þmonës siekia irlaisvës. Ne, þmonës nori taikos karo metu ir karo – taikos metu; jie nori laisvëspo tironijos padu ir nori tironijos po laisvës padu.

Ðitos laisvës ir tironijos atþvilgiu negali sakyti nei homo homini lupus, þmo-gus þmogui – vilkas, nei homo homini agnus, þmogus þmogui ëriukas. Ne tironaspagimdë vergà, bet atvirkðèiai, vergas pagimdë tironà. Tik jis pats uþsikrovë antsprando savo artimà, o ne ðis privertë já tai padaryti, mat þmogui bûdinga tingëtiir kartu bijoti atsakomybës.

Vël gráþdami prie mistinio paþinimo, prisiminkime Spinozos þodþius: non ri-dere, non lugere, neque detestari, sed intelligere, nei juoktis, nei verkti, nei ne-kæsti, bet suprasti. Intelligere, suprasti? Ne, greièiau paþinti bibline prasme, my-lëti… sed amare. Spinoza kalbëjo apie „intelektinæ meilæ“, bet Spinoza, kaip irKantas, buvo viengungis ir, matyt, mirë skaistus. Ir Spinoza, ir Kantas, ir Pas-calis buvo viengungiai, tikriausiai neturëjo ir vaikø, taèiau ir nebuvo vienuoliaikrikðèioniðka prasme.

Taigi krikðèionybë, tiksliau – krikðèioniðkumas, nuo tos akimirkos, kai ji uþ-gimë Ðventojo Pauliaus ðirdyje, nebuvo doktrina, nors ir buvo dialektiðkai ið-reikðta; krikðèionybë buvo gyvenimas, kova, agonija. Doktrina buvo Evangelija,Geroji Naujiena. Krikðèionybë, krikðèioniðkumas buvo pasirengimas mirèiai irprisikëlimui, amþinajam gyvenimui. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mes la-biausiai apgailëtini ið visø þmoniø“, – pasakë Ðventasis Paulius.

Galima kalbëti apie tëvà Pauliø arba apie tëvà Ðventàjá Pauliø, nes kaipapaðtalas jis taip pat buvo ir ðventasis tëvas, bet niekam neðaus á galvà kalbëtiapie tëvà Spinozà arba tëvà Kantà. Galima ir bûtina kalbëti apie tëvà Lutherá,

137

MIG

UE

LD

EU

NA

MU

NO

. K

rikð

èio

nyb

ës a

go

nija

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 137

vienuolá, kuris buvo vedæs, bet nieku gyvu tëvu negali vadinti Nietzsche’s, norskai kas mano, jog progresuojanèio paralyþiaus iðtikto Nietzsche’s „anapus gërioir blogio“ tëra vien tëvo Lutherio „vergiðkos valios“ sola fide10 iðraiðka.

Krikðèioniðkumas buvo Dievaþmogio kultas: Dievaþmogis gimë, kentëjo, ago-nizavo, mirë ir prisikëlë ið mirusiøjø, kad perduotø savo agonijà tikintiesiems.Kristaus kanèios buvo krikðèioniø kulto centras. Ir ðiø kanèiø simbolis yra Eu-charistija, Kristaus kûnas, kuris mirðta ir palaidojamas kiekviename, priiman-èiame komunijà.

Savaime suprantama, dera skirti, kaip jau nesyk esu sakæs ir kartojæs, krikð-èionybæ, tiksliau – krikðèioniðkumà nuo evangelizmo, nes Evangelija kaip tik yramokymas.

Tai, kas nevykusiai buvo pavadinta „pirmykðte krikðèionybe“, tai yra neva ikiKristaus mirties gyvavusioje krikðèionybëje, evangelizme, matyt, glûdi visiðkaikita religija, ne krikðèioniðka, o judëjiðka, grieþtai monoteistinë religija, tapusiteizmo pagrindu.

Vadinamoji pirmykðtë krikðèionybë, Kristaus krikðèionybë – ir ðitai yra tokspat absurdas, jei ne didesnis nei Hegelio hegelizmas, nes Hegelis buvo ne hege-lininkas, o Hegelis buvo, kaip sakyta tûkstanèius kartø, – apokaliptinë. Jëzus Na-zarietis tikëjo greit ateisiant pasaulio pabaigà, todël kalbëjo: „palikite mirusiemslaidoti savo numirëlius“ ir „mano karalystë ne ið ðio pasaulio“. Ir tikriausiai tikëjokûno prisikëlimu kaip þydai, o ne sielos nemirtingumu kaip platonikai, tikëjoantruoju savo atëjimu pasaulin. To árodymus pateikia bet kuri knyga, sàþiningaiaiðkinanti ðventuosius tekstus. Juk egzegezë ir sàþiningumas eina drauge.

O bûsimajame pasaulyje, Dievo karalystëje, kurios visi laukë greit ateisiant,kûnui nereikës daugintis, nereikës skleisti savo sëklos, nes ten nebus mirties.

Evangelijoje pagal Matà (Mt 22, 23–33) pasakojama – ir èia atsiskleidþiapamatinë krikðèionybës esmë, – kad pirmiausia Kristui pinkles spendë fariziejai,klausdami já, ar valia mokëti ciesoriui, imperijai mokesèius, ar ne. O kai jisatsakæs, kad „atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, tàpaèià dienà pas já atëjo sadukiejai, kurie, kitaip negu fariziejai, nepripaþino kûnoprisikëlimo ir Anapilio, ir klausë: „Mokytojau, Mozë yra pasakæs: Jei kas mirtøbevaikis, tegu jo brolis veda jo þmonà ir paþadina savo broliui palikuoniø. Ðit pasmus yra buvæ septyni broliai. Pirmasis vedæs mirë ir, neturëdamas vaikø, palikosavo þmonà broliui. Taip atsitiko antrajam ir treèiajam iki septintojo. Visø pas-kiausiai numirë ta moteris. Ta, kai mirusieji prisikels, kuriam ið septyniø ji busþmona. Juk visi jà turëjæ.“ Jëzus jiems atsakë: „Jûs klystate, nepaþindami neiRaðtø, nei Dievo galybës. Prisikëlæ nei ves, nei tekës, bet bus kaip Dievo angelaidanguje. O apie mirusiøjø prisikëlimà ar nesate skaitæ, kas jums Dievo pasaky-ta: Að esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokûbo Dievas. Jis ne mirusiøjø, betgyvøjø Dievas!“ Tai girdëdama, minia stebëjosi jo mokslu.

Ðtai ið èia ir ima pradþià krikðèionybës, duodanèios atkirtá ir fariziejams, irsadukiejams, agonija.

Taèiau kai mirë Jëzus ir prisikëlë Kristus, tikinèiøjø ðirdyse gimë tikëjimaskûno prisikëlimu ir kartu tikëjimas sielos nemirtingumu, kad juose agonizuotø.Ðtai ðita didinga dogma apie mirusiøjø prisikëlimà pagal judëjus ir sielos ne-mirtingumà pagal graikus davë pradþià Ðventojo Pauliaus, helenizuoto judëjo-fariziejo, kuris mikèiojo galinga polemine graikø kalba, agonijai.

Artëjanèios pasaulio pabaigos nerimui nuslûgus, pirmieji krikðèionys, tie, ku-

138M

ûsø

pu

blik

acija

10 Vien tikëjimu (lot.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 138

rie klausësi Jëzaus ir jam klojo palmiø ðakas áþengiant á Jeruzalæ, pamatë, kadDievo karalystë á gyvøjø ir mirusiøjø, tikinèiøjø ir netikinèiøjø þemæ – „teateinietavo karalystë“ – dar neatëjo, tuomet kiekvienas ið jø ëmë nujausti savo asme-ninio pasaulio pabaigà, savo pasaulio, pasaulio, kuriuo buvo jis pats, kurá neðio-josi savyje, pabaigà; jie ëmë nujausti savo kûniðkàjà mirtá ir savo krikðèionybæ,savo religijà; ið mirties baimës kilo paradoksas: individuali religija, religio quaenon religat11. Nes mes, þmonës, gyvename drauge, bet mirðtame po vienà, jukmirtis yra galutinë vienatvë.

Artëjanèios pasaulio pabaigos ir Dievo karalystës atëjimo lûkesèiams neiðsi-pildþius, krikðèionims numirë ir istorija. Juk pirmieji evangeliniai krikðèionys,klausæ ir sekæ Kristumi, turëjo istorijos sampratà ir jausmà. Galbût jie þinojo irIzaijà, ir Jeremijà, taèiau ðie pranaðai neturëjo nieko bendra su Tukididu.

Couchoud teisus sakydamas („Le Myste³re de Jésus“, p. 37–38), kad Evangelijayra „ne istorija, kronika, pasakojimas ar gyvenimas“, o Geroji Naujiena. ÐventasisPaulius vadino jà Paslaptimi (Rom 10, 15–16). Evangelija yra Dievo apreiðkimas.

Taèiau ðis Dievo apreiðkimas, ði paslaptis nuo ðiol turëjo jiems tapti istorija.Istorija yra vystymasis, kismas, o apreiðkimas nei vystosi, nei kinta, nors grafas Jo-sephas de Maistre‘as su dialektine agonija kalbëjo apie „apreiðkimo apreiðkimà“.

Kûno prisikëlimas, judëjø fariziejiðka, fizinë – kone kûniðka – viltis, ëmë konf-liktuoti su sielos nemirtingumu, graikø platoniðka, pneumatine arba dvasine vil-timi. Èia ir glûdi tragedija, Ðventojo Pauliaus agonija. Ir krikðèionybës taip pat,mat kûno prisikëlimas yra fizinis, visiðkai individualus dalykas. Vieniðius, vie-nuolis, atsiskyrëlis gali atgimti kûniðkai ir gyventi, – jeigu, þinoma, tai gyveni-mas, – tik Dievuje.

Uþtat sielos nemirtingumas yra dvasinis, socialinis dalykas. Kas sukuria sausielà, kas po savæs palieka kûriná, tas amþiams gyvena jame ir kartu kituoseþmonëse, þmonijoje, tol, kol ji gyvuos. Tai ir reiðkia gyventi istorijoje.

Vis dëlto fariziejø tauta, kurioje uþgimë tikëjimas kûno prisikëlimu, vylësigyvensianti socialiai, istoriðkai, tautiðkai. Tikràja judëjø dievybe buvo neJehova, bet pati þydø tauta. Racionaliai màstantiems judëjams-sadukiejamsMesijas buvo pati þydø tauta, iðrinktoji tauta. Ir jie tikëjo jos nemirtingumu. Iðèia ir kilo judëjiðkas rûpestis pratæsti giminæ, siekis turëti daug vaikø, pripildytijais þemæ; ið èia ir jø patriarchatas.

Dël to jie ir rûpinasi palikuonimis. Kaip tik todël þydas Karlas Marxas siekësukurti proletariato filosofijà ir piktnaudþiavo protestantø pastoriaus Malthuso dës-niu. Judëjai-sadukiejai, materialistai siekia prisikelti savo vaikø kûnuose. Ir pini-guose, aiðku... Ðventasis Paulius, judëjas-fariziejus, spiritualistas, siekë kûno pri-sikëlimo Kristuje, istoriniame, o ne fiziniame Kristuje (paskui að iðsamiau iðdëstysiuapie tai, kà að turiu omenyje sakydamas istorinis, nes tai yra ne kaþkas realaus, betidealaus), siekë prisikëlimo krikðèioniðkos sielos nemirtingume, istorijoje.

Ðtai èia abejonës, dve-jonës (dubium) ir dvi-kovos (duellum) bei agonijos ið-takos. Ðventojo Pauliaus laiðkai mums pateikia tauriausià agoninio stiliaus pa-vyzdá. Agoninio, ne dialektinio stiliaus, nes juose nëra dialogo, uþtat apstu kovos,polemikos.

Versta ið:M. de Unamuno. LA AGONÍA DEL CRÌSTIANISMO.Alianza Editorial, S. A., Madrid, 2000

139

MIG

UE

LD

EU

NA

MU

NO

. K

rikð

èio

nyb

ës a

go

nija

11 Religija, kuri neriša (lot.).

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 139

140

JÛRATË SPRINDYTËLORETA JAKONYTË

Tamoðaièiovitaminologija

Geguþës vidurdienis Antakalnyje.Guodþiamës Sauliaus Ðaltenio posa-kiu ið kultinës aðtuntojo deðimtmeèioapysakos „Rieðutø duona“: „Pavasarákurkia ir plëðosi varlës, pavasarátrûksta vitaminø ir retkarèiais norisinusiðaut“, ypaè po keliø posëdþiø iðeilës.

Loreta Jakonytë. Tokius posë-dþiautojus Regimantas Tamoðaitis uþ-jauèia savo esë „Praneðimas“.

Jûratë Sprindytë. Jo knyga „Vi-taminø pardavëjas“ verèia permàstytintelektualios veiklos tikslingumà. Kaikuriais tekstais jis konstatuoja tamtikrà postintelektualizmo fazæ. Bet,

nepaisant to (o gal kaip tik dël to), R.Tamoðaièio „vitaminai“ – maistas sme-genims, porcija intelektualios prozos.Vitaminologo opusai.

L. J. Atsvara ðarþuojamoms akade-minëms ir buitinëms màstymo bei elg-senos kliðëms – jutimiðkumas ir indi-vidualus áspûdis. Iðgirsti ar pamatytilyg pirmàkart (kad net klausimas „ku-ri ðiandien esanti diena?“ pasirodytømáslingas). Netikëtas perspektyvas at-veria ne samprotavimai tarptautiniaisþodþiais ir turiná praradusiais termi-nais, o savitas asmens sàmonës filtras.

J. S. Giedrë Kazlauskaitë yraðmaikðèiai pasakiusi, kad esë pavida-lais jos buvæs dëstytojas sprendþia di-lemà tarp akademinio þmogaus ir lais-vûno raðytojo. Paðiepdamas konvenci-jas, ið jø iðsilaisvina. Sàmojingai paro-dijuojamas akademizmas atskleidþiamoksliniø interpretacijø iliuziðkumà,padeda ir mums kritiðkai þvilgtelëti áprofesinæ veiklà. Ásikaliname tarp sim-boliø, reikðmingø þodþiø: „Miega nou-menas, prabunda fenomenas, o tarp jønëra jokio ryðio“ (p. 56). Parodomasvisa ko reliatyvumas, ritualø komiz-mas, subtiliai þaidþiama terminais„praneðti“, „praneðimas“. Taip kvestio-nuojami patys paþinimo pagrindai, netik mûsø provincijos intelektualaus bû-vio seklumos.

L. J. „Esë pavidalø“ nûnai sausa-kimða. Prisimenant Jûsø straipsnioáskeltà ginèà apie esë stereometrijà(nuo fiziologinio taðko iki universales-niø sferiniø daugiabriauniø), kokiasmatytumët R. Tamoðaièio koordina-tes?

J. S. Kaip literatûros istorikë, turiuþenklinti tendencijas. R. Tamoðaitá iðkitø eseistø ryðkiai iðskiria domëjima-sis Rytø filosofija ir kompiuteriø tech-

RECENZIJOS, ANOTACIJOS

Regimantas Tamoðaitis. VITAMINØ PAR-

DAVËJAS. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjun-

gos leidykla, 2007. – 197 p.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 140

141nologijomis. Kritikai turi knygà arbaautoriø priðlieti prie jau þinomø ten-dencijø, kad net neskaitæ susiorien-tuotø – apie kà raðoma, kokios auto-rius pakraipos. Formaliai jis tiktø„Ðiaurës Atënø“ eseistø komandai, betið tiesø yra „atskiras“, savitas. Tà ið-skirtinumà pastebëjau 2001 m. gegu-þës 23-iàjà, kai buvo iðspausdinta esë„Vitaminø pardavëjas“, mano poþiû-riu, programinis Regimanto kûrinys.Akimirksniu ávyko „nuðvitimas“ – þyb-telëjo, jo þodþiais tariant, nelyg perde-ganti elektros lemputë ar „karosas pil-và iðvertë“. Dalyvavom studentø kon-ferencijoje Palangoje. Regimantà buvoapëmusi labiau aptemimo nei nuðviti-mo bûsena, bet tik kontrastingø bû-senø kaita ir leidþia raðyti tokias esë.R. Tamoðaièio tekstø atþvilgiu mannuolat ávyksta periodiniai nuðvitimai-aptemimai (tai pasirodo nuobodu irvienoda, tai atvirkðèiai – intelektualuir polisemantiðka). Ið kur naujumo po-jûtis? Dar niekad anksèiau lietuviøprozoje nebuvo taip konceptualiai su-prieðintas organinis ir virtualus pa-saulis kaip knygoje „Vitaminø par-davëjas“ („Esu netikros tikrovës ne-tikrasis gyventojas“, p. 49).

L. J. Kompiuterinë leksika átikina-mai paversta egzistenciniu þodynu;programinë tikrovë iðnaudota þmo-gaus „sielos algoritmams“ ir „proto ne-rimui“ apmàstyti.Anot autoriaus, „kom-piuteris nëra þmogaus sielai svetimasdaiktas – tai jos imitacija ir plëtinys,tai psichikos projekcija, tai tavo nuolatstruktûruojamas chaosas. Jis padedatau iðsilaisvinti, atsipalaiduoti ir vëlgráþti á savo pasakø pasaulá“ (p. 48).Daþnai kompiuteriu þaidþiantis (nedirbantis!) subjektas ne tik praktikuo-ja naujà meditacijos formà – kavospuodelis prie skystøjø kristalø þidinio –bet ir nuolat veda paraleles tarp tech-nologiniø dariniø ir homo sapiens(pvz., þmogus – duomenø rinkinys).Komanda „Enter!“ skamba lyg ðûkis,reprezentuojantis „enteristø“ filosofi-jà: bûti-þûti-vël pradëti, reinkarnuo-jantis begalæ kartø. Beje, knygoje R.

Tamoðaièio kompiuteris dar angliakal-bis; sulietuvinta versija su „pasauliniuvoratinkliu“ ar praneðimu „kompiuteráruoðiamasi uþmigdyti“ bûtø nemaþiaumetaforiðka ir þadinanti interpretaci-jas.

J. S. Ðelmis þaidëjas, þaidimø teo-rijos ir praktikos specialistas, ir nettam tikras manipuliatorius. Virtualy-bë patraukli tuo, kad ji ir laikina, iramþina, ðis pasaulis nesunaikinamas,todël patikimas bei saugus. Èia nebëraegzistencinio nerimo ir mirties baimës,nes kur nëra organikos, nëra ir paèiosmirties: „Skaitmeninë ðviesa mus tely-di“ (p. 41). Þaidybinës funkcijos su-teikia personaþui ypatingà galios pojû-tá. R. Tamoðaièio kûryboje iðkyla ki-tokia kitokio þmogaus tapatybë.

L. J. Ádomi pasakotojo ir veikëjøpozicija: laikosi atokiai, bet akylaistebi; reaguoja á aplinkà, bet godþiaurakinëja savo potyrius. Kartais dirgliaitûþta, tyliai kikena ar bravûriðkai kre-èia iðdaigas (pvz., „netyèia“ spustelibaro mygtukà kavinëje), kartais gilia-mintiðkai màsto ir sentenciðkai samp-rotauja, linguoja ir medituoja.

J. S. Personaþo, pasakotojo credo:„Linguoju, vadinasi, esu.“ Linguoja antvienokojës kompiuterio këdës, pasinë-ræs á virtualybæ. „Praeinanèiam pasau-lyje praeisiu“ – dabartiðka VytautoMaèernio frazës versija. Pasaulis pra-eina ekrane. Lingavimas, beje, turi irkitø konotacijø – linguoja psichiðkainestabilus þmogus arba tas, kuriamlabai skauda, kuris kenèia. Iðgirdæs,kad stichija gydo, liguistai susiskaidæs„jautrus egoistas su psichopatiniaispolinkiais“ (p. 110) nuvaþiuoja prie jû-ros ir bando susidëlioti savo asmeny-bës portretà, pasiekti vientisumo, betnë ið tolo nepavyksta. Þmogus negaliiðjungti sàmonës – daugumos esëvyksmas ir yra individo sàmonës tu-riniai, bûklës, bûsenos (nemàstau, per-màstau, sumàstau, ásimàstau) arbapojûtis, kad kaþkas màsto uþ mane.Daugelio esë veiksmas vyksta perso-naþo ar pasakotojo galvoje, t. y. apmàs-toma, kas dedasi su pasaulá reflektuo-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 141

142R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

janèia sàmone, kokiais pavidalais jireiðkiasi.

L. J. Skirtingi personaþai – nuo ap-siuvø pardavëjø iki mokslininkø –panaðiai kiûto savam kiaute. Jie lygþmonës-salos, individai sau. Komuni-kacija nevyksta (tekste „Pokalbis“ vi-dinis monologas neástengia rasti þo-dþiø dialogui balsu), taèiau jos ir ne-ieðkoma. Santykiai su kitais arba atsi-tiktiniai, arba neteikia prasmës irdþiaugsmo (namiðkiø noras bendrautierzina, konferencijas privalu atsëdëti).Autistiðka bûsena – ne gyvenimo dra-ma, o pasirinkimas.

J. S. Filosofai sakytø, kad gnoseo-loginiu atþvilgiu – tai solipsizmas, kaivienintele pasaulá paþástanèia realybelaikomas màstantis subjektas. Nors tomàstymo nuolat iðsiþadama, jis paðie-piamas, ið sàmonës iðlipti neámanoma(„Uþ mano sàmonës ribø – tik kapi-nës“). Anot R. Tamoðaièio, tapatybæ api-bûdina posakis „kà asimiliuoji, ir kiekdisimiliuoji“ – tai galima suvokti fi-ziologiðkai, bet daþniau ði dichotomijareflektuojama mentaliniu lygmeniu.Kà sugeria, o paskui produkuoja mûsøsàmonë, smegenys, daþniausiai R. Ta-moðaitis sako: „Galva.“ Galvos topikalabai ádomi, èia ji – pasaulio centras,èia suvis nebejauèiama arba primenaspalvotà gaigalo galvà ir t. t. (Þmogøsudaro „neparaðytos mintys“, p. 74.)

L. J. Deklaruojamà nesusireikðmi-nimo nuostatà paþeidþia pats knygossubjektas – jis susireikðmina nesiliau-janèiu dëmesiu sau („Turiu silpnybæmatuoti begaliná laikà savimi“, p. 43).Egocentriðkas tiek egzistavimas, tiekpasakojimas.

J. S. Nebesam autentiðki – matauprieðtarà tarp pasakotojo susikuklini-mo ir puikybës, kûriniuose esama to-kio dvigubumo liudijimø, kaukiø kai-taliojimo. Dëstytojo statusas ironizuo-jamas, bet tik erudicija ir iðsilavinimasleidþia taip spræsti ir raðyti. R. Tamo-ðaièio antrininkas-pasakotojas kûrenakrosny spalvotus þurnalus, bet patsjuose noriai spausdinasi (ugnis „iðgry-nina ir viskà atleidþia“). Tarsi áteisina

savo vieðà veiklà ðituo sukûrenimu,neva sukuria ironiðkà distancijà. Þmo-gus nori vieðumos, dëmesio, èia puose-lëja socialiná ávaizdá, èia jo iðsiþada.Þurnalai traktuojami kaip „þmoniømusgaudþiai“, bet prie jø vis tiek lim-pama. Gyvenimo, elgsenos, paèiø daik-tø prieðtaringumas, ambivalentiðku-mas pagautas net detalëmis, kalbosþenklais: musës iðmata – iðmatavi-mas arba kûrentojas ir kûrëjas (esë„Laikas krosnis kûrenti“).

L. J. Ið keliaprasmiðkumo randasididelë knygos skaitymo intriga. Ávairûspasakojimo lygmenys slysta nepasiduo-dami vienareikðmëms interpretacijoms.Mainosi pasakotojo perspektyvos, tona-cijos ir kaukës; fantasmagoriðkas vizijaspratæsia eseistiðki mintijimai ar netpublicistiðki apibendrinimai. Ypaè spe-cifinis santykis tarp rimtumo ir juoko –tarsi pasakotojas tuo paèiu metu ir for-muluotø subrandintà mintá, ir jà iro-nizuotø (skaitytojo reikalas pasirinktipriimtinesná kodà). Tariamai naivus,primityvokas, staèiokiðkas personaþas –iðbandyta literatûrinë priemonë iðgautiðvieþià þvilgsná ar paðaipà. Viskas R.Tamoðaièio tekstuose bent dvipusiðka –kaip Bauerio ëriuko patalai ir Turinodrobulë (esë „Mano CV“).

J. S. Tai viena talpiausiø knygosesë – joje krikðèioniðkoji dimensija in-tegruota á paèià pasakojimo struktûrà,bet Turino drobulë, deja, jau tik lukð-tas, tik aukðèiausio rango simbolis,nuo kurio ðiuolaikinis þmogus baisiaiatitolæs. Be to, èia atsiskleidþia ir kitadvejybë – susvetimëjimas tarp asmensir jo socialinës reprezentacijos. Jei ne-turi CV, tavæs ir nëra.

L. J. Tekstai ávairûs: màslûs ir ko-miðki, alegoriðki ir tiesmukiðki, abs-trakèiai rutuliojantys mintá ar plëto-jantys siuþetus, yra net savaip lyriðkø(pvz., „Seni namai“). Knygos virðelyjeáspaustos nuorodos „esë“ autorystæ R.Tamoðaitis priskiria leidyklai (inter-viu „Nemune“, 2008, kovo 13 d.), o patsðá þodá ima á kabutes. Kokius dar þan-rinius variantus siûlytumët?

J. S. Kaip esë jie pernelyg netipið-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 142

143ki. Gal kai kurie jø – fikcijos, feljeto-nai, mitologijos, etiudai, groteskai?Alegorijos, kaprièai, interliudijos?

L. J. Burleskos? Juodojo humoroinkliuzai?

J. S. „Ketinimø“ skyriuje, saky-èiau, – absurdeskos. „Aptemimø“ daly-je – meditacijos, parabolës. Ávadinisskyrius „Nostalgijos“ bus artimiausiastradicinës prozos mëgëjams, nes jamedaugiau siuþetiðkumo, áprastø prieð-prieðø (dirbantis „bulviø“ þmogus irpoilsiaujantis „pomidorø“ – ðiltnami-nis). „Padëkos diena“ panaði á novelæsu akcentuotu finalu (kai giminaièiaiaplanko senà tetà, ji jau mirusi). O„Kepeninës deðros gatvë“ mena soviet-metá, bet gali bûti ir vartotojø visuo-menës groteskas, nes dievdirbys it kul-tinæ skulptûrà sakralizuoja ðaukðtà.Kità konotacijà ðaukðtas ágyja kaippaþinimo árankis (juo paþinimo jûrosneiðsemsi – tad ðaukðtelis metafori-zuoja ámanomo paþinimo mizeriðkàkieká). Tà liudija ir laibakotis ðaukð-telis, nufotografuotas ant ketvirtojovirðelio, agnostiko intrumentas.

L. J. Kai autorius taip geba pa-prastus daiktelius apauginti reikðmë-mis, vietomis kliûva áprastesnës sche-mos, kurios bemaþ neiðvengiamai dai-gina nuspëjamas interpretacijas (pvz.,apie vartotojiðkumà, raðliavos pertek-liø, þiniasklaidos agresyvumà, kasdieny-bës skubà). Kita vertus, atpaþástamøprieðprieðø dëmenis R.Tamoðaitis iðmo-ningai pavadina, antai þaibiðkai iðpopu-liarëjo naujas tipaþas – „bulviø þmogus“.

J. S. Ar nebus tik „runkeliø“ sinoni-mas?

L. J. Akademiná darbà dirbantyseseistai neretai sako, kad kurdami esëjie iðsilaisvina ið mintá ir raiðkà var-þanèio disciplinuotumo. Kaip ðiuo po-þiûriu atrodytø R. Tamoðaièio tekstøstruktûravimas? Net ir sutinkant su jo„miðria“ literatûrine technika, kai kuriefragmentai atrodo pertekæ þodþiø arpraradæ kûrinio slinktá (pvz., ðmaikðèio-jo „Dantisto“ perdëm iðtásæs monologas).

J. S. Að irgi daug kur pasigedauslinkties ir ypaè labiau akcentuotø

pabaigø, kai kurie tekstai tarsi sukasiuþburtu ratu. Galime tik spëlioti, artai konceptualios iðdaigos, ar tiesiogneþinojimas, kaip iðsisukti. Atrodo, Re-gimantas visai rimtai sako, kad gyve-nimas yra didesnis uþ mus, uþ visasmintis, simbolius, prasimanymus, vaiz-dinius, prietarus, tikëjimus, raðymusir tø raðymø kanonus. Á viskà reiktøþvelgti spontaniðkiau, paties gyveni-mo akimis. Juk ir þodþio „vitaminai“pirmas dëmuo tà pabrëþia.

VIKTORIJA DAUJOTYTË

Judesiais, linijomisir þodþiais

Juzefa Èeièytë, þinoma tapytoja,teatro ir kino dailininkë, savitø eilë-raðèiø autorë, iðleido savità pieðiniø ireiliuotø tekstø knygà „Ðokis po ðokio“.

Juzefa Èeièytë. ÐOKIS PO ÐOKIO. – Vil-

nius: Atkula, 2008. – 126 p.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 143

144R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

Šokis yra stipriausia kûno metafo-ra. Ðokantis kûnas yra kalbiausias, ið-kalbiausias. Ðokti – lyg skristi, jei sà-monë yra pagauta ritmo. J. Èeièytëskûryboje ðokis gali uþimti svarbià vie-tà ir dël meno ðakø jungties – dailës,teatro, kino. Teatro, kino figûros yrajudanèios, jei ne ðokanèios, tai tarsiðokanèios; nëra ribos, kur kûno jude-siai ið bendros plastinës raiðkos perei-na á ðoká, judëjimo ir statikos dermæ.Scenovaizdþiai, kuriuos dailininkë su-kûrë klasikai, skamba ir kaip didþiøjøþmogaus klausimø iðbandymai. Jie tar-si sušokami viduje, uþtat ir J. Èeièytëspaveikslø, ypaè tø, kuriais atkakliaisiekiama prisigauti iki ritmo (pasikar-tojantys „Ritmø“ pavadinimai) paga-vos labiau vidinës nei iðorinës. Puikûspieðiniai „Vakaro šokis“ (I, II). Ðokantividuje, vaikðèiojanti: tai vidinio judru-mo, šoklumo jausenos liudijimai. Šokioávaizdþiai ir vaizdiniai ankstesniuosesakymuose: ðokimas – perðokimas, lygribos áveikimas: „Perðoku horizontà,pasiveju saulëlydá“ („Sapnas“). Itin iš-kalbus: „Ji šoko viena“. Viena šoka ta,kuri šoka viduje.

„Ðokis po ðokio“ – naujos knygospavadinimu atskiriama ir pratæsiama;kas ðoka savo viduje, ðoka ir po ðokio.Áþanga – knygos preliudija. Galima su-vokti kaip paaiðkinimà, bet galima irkaip sakymà, kuris galëtø tapti ir eilë-raðèiu, bet yra lyg sustojæs pusiaukelë-je:

Ðios knygos lyg ir neturëjo bûti.

Taèiau aplinkybës klostësi palankiai

ir tereikëjo pasakyti – tebûnie!

Tai prieblandos knyga.

Ranka juda ið áproèio ir ið nuojautos.

Judesys – áprotis ir nuojauta.

Judesys prieblandoje.

Tokia ši knyga.

Sutemø pieðiniai.

Èia daug figûrø:

einanèiø, ðokanèiø, griûvanèiø.

Ir tylos.

Bet su kiekvienu brûkðniu ciksi laikrodis.

(p. 7)

„Tai prieblandos knyga“ – pradþiair pradþios akcentas, aiðkinantis situa-cijà ir situacija tampantis. Silpstanèiøakiø kûryba. Pakitusios kûno ir sàmo-nës galimybës: ranka juda ið áproèio irið nuojautos, juda prieblandoje, sute-mose, bet figûriðkai. Eina, ðoka, griûva –taip atrodo ðokis po ðokio. Judëjimas irstatika. Garsas ir tyla. Lyg uþbrûkð-niuojamas laikas. Ðiame áþangos teks-te, kalbos tekste, veikia ir kitos kalbos:kûno, pieðiniø, laiko, tylos, glûdinèiosprieblandoje, sutemose. Pasikeitusiosir vizualinës kalbos priemonës – pie-ðinys ávairiø spalvø flomasteriais antáprastø A4 formato lapø. Lyg bûtø gráþ-tama á pradþià; flomasteriais pieðiavaikai, bet kaimieèiø, gimusiø praëju-sio amþiaus treèio deðimtmeèio pra-dþioje, gyvenime ðiø priemoniø nebuvo(pieðtukas, kurio vienas galas raudo-nas, kitas mëlynas – brangenybë), josyra naujos, neiðbandytos, atitinkadailininkei bûdingà iðbandymø porei-ká. Ir visiðkà laisvæ – piešti jau nebûti-nai reiðkia nupiešti, pasiekti rezultatà.Gráþimas á pradþià, kartu redukuojant(suskliaudþiant) didelæ kûrybos patir-tá, medþiagas, bûdus. Pieðimas ið nau-jo suartëja su raðymu ir raðtu. Ir pa-vardës grafikoje padaugëjo paukðèiu-kø, ne tik virð abiejø è. Ankstesnëje ta-pyboje, nors visada turëjusioje daugpiešybos, nebuvo ir tiek figûrø, jø šoki-mo – netgi griûvant. Pieðinys, kuriuoir paklausiama: „Jis griûna ar ðoka?“(p. 32). Ðokis áveikia griuvimà, griuvi-mas – ðoká. Bet yra lyg kokia tarpinëbûsena – jau griûva, bet dar ðoka,netgi atlieka sudëtingas meninio ðokiofigûras. Vienarankë figûra su sparnaisir uþraðas: noriu skristi. Energija, ávei-kianti nepagalià. Skridimo geismas irR. M. Rilke’s eilëraðtyje „Apankanti“.J. Èeièytës pieðiniai susidaro ið linijø,tiesiø, suraizgytø, ið brûkðniø, ávai-riausiø konfigûracijø, ið taðkø. Ið geo-metriniø þenklø, kartais ir lyg ið kokiøpiktogramø. Paukðèiai – piktogrami-nis raštas. Raštas – menininkæ dominaraðtas, pasirašymas popieriuje, jo gali-mybës.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 144

145Linijos gali likti neuþbaigtos, toksryðkus prasidëjimas, kad tarsi ir ma-tyti, kur ji pasisuks, kà nubrëð. Arbanuþymës tokiais ekspresyviais suki-niais, kad aliuzija á nesulaikomai netik einantá, bet ir verpetuojantá laikàsusidarys savaime. Þinojimas, nuojau-tos, intuicijos brolis, asketiðkos juodoslinijos brûkðnius sujungia á medþio cik-là – „Ðitaip augo medis“ (I–IV); šitaippriklauso epui, þodinei kûrybai apie pa-saulio pamatus. Linija labai laisva,ekspresyvi ið laisvës, šokanti. Atvira,bet ir labirintiška, nerodanti išeities.Spirališka, prisisukanti ir išsisukanti,atsileidþianti. Atkakli: sustojau, bet ei-siu toliau.

Keliø linijø uþtenka ir dekoracijai,bent jos uþuominai, gráþimui á teatrà, áscenovaizdá. Nuorodai á metalo skulp-tûros galimybæ („Skulptûra“). Arba pa-minklo eskizui. Liaudiðko, lietuviðkostiliaus varpinëlës kontûras, pritaš-kuota ir uþraðyta: varpas verkia aša-romis. Nujauèiama, kad pieðinys tarsisusilietæs su þodþiu (ádomûs prieraðai,kur kaþkas pasako, komentuoja, lygkoks balsas), su metafora, kad jameyra literatûros. Pirmiausia kaip màs-tymo, vidinës kalbos iðreiðkimo – netgireagavimo á tai, kas daroma, situa-tyvumo: atvejis, kai ðviesi, rusva mo-ters figûra uþbrûkðniuojama juodai irpriraðom: pagadinau tamsu tamsutamsu. Daug kur pieðinys remiasi irarchetipiniais vaizdiniais. Sukurtais(„Skrynios raðtai“) ir gamtiniais: trysbanguotos linijos (vanduo), iðgaubta li-nija (kalnas), trys á abi puses pasviræbrûkðneliai (þolë), elipsës kontûro pu-së (akmuo). Ir uþraðas: ant kalno ak-menëlis / pakalnëj eþerëlis. Arba: antkalno namelis... Netikëtas junginys:sostas kalnas medis... Archetipiniaiþenklai ramina sàmonæ pasikartojimu,patiriamu amþinumu, ritmo alsavimu,tarsi sugràþinanèiu namus, á namus.Ritminiai piešiniai – toks áspûdis, kadtai, kas prieblandoje vedþioja rankà,yra ritmas; ritmais kai kurie ir pava-dinti. Ritmo pojûtá stiprina ir spalvøkontrastai: juoda ir staiga labai ryðku,

marga. Gali bûti, kad tas margumas iratsitiktinis, ið spontaniðkø rankos ju-desiø. Gal ið águdusiø judesiø, ið maty-mo paèiu kûnu atsiranda ir spalviniaidësningumai, graþumas: þydëjimo, pa-vasarinio marguèio, sëjëjo mostø.

Daugiausia moteriðkø figûrø, kar-tais ir teatraliðkø, dekoratyviø, sceno-vaizdiðkø („Dama su kamelijomis“,„Kortø dama“). Scenos pojûtis yra per-smelkæs J. Èeièytës pasaulëjautà: gy-venti, vadinasi, bûti scenoje arba prieðscenà. Šokti – þiûrovams, jei net tiksau.

Juk gamtovaizdis taip pat sceno-vaizdis. Jame per amþius juda þmoniø,gyvuliø siluetai. Stovi medþiai, tekavanduo. Kinta apðvietimas. Keièiasiartistai, dekoracijos. Bet sàmonë ið-laiko nekintamus pavidalus – namø,pirmøjø namø; jei kas juos turëjo,kitur nebebus namie. Kartos paskuiOnæ Baliukonæ: „Sakau namai, bet ne-sakau namie.“

Prisiminimo ir kaip gráþimo á pra-dþià linijos ir þodiniuose J. Èeièytëstekstuose; kai kurie jø prasideda ið (irnuo) tëviðkës gamtovaizdþio, regimotarsi mistinio veiksmo scena:

Tëviðkëje saulë leisdavosi neiðpasakytai

graþiai.

Didelë, raudona. Ramiai pasislëpdavo uþ

miðko.

Ant mûsø kalno sëdëjo mûsø þmonës:

kaimynai, vaikai, ant rankø laikomi

kûdikiai.

(p. 109)

Aðtriaþvilgsnë, ironikë, ji tarsi pa-bûgsta vaizdo, kylanèio ið pasàmonësgelmiø, jo metafiziðkumo, paslaptin-gumo, skubiai braukia po juo brûkðná,keièia kalbëjimo bûdà: „Tai ne senti-mentalios apysakos, o buitinis vaiz-delis, / kuriame ir að, paauglë, daly-vavau.“ Bet atsiverianèio, pasirodanèioscenovaizdþio neámanoma pridengtikita uþuolaida – tik ontologinio pra-radimo, begalinio gailesèio, persmel-kianèio sàmonæ:

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 145

146R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

O, kaip graþiai leisdavosi saulë!

Nebebus graþiø saulëlydþiø, nes nebëra

þmoniø,

kad ant kalno susëdæ ant akmenø þiûrëtø á

besileidþianèià saulæ.

(p.109)

Saulëlydþio groþis priklausomasnuo þmoniø – nebëra þiûrinèiø þmo-niø, nebëra ir graþaus saulëlydþio. Tai –teatro principas. Þiûrëjimo ir matymo.Tekstas rašomas tarsi iš scenos atsi-minimo, tai – atsiminimo scenarijus.Jis gali bûti áprasmintas kaip simbo-linës prasmës reginys, regesys (pagalVydûnà). Arba kaip vizija (kad ir pagalV. Maèerná). Nedaug dëmesio teskirtakalbinio teksto dailinimui; tekstas irnelaikomas kalbos kûriniu – jo paskir-tis iðreikðti egzistencinæ patirtá, susi-gràþinti patirtá kaip regëjimà-prisi-minimà, kurio vaizdiniø paraleliø ne-sunku rasti ir pieðiniuose. Archetipi-nës bûties metaforos, jø centrai – irpieðiniuose, ir þodiniuose tekstuose:eiti–praeiti–iðeiti, laukti–atsisveikinti,þydëti–nuþydëti, skristi–kristi. Kartoja-si tyla, naktis, debesis, langas, medis,kelias, akmuo, þolë, þiedas. Miestas, ási-gyvenæs sàmonëje, – Vilnius, nuo 1941-øjø, su Klaipëdos pertrauka. Miestas,sukurtas kaip didþiulis scenovaizdis –ir sieloje: „Man gaila palikti tave. / Ta-rytum savo dþiaugsmus ir sielvartus. /Iðvaikðèiotos tavo gatvës, gatvelës irkiemai. / Tavoji siela manyje“ („Vil-niui“, p. 117). Pasakymas eiliuotu bû-du, eilëraðtine kalba. Pasakymas ir sa-kymas – ne tas pats.

Daugiausia sakymai – vieno saki-nio. Akmens tvirtumo: „Visada turigalëti bûti padorus“; „Dirbk sunkiai,mirk laisvas“; „Man nesvarbu, kad pa-saulis man uþdaro duris“. Áspûdin-giausias – ið klausimo, kurio gilumojesavas gyvenimas: „Langas? Man jisnebereikalingas.“

Ištartys, artimos sentencijoms, afo-rizmams, moralinio padorumo, išdidu-mo, net jei ir vienatvës, skaudumo,þodinës raiðkos. Iðdidumas yra gyve-

nimo vertës bei prasmës iðdidinimas.Galima justi, kad þodis kompensuoja(ar bando kompensuoti) tai, ko nebe-galima pasiekti spalvø ir formø sceno-vaizdþiais. Poezija padeda pereiti ásielovaizdþius; nesunaikinama, neið-nykstanti vaizduotës þemë, gaubiamapaslapties:

Supratau, kad poezija yra burtas, paslaptis.

Bedugnë, kurios nesuprantu.

(p. 117)

Toks eilëraðtis. Tiek eilëraðèio, betkaip pasakymas jis iðsipleèia, iðsididi-na, uþmezga ryðius su pieðiniais, su li-nijomis, su didþiàja nuostaba, paþymë-ta trumpiausiais þodiniais þenklais: o!o! („Palauk!“).

Juzefa Èeièytë knygoje „Ðokis poðokio“, kurià tikriausiai iðleido patisave paremdama, savitai kalba kelio-mis meno kalbomis, pasiekdama ádo-miø kalbumo ir vizualumo dermiø,pateikdama þodiniø nuorodø á teatrà,skulptûrà, muzikà (dainà), simbiozi-niais ryðiais jungdama gamtovaiz-dþius, scenovaizdþius, sielovaizdþius.

DONATA MITAITË

Eduardo Mieþelaièio gyvenimo post scriptum

Prisiminimø apie Eduardà Mieþe-laitá knygoje – sudarytojo Vlado Bra-ziûno áþanga ir 44 kitø autoriø tekstai.Be prisiminimø, èia esama dienoraðèiøfragmentø, E. Mieþelaièio laiðkø ávai-

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 146

147riems adresatams ir kt. E. Mieþelaitáprisimena poetai, vertëjai, redaktoriai,kritikai, dailininkai. Kalbama apie jodarbà Raðytojø sàjungoje, apie poezijà,apie gyvenimà Santakos kaime, kurpoetas buvo nusipirkæs sodybà. Beveikvisai nieko nesuþinosime apie veiklàvaldþios struktûrose, o ten vis dëlto E.Mieþelaitis dirbo ilgà laikà. Minëtinasnebent Sigito Gedos prisiminimas apienuteistøjø – kà nors sudeginusiøjø, api-plëðusiøjø, nuþudþiusiøjø – laiðkus, apiekuriuos jam pasakojo E. Mieþelaitis,pridurdamas, kad ne vienà toká yra iðkilpos iðtraukæs. Matyt, E. Mieþelaitisturëjo pareigø Malonës ar panaðiojekomisijoje. Manyèiau, kad prisimini-muose neatsispindi daugelis proble-miðkø, konfliktiniø E. Mieþelaièio gy-venimo ir veiklos aspektø, kuriø at-ðvaitø, tikresniø ar maþiau tikrø nuo-girdø galima rasti kituose ðaltiniuose.Visiðkai nëra ðeimos, artimøjø prisi-minimø. Taigi, koks E. Mieþelaitis bu-vo namuose, kai iðeidavo visi sveèiai irlankytojai, nesuþinome nieko. Bet ðiuoatveju prasmingiau kalbëti apie tai,kas knygoje yra.

Daugeliu poþiûriø ádomus knygos

pradþioje spausdinamas M. Martinai-èio tekstas, nes jaunesnioji karta jaune visada suvokia, kokia buvo situaci-ja pokario Lietuvos kultûroje ir kodël,ðios dienos akimis þiûrint, labai silp-nas knygas skaitytojai priimdavo kaipneátikëtinus atradimus. M. Martinai-tis rašo: „Be S. Nëries, beveik jokia ki-ta þmoniðkesnë lyrika buvo neþinomamums, pokario kaimø ir maþø mieste-liø vaikams, ypaè augusiems neturtin-gose ðeimose, kur ne tik bibliotekø, betir knygø bûdavo gana reta“ (p. 32).Kaip tik todël skaitytojams didelááspûdá darë E. Mieþelaièio rinkinys„Dainø iðausiu margà raðtà“, kuriamebuvo keliolika tautosakiðkø eilëraðèiø,o vëliau nepaprastai ðiltai sutikti pir-mieji J. Degutytës, Just. Marcinkevi-èiaus, P. Ðirvio ir kt. rinkiniai. Panaðønaujumo (be abejo, pirmiausia ky-lanèio ið to, kad dideli tikrosios litera-tûros klodai buvo neprieinami) jausmàiðgyveno ir tada dar Maskvoje gyvenæsdeðimtmetis G. Jefremovas, skaityda-mas jau premijuotà E. Mieþelaièio „Þmo-gø“: „Beveik nieko nesupratau. Visabuvo pernelyg sudëtinga. Dabar to kû-rinio raiðkà pavadinèiau socialistiniu,o dar geriau – romantiniu modernizmu.Toks dalykas tada buvo neátikëtinanaujovë. Þavëjo ir patys eilëraðèiai, irStasio Krasausko graviûros. Jie drau-ge neðë þinià apie kaþkà didinga ir ne-ámanoma.“ M. Martinaitis korektiškai,bet taikliai paþymi, kad þodþius „ko-munistas / þmogus / aš“ ápirðo poemos„Þmogus“ vertëjai á rusø kalbà, taèiauá lietuviðkà tekstà jie perkelti sava-noriðkai, ir „tie trys þodþiai kaip de-guto ðaukðtas medaus statinæ pagadi-no tai, kas buvo „Þvaigþdþiø papëdëje“(p. 34). Recenzuojamoje knygoje toksdeguto ðaukðtas yra A. Drilingos pa-saþas apie tà patá „Þmogø“: „...þodþiø„að, komunistas“ nebuvo, buvo tiesiog„að, þmogus“. Versdamas eilëraðtá á ru-sø kalbà vertëjas Borisas Sluckis (jis,kaip ir dauguma Maskvos vertëjø,versdavo ið bet kokios pasaulio kalbosnemokëdamas në vienos, iðskyrus ru-sø, gal dar jidið) tà eilëraðtá „patobuli-

EDUARDAS MIEÞELAITIS: POST SCRIP-

TUM. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos lei-

dykla, 2008. – 336 p.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 147

148R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

no“ suteikdamas jam neva laiko dva-sià“ (p. 220). Neþinau, ar mokëjo B.Sluckis jidið, ar ne, taèiau ðie A. Dri-lingos þodþiai dvelkia elementariu an-tisemitizmu. Tarp kitko, B. Sluckispuikiai mokëjo ne tik rusø, bet ir vo-kieèiø kalbà, ir, be abejo, nepaisant kil-mës, priklausë rusø kultûrai. Turin-tiesiems jam rasistiniø pretenzijø siû-lyèiau paskaityti nesunkiai internetesurandamà jo eilëraðtá „Apie þydus“.

Knygoje esminis yra santykio su so-vietine valdþia klausimas, nors dauge-lyje tekstø svarstomas gana aptakiai.G. Jefremovas prisimena paties E. Mie-þelaièio þodþius apie jo ásitraukimà ápolitinæ veiklà („Að ið tikrøjø maniau,kad statau pasaulinæ komunà”) ir áspû-dá, D. Samoilovo uþfiksuotà dienorað-tyje: „Jis kankinasi ir neþino, kas ge-riau: iðeiti ar prikiðti savo rankà. Visdëlto jo ranka bus minkðtesnë” (turi-mas galvoje dalyvavimas valdþios struk-tûrose). Bent du prisiminimø autoriaigana ðiurpiai prisimena pokará. M. Ma-cijauskienë cituoja E. Mieþelaièio þmo-nos þodþius: „Kai tik suþinodavo, jogbus siunèiamas á kaimus agituoti á ko-lûkius ir dalyvauti represinëse akci-jose, nusigerdavo iki þemës graibymo.Tai ar toká þmogø siøsi?” (p. 258). Þur-nalisto Leono Keblo pasakojimas – sa-votiðka tokio elgesio preliudija: 1948 m.jis kartu su E. Mieþelaièiu ir kitais bu-vo savaitei iðsiøstas á komandiruotæ,kur, kaip pasirodë, reikëjo ne skaitytipaskaitas apie kolûkinio gyvenimo pri-valumus, bet dalyvauti þmoniø trëmi-mo ir jø turto nusavinimo akcijose. E.Mieþelaitis, L. Keblas ir prieðkariniølaikø pogrindininkas P. Karaliûnas su-krësti ir pasipiktinæ kità dienà gráþo áVilniø. Dievai þino, á kokias dar kolizi-jas E. Mieþelaitis buvo laiko ir pareigøáveltas, ar ir pats ásivëlæs, kaip jos lau-þë poeto asmenybæ. A. Bernotas perpa-sakoja pakalbá su poeto Santakos kai-mynu ir þvejybos kolega lenkø poetuH. Ðilkiniu, kuris sakæs, kad kartais E.Mieþelaitis atsiverdavæs kaip per ið-paþintá, tik praðydavæs to neskleisti:„Visoje Lietuvoje nëra þmogaus, ku-

riam galëèiau patikëti ðias paslaptis, ovienam neðioti darosi vis sunkiau irsunkiau“ (p. 154).

Iš dalies dël pokario E. Mieþelaitislabai jautriai reagavo á kritikà. V.Sventickas knygoje teigia, kad „kiek-vienà já kritikuojantá Eduardas Mieþe-laitis susiedavo su Kazio Preikðo irGenriko Zimano „stovyklomis“. (Èiareikëtø áterpti daug faktø ir komen-tarø. Bet literatûros þmonëms jie þino-mi, o kitiems dabar jau vis tiek ne-rûpës)“ (p. 317). Deja, daug kam (manirgi) tokie faktai ir komentarai nebeþi-nomi. Kai kà, aiðku, galima susirastiano meto spaudoje, taèiau vis tiek ap-maudu, kai kas nors pasako: „Þinau,bet jums nesakysiu.“ Pokario metaisnegailestingai kritikos dauþytas, vë-liau E. Mieþelaitis buvo jai alergiðkas.Aiðku, tikëtina, kad prie tos alergijosstipriai prisidëjo ir vieðas pripaþini-mas, gautos premijos, uþimamos svar-bios pareigos (juk þmogui ne taip jausunku patikëti, kad jis tobulas ir ne-klystantis). Dël teisybës reikia pasa-kyti, kad R. Ðilbajorio „fontanu lietu-viø poezijos aikðtëje“ pavadintas E.Mieþelaitis ne tik savøjø raðtø gausàteisino ar grindë fraze „laikas atsi-rinks”, bet tuos paèius þodþius sakyda-vo ir kolegai, dvejojanèiam, ar ið tiesøviskà, kà paraðai, reikia išspausdinti.

Daugelyje tekstø kalbama apie E.Mieþelaièio asmenybës máslæ, susiju-sià ir su ágimtais bûdo bruoþais, ir supatirtomis traumomis, ir su oficialiupripaþinimu. M. Martinaitis kalba apie„apsauginæ neprieinamumo kaukæ arpozà“, R. Rakauskas sako, kad E. Mie-þelaitis, „tvarkingas ir kultûringas,dar turëjo kaþkokio oficialumo ðleifà“,J. Stauskaitë mini „daugybæ puoðnaustriukðmo” aplink poetà. G. Jefremovascituoja D. Samoilovo dienoraðtá, kuria-me daug kalbama apie gërimà, apie E.Mieþelaièio garbës troðkimà, taèiaupabrëþiama, kad jis vis tiek atrodëesàs „ið kito pasaulio”. A. Bernotas ra-ðo, kad Santakoje E. Mieþelaitis bûda-vo visai kitoks negu Vilniuje, nors irpanaðus ne á koká eigulá, bet á bajorà.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 148

149Raðytojø sàjungos rûmai „já kartaisneatpaþástamai pakeisdavo. Jam pa-tikdavo, jei kas já atitinkama progapavadindavo lietuviø poezijos kuni-gaikðèiu arba tai áraðydavo naujame-èio sveikinimo atviruke, Raðytojø sà-jungos rûmuose toks ir buvo – valdin-gas, neretai irzlus, nemëgstantis prieð-taravimø valdovas” (p. 160). V. Sven-tickas bando geranoriðkai, nors ir ne-labai átikinamai teisinti toká E. Mie-þelaièio elgesá: „Net jo pasipûtimas(apie tai daug istorijø) dabar geriauvadintinas kultûros þmogaus orumu:esu menininkas, ir praðau su tuo skai-tytis.“

Recenzuojamoji knyga reikðmingair tuo, kad joje skirtingø kartø poetaibando objektyviai ávertinti E. Mieþe-laièio vaidmená lietuviø poezijos istori-joje. Jau V. Braziûnas áþanginiamestraipsnyje kalba apie knygos sudary-tojo darbà, prisiimtà kaip skolà, ne vie-no poeto nujauèiamà ar aiðkiai ásisà-monintà. K. Platelio mintys ðia tema –vienos esmingiausiø: „E. Mieþelaitis –ypatinga figûra lietuviø ðiuolaikinëspoezijos istorijoje – novatorius, formosmeistras, eiliavimo virtuozas, roman-tikas, simbolistas, estetas, jis lyginokelius tiems, kurie turëjo ateiti po jo,taèiau pats pernelyg lengvai slydopavirðiumi, savo þodþiø sraute skan-dindamas poezijos perlus. Kovoje prieðcenzûrà jis buvo mûsø, anuometinëskritikos vadinamø modernistais, pusë-je, nors, regis, iki pat mirties sovietinæsantvarkà laikë sava. Tai rodo jo pa-sitraukimas á tylà Sàjûdþio laikais.Mano ásitikinimu, tokia jo laikysenataip pat nusipelno pagarbos.“ Turbûttaip. Taèiau niekaip negali pajustipagarbos A. Voznesenskiui, kurio E.Mieþelaitá ir J. Baltuðá ginanti ir lietu-viø nacionaliná atgimimà smerkiantikalba cituojama knygoje (p. 232). Pa-sirodo, jis, ne kartà lankæsis Lietuvoje,nieko èia nesuprato.

Kai kurie E. Mieþelaièio gyvenimoepizodai knygoje vaizduojami skirtin-gai. Pavyzdþiui, du autoriai raðo, kad

E. Mieþelaitis rûkydamas sukëlë gais-rà Kiðiniovo vieðbuèio kambaryje, ovienas – kad Kijevo. Vienas pasakoja,kad Kiðiniove tiesioginëje televizijoslaidoje E. Mieþelaièiui uþsiðnekëjus irvirðijus laidos laikà, moldavai atðaukëtolesnæ laidà ir leido lietuviø poetamskalbëti kiek nori; kitas tikina, jog ðei-mininkai tiesiog iðjungë kameras.Pristatydamas knygà Raðytojø klube,sudarytojas V. Braziûnas aiðkino, kadjis, kaip senas kraðtotyrininkas ir tau-tosakos tekstø rinkëjas, tyèia sudëjo áknygà skirtingus variantus, leisdamasskaitytojams pajusti, kaip gimsta mi-tai. Gal ir taip. Tiesà sakant, ásiskai-èius á tekstus, greit iðaiðkëja, kas tei-sus, o kas tiesiog perpasakoja epizodà,já ðiek tiek pakeisdamas ar pagraþin-damas.

Neþinau, ar tiesa tai, kà ið H. Ðil-kinio pasakojimo persako A. Bernotasapie Santakos namø vasarà paskuti-niais E. Mieþelaièio gyvenimo metais:„Kol Eduardas sirgo, prasibrovë þiur-kës ir ëmë ðeimininkauti, kai kurpravarë tunelius iðilgai lentynø, kiau-rai per visà sustatytø knygø eilæ. Perpasaulinës literatûros klasikø veika-lus, per garsiø filosofø, poetø tomusþiurkiø iðgrauþti urvai þiojëjo lygkokios juodos ir kraupios kiaurymësanapusybën“ (p. 166). Kaþkuris ið me-muaristø pasakoja Santakos sodybojeið viso buvus maþai knygø – poeto bib-lioteka likusi Vilniuje. Nesistengdamaiðsiaiðkinti tiesos, priimu A. Bernotopasakojimà kaip ásimenantá litera-tûriná vaizdà.

Memuarai visada subjektyvûs, dau-gybë másliø lieka ir perskaièius ðiàknygà. Bet labai gerai, kad ji yra, kadprisiminimø autoriai ne teisia, bet norisuprasti „lietuviø poezijos kunigaikð-tá“, galvodami apie já jau visiðkai pa-sikeitus aplinkybëms. Ðiandien labaidaug kà, kalbant apie anuos laikus,reikia aiðkinti ir komentuoti. Abso-liuèiai nebeámanoma ir kad kas norstaip „prakilniai“, kaip pasakytø V. Ku-bilius, norëtø bûti tituluojamas.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:14 Page 149

150R

ecen

zijo

s, a

no

taci

jos

RITA REPÐIENË

Tautosaka kitaip irapie kitus

Nacionalumo trajektorijos folkloroplatybëse brëþia ypatingà kitoniðku-mo perspektyvà, nes, kalbëdami apiekitus, mes pirmiausia kalbame apiesave. Tik reikëtø priminti, kad tokiaprojekcija yra šiuolaikinis tapatumosuvokimas. Tradicinës kultûros teks-tai ne visuomet skleidþia ðià nuo an-tikos laikø þinomà sugestijà, itin ak-tualià dabar, kai þodis praranda verty-bines galias ir tampa tik vartotojiðkomodus vivendi atðvaitu. Kito vertini-mai ne visuomet iðsaugo tolerancijosir supratimo dvasià, iðvengia trivialu-mø ir dviprasmybiø ar ðiaip lëkðtokøpalyginimø. Kita vertus, kaip mes su-prantame ir interpretuojame kitus, jøsavastá savose patirtyse, taip ir kitiatskleidþia mus ið kartos á kartà per-duodami nacionalumo vaizdinius, iš-saugojusius tradiciniø vertinimøpobûdá.

Neatsitiktinai lenkai apie lietuviussako: „ Litwin gùupi jak úwinia, a chit-

ry jak wàê“ („Lietuvis kvailas kaipkiaulë, o klastingas kaip þaltys“), vo-kieèiai lietuvius taip apibûdina: „DerLittauer ist keinen Deutschen treuund wenn er bis Mittag schläft“(„Lietuvis vokieèiui nëra patikimas,net kai iki pietø miega“), suteikdamilietuviø bûdui savus apibrëþimus (p.126); tokie vertinimai ne itin palan-kûs. Latviø meilës dainose lietuvisapibûdinamas kaip vertas dëmesioteigiamas personaþas, „geras partne-ris“, o ypatingo palankumo nusipel-nanèios lietuvaitës (p. 127).

Tapatumo sklaida, kvestionuojantpoþiûriø ávairovæ, folklore turi tarp-tautiná akcentà: dauguma temø ir ver-tinimø populiarûs Europos þodinëjekultûroje. Stereotipø paieðka visøpirma grindþiama tradicinëmis kono-tacijomis. Kalbant apie ypatingà ki-toniðkumo veiklà – bûrimus, lietuviaikitatauèiø bûrimus apibûdina taip:„Kiekviena tauta turi daugmaþ nusi-stovëjusias savo ‚veiklos‘ sritis. Latvës‚uþsiima‘ karvëmis, èigonës moka uþ-leisti namus þiurkëmis, pelëmis ar uþ‚gerus darbus‘ padëti jø atsikratyti,vengrai kaip ir tikrovëje daþniausiaiminimi kaip gydytojai ávairiomis þo-lelëmis. Beje, pastarieji vieninteliai iðvisø kitatauèiø daþniausiai vadinamine burtininkais, o daktarais“ (p. 82).

Kitoks poþiûris skatina naujasáþvalgas ir galimybes, savitas reikð-miø dëliones, tapatumo dilemas beibûdus nesusipratimams spræsti. „Folk-loras gerai atvaizduoja liaudies nuo-taikà ir sàmojingumà ir yra svarbi beiádomi medþiaga tautø bûdui ir san-tykiams tyrinëti“ (p. 246). Tokie pas-kutiniai monografijos þodþiai mumsyra atspirties taðkas atskleidþiant irplëtojant kitoniðkumo aspektus tradi-cinëje lietuviø kultûroje, kuri ðiojestudijoje, deja, árëminama gana api-brëþtame laike: XIX a. pab.–XX a. pir-moji pusë.

Kitatauèiai lietuviø folklore ap-þvelgiami nepaisant þanriniø reikala-vimø, neatsiejant nuo paproèiø istori-jø ir nesivarþant istoriniø bei kultû-

Laima Anglickienë. KITATAUÈIØ ÁVAIZ-

DIS LIETUVIØ FOLKLORE. – Vilnius: Versus

aureus, 2006. – 272 p.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 150

151riniø paraleliø. Knygos autorë, puikiaisuprasdama ir folklore kelis ðimt-meèius uþsikonservavusá poþiûrá ákitatauèius, ir neatitikimà tarp kita-tauèio tikrovëje ir kitatauèio folklore,dar kartà, ir ne veltui, primena plaèiaipaplitusá ir tarptautiniu tapusá reiš-kiná: „Visi folklore gerai atsiliepia apiesave, o pajuokia, þemina kitø tautybiøatstovus“ (p. 243). Šis reiškinys paliu-dija šio kitatauèiø pasaulio dësningu-mus. Kitatautiðkumo raiðka egzistuojakalboje pagal savas transkripcijas: ki-tatautiðkumo gausu ir Lietuvos vieto-vardþiuose: „Daug lietuviø ir ðiandienneðioja „kitatautiškas” pavardes arpravardes“ (p. 31), kitatauèiø etnoni-mø esti ir augalø, paukðèiø, buities ra-kandø pavadinimuose.

Paproèiø istorija iðsaugojo nemaþaikitatautiðkumui bûdingo karnava-liškumo. Ir Lietuvoje buvo itin popu-liaru per kalendorines ðventes per-sirenginëti kitatauèiais. Ádomu, kadtiriamuoju metu, XIX a. pab.–XX a.pirmoje pusëje, paèios populiariausiosbuvusios þydø bei èigonø kaukës, opersirengëliø paprotys vadinamas „èi-gonavimu“ Aukðtaitijoje ar „ëjimu þy-dais“ Þemaitijoje (p. 35, 88).

Tradicinëje lietuviø kultûroje rep-rezentuojami kitatauèiø stereotipaipirmiausia turi svetimumo þymæ: „Sve-timi ir nesuprantami gali bûti jo pa-proèiai, religija, kalba, iðvaizda arelgsena“ (p. 8). Monografijoje sudarytasvetimumo hierarchijos lentelë, api-brëþtos populiarumo prieþastys. Poli-valentiðkas poþiûris ir vertinimø ávai-rovë yra ðio darbo privalumas. Ste-reotipø apibrëþimai kuria ir ðiuolai-kiðkumo prerogatyvas, nes kitatau-tiðkumo keliai á Lietuvà ágauna naujøformø ir kitø realijø.

Opozicija savas–svetimas itin popu-liari XX a. antroje pusëje, pasak kny-gos autorës, „yra savæs priskyrimo tamtikrai grupei (etninei, konfesinei, so-cialinei) pagrindas – savæs identifika-vimas“ (p. 64) ir vertintinas sàlygiðkai:„Sava ir svetima sudarë vieningà pa-saulá, kuriame gyvena þmogus“ (p. 60).

Pasaulis keièiasi, bet tradicijø propa-guojamos universalijos iðlieka. Folklo-ras yra unikali saugykla, nepaprastaslobynas, išminties piešinys, atsisklei-dþiantis sudëjus tam tikrà dëlionæ.

Knygoje pastebimos aktualios irtautosakiniams tekstams taikomosatrankos nuostatos: atsiþvelgiant áfolkloro „kartojimosi dësnius“, imamitik bûdingiausi ir iðraiðkingiausi, emo-ciðkai stipriausi bei dël variantø gau-sos statistiðkai populiariausi pavyz-dþiai, dël atlikto tekstø lyginimo ver-tingesni uþraðymai (p. 12). Tautosa-kinë medþiaga rinkta ir paèios autorësbei kartkartëmis talkinusiø studentø.Apskritai imponuoja nuosekli tau-tosakos lobyno perþvalga.

Studijoje ryðki laiko ir erdvës pers-pektyva, platus lietuviø religinis irkultûrinis kontekstas (Juozapas Ar-nulfas Giedraitis, Jurgis AmbraziejusPabrëþa, Þemaitë, Motiejus Valanèius,Juozas Tumas-Vaiþgantas ir kt.), gausimokslinë literatûra, taiklûs, apmàsty-mus kvestionuojantys pasakymai: „Pa-saulyje tarp tautø vyksta atkakli netik ginklø, bet ir lieþuviø kova. Kita-tauèiø paveikslas ið esmës bet kuriostautos folklore yra neigiamas, reèiauneutralus – dël kitos tautos kitoniðku-mo, svetimumo. Kartais ðis pasijuoki-mas, paðiepimas yra draugiðkas, kar-tais poþiûrá galëtume pavadinti ir pa-niekinanèiu, þeminanèiu. Dël to ne-vertëtø ásiþeisti, geriausias ginklas – ápajuokà atsakyti pajuoka, kà sëkmin-gai ir daro visos tautos“ (p. 128). Ar:„Folklore viskam uþdedami rëmai. Jisnemoka individualizuoti, todël pieðiatipus, o ne charakterius“ (p. 104). Ap-skritai studijai bûdingas itin lakus iraiðkus stilius.

Šioje kitoniškumo monografijojekuriama ir savita rašymo tendencija,kai vengiama arba, kaip rašoma,„paprasèiausiai bijoma tiesmuko tau-tosakos kûriniø suvokimo, – viena yrakalbëti apie tikrovëje neegzistuo-janèius slibinus, ryjanèius karalaites,ir kita, pavyzdþiui, apie ðalia gyve-nanèius þydus, neva naudojanèius

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 151

152 savo reikmëms krikðèioniø kraujà“ (p.11). Gebëjimas diplomatiðkai ir subti-liai analizuoti itin polemiðkus visamepasaulyje þinomus tekstus apie þydøkonditerines ámantrybes yra didelisstudijos privalumas.

Viena ádomiausiø ðiø dienø folk-loro studijø buvo ginta kaip daktarodisertacija Vytauto Didþiojo univer-sitete 2000 metais. Disertacijos þanrasturi savas þaidimo taisykles, tikvertëtø prisiminti keletà vis dar aktu-aliø klausimø: kaip iðvengti puikiemsir originaliems tekstams bûdingø di-sertacijos formaliøjø reikalavimø, ku-rie taip áauga á tekstus, kad jø ne-

ámanoma net jëga iðrauti; kà daryti,kad mokslinës publikacijos nebûtøtaip sankcionuojamos „moksliðkumo“reikalavimø, bet skelbtø ir skleistøþodþio magijos galias ir kitiems, ma-þiau atsidavusiems; kaip rasti tà auk-so vidurá tarp mokslo ir populiariosiosliteratûros?

Ði knyga – tai geras pavyzdys ki-tokio, neáprasto ir sugestyvaus poþiû-rio á tradiciniø trafaretø lemiamà folk-loro fenomenà. Tai aktuali kitatau-tiðkumo reprezentacija, perþengiantimokslo kûriniams bûdingos egzaltaci-jos ir vyraujanèio nuobodulio (arba mo-notonijos) ribas.

GAUTA PAMINËTI

Justinas Marcinkevièius. Nak-tá uþkluptas þaibo. – Vilnius:Lietuvos raðytojø sàjungos lei-

dykla, 2008. – 126 p.Naujø eilëraðèiø rinkinys – „netikëtos

ávykiø, þmoniø, kultûros reiðkiniø interpre-tacijos, pereinanèios á kintanèias, originaliaspoetines formas“.

Aidas Marèënas. Ðokiai. – Vilnius: Lie-tuvos raðytojø sàjungos leidykla, 2008. – 117 p.

Naujas eilëraðèiø rinkinys – 2005–2007 m.poeto nuotaikos, iðgyvenimai, apmàstymai, tolaiko netektys.

Rimvydas Stankevièius. Lauþiu ant-spaudà. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungosleidykla, 2008. – 96 p.

Ketvirtasis 1996 m. debiutavusio poeto ly-rikos rinkinys, kurio „apmàstymø centràreikia apibrëþti taip: tarp mirties ir gyvybës“.

Erika Drungytë. Rûkas ir vëjas. –Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla,2008. – 70 p.

Treèia autorës poezijos knyga. Rinkiná

sutelkia meilës, harmonijos, dvasingumo ilge-sys.

Gintaras Grajauskas. Eilëraðèiai savokailiu. – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungosleidykla, 2008. – 111 p.

1993 m. debiutavusio poeto ðeðtas eilë-raðèiø rinkinys, pasakojantis apie þmones,atsitikimus, bûsenas, patirtis.

Aleksandras Maþrimas. Þmonës, þais-kime! – Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungosleidykla, 2008. – 365 p.

Þinomo bibliofilo straipsniø ir recenzijørinkinys. Autorius raðo þaismingai, ðmaikð-èiai, intriguojanèiai ir kritiðkai.

��

Lituanistikos keleivis. – Klaipëda:Eglës leidykla, 2007. – 336 p.

Alberto Zalatoriaus (1932–1999) – litera-tûros kritiko, visuomenës ir kultûros þmogaus –kûrybai ir asmenybei skirta knyga. Joje –mokslo straipsniai bei draugø, kolegø, arti-møjø prisiminimai.

Sudarë V. Martinkus, E. Zalatoriûtë.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 152

153TËVYNËS VARPAI

Kà pasakyti Bitei, Gabrielei Petkevièaitei?

Gabrielës Petkevièaitës-Bitës premija, kasmet skiriama Panevëþio rajono sa-vivaldybës, yra viena ið garbingøjø maþøjø premijø, kuriø nekompromituojastumdymasis prie slenksèio, skambuèiai, derinimai, spaudimai. Ar nenumaldo-mas troðkimas premijà gauti. Maþosios literatûrinës premijos tebëra laisvos, tadgraþios, prasmingos. Netikëtos. Panevëþys ir Panevëþio rajonas, Nevëþio gyvybi-nës ir kultûrinës arterijos þemës, turi daug vardø, kurie yra verti nuolatinio kar-tojimo, net ir jø vardo premijø skyrimo bûdu. Bet Bitë, Gabrielë Petkevièaitë, yrasvarbiausia – iðsiðakojusi, iðsisëjusi Panevëþio kraðto þemëse, vietose. Smilgiai,su savo dviejø ðimtø metø senumo mokykla, Puziniðkis, netikëta sala miðkuose,maþas dvarelis – tradicinë Lietuvai kultûros vieta. Daugiau dëmesio Puziniðkyjereiktø skirti Gabrielës tëvui Jonui Leonui Petkevièiui, gydytojø filantropø tradi-cijos kûrëjui ir tæsëjui.

Memorialinis Bitës butas sename mediniame name, kuriø nedaug belikæ mo-dernëjanèiame, vis labiau dominuojantá komerciná vaizdà ágyjanèiame Panevë-þyje, turëtø bûti iðsaugotas. Galime didþiuotis Panevëþio inteligentais (gydyto-jais, mokytojais, bibliotekininkais, tarnautojais), kurie sugebëjo susitelkti to me-dinio namelio globai; suremontuotas namelis galëtø priglobti maþas kultûrinesPanevëþio draugijas, fondus, bûrelius. Inteligentai tampa (gal ir visada buvo)maþuomene; kaip ir kitos maþumos, kurias politiðkai, ideologiðkai, europietiðkaiásipareigojame globoti, jos taip pat turi savo teisiø – ir teisæ á maþas, kuklias,maþo, seno namelio patalpas. Nebûtina ir memorialinio buto laikyti tuðèio, jamegali rinktis literatai, knygos, gamtos, kultûros mylëtojai. Tai atitiktø Bitës, nuo-lat bûrusios apie save þmones, dvasià. Bitei patiktø þmonës kambariuose, kur jigyveno.

Bitë lietuviø kultûroje pagal ásipareigojimus þmonëms, visuomenei, tautai,valstybei, kultûrai gali lygintis tik su Vaiþgantu, – raðytojai, kuriems dera loty-niðkas apibûdinimas – publicus. Vieði, vieðuomenës þmonës. Kasmet geguþës pra-dþioje, suþystant medþiams, minime spaudos, þodþio, knygos laisvës dienà, mini-me ir tuos ypatingus XIX ir XX a. sankirtos þmones, kuriems lietuviðko þodþio,lietuviø kultûros ideologija buvo ir jø paèiø asmeninë ideologija. Màstydami apieBitæ-Gabrielæ Petkevièaitæ, susitinkame su aukðta sàmone, su didelëmis sàmonësgalimybëmis, su asmeninës ideologijos paveikumu, veiksmingumu.

Ðiø metø Gabrielës Petkevièaitës-Bitës premija uþ knygà „Sauganti sàmonë. Literatûra irpatirtis: uþraðai“ (2007) geguþës mën. pradþioje Panevëþyje áteikta raðytojai, literatûrologei Vik-torijai Daujotytei. Premija teikiama uþ prozos ir meninës publicistikos kûriná, áprasminantá dabar-tinio þmogaus gyvenimà, teigiantá jo moralines ir dorovines ypatybes.

Spausdiname Viktorijos Daujotytës kalbà, pasakytà per premijos áteikimà.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 153

154T

ëvyn

ës v

arp

aiÞmogø augina kultûra, kuri pati auga ið þmogaus, ið jo sàmonës, sielos. Kul-

tûros istorijoje yra laikotarpiø, kai itin aiðkiai matoma, kaip kultûra, augdamaið þmogaus, ir þmogø kelia, stiprina, sutelkia kilnesniems veiksmams. XIX ir XX a.sankirta, intensyvusis Gabrielës-Petkevièaitës laikas, yra laikas atviromis ðak-nimis. Ten daug kas matoma. Ir tai, kad kultûros problema yra ir kilnumo prob-lema. Kilnumas – nykstantis þodis, vis sunkiau mums savo aplinkoje rasti þmo-gø, apie kurá galëtume pasakyti: kilnus; jis (ji) pasielgë kilniai: atsisakë ne to, kàgalëjo pasiimti ir nepasiëmë (tai tik padorumas), o to, kas suteikë atramà kitam,pakëlë já gyventi. Kilnus yra ne tik pats sugebantis kilti, bet ir kità pakelti.Kilniø nëra ir negali bûti daug, bet jei jø nebûtø, viskas bûtyje sumenktø, liktøpilka.

Taip, Bitë buvo kilnios prigimties. Jai buvo ágimta atsisakyti kito labui, prisi-imti ir naðtà, kurià buvo sunku pakelti; jos biografijos faktai kilnumà liudija nuopat pradþios iki pabaigos. Klystume kilnumo ieðkodami gyvenimo smulkmenose,kasdienybëje. Visko yra kiekviename gyvenime. Smulkmenos gali þmogø su-smulkinti, bet smulkmenos, nors ir reikðmingos, negali nulemti gyvenimo ver-tinimo. Ypaè þmogaus, kuriam yra lemti ir aukðtieji gyvenimo lygmenys. Bitei,Gabrielei Petkevièaitei, aukðtieji gyvenimo lygmenys priklausë ir ið prigimties(ágimti ávairiapusiai gabumai, plati jø amplitudë – nuo matematikos iki litera-tûros, jautri ðirdis, ieðkanti prasmës), ir ið visuomenës ápareigojimø, kurie buvoteikiami jai ið tikëjimo ir pasitikëjimo. Bitë susiformavo savo aplinkoje, veikia-ma tëvo, gydytojo filantropo, „Varpo“, Vinco Kudirkos ideologijos, kurios centre –laisvi þmogaus ásipareigojimai kitiems, o aukštasis labora yra ir ne tik moralinëpareiga, bet ir etinis principas. Pagal labora principo vykdymà Bitë mûsø kul-tûroje yra tarp pirmøjø. Jeigu bandytume kurti savo tautos þmoniø, gyvenusiøpagal Vinco Kudirkos dvasios principà labora, galerijà, Bitë stovëtø greta Mo-tiejaus Valanèiaus, Petro Vileiðio, paties Vinco Kudirkos, Felicijos Bortkevièienës,Vaiþganto, Mykolo Krupavièiaus... Tai tik keli vardai, galerija turëtø prasitæstiiki dabarties. Bet dabartyje mes sustotume – lyg iðtuðtëjæs mûsø visuotinøjøprasmiø laukas, nematome aukðtuosiuose lygmenyse (valstybës, kultûros) þmo-niø, kuriuos laikytume kilniais... O juk Bitë buvo ne tik raðytoja, bet ir viena ið„Þiburëlio“ steigëjø, moterø veiklos organizatorë, Steigiamojo seimo narë. Buvoaukðtai, bet tuo pat metu ir þemai, jungdama, derindama skirtingus þmogausgyvenimo lygius, klodus, intencijas, taip pat privatumà ir vieðumà.

Bitë buvo keliama; taip keliami mylimi, branginami ir vertinami þmonës.Jiems uþdedama daug pareigø, bet ir mokama iki ðiol niekada nedevalvuota va-liuta – pagarba ir meile. Iki ðiol. Kad galëjo bûti taip puikiai restauruota Pane-vëþio vieðoji biblioteka, kad jos kûrëjai tarsi buvo vedami teisingos seno ir naujoderinimo krypties, kaip man atrodo, yra ir Bitës nuopelnas. Vieta ápareigoja, tra-dicija gaivina.

Turbût 1991 m., minint 130-àsias Bitës gyvenimo metines, dalyvavome Pane-vëþy, viename ið renginiø, kartu su Judita Vaièiûnaite. Kalbëjau apie tai, kadBitelë buvo su kuprele, nepasiþymëjo fiziniu groþiu, o Judita karðtai uþprotesta-vo – ne, Bitë buvo graþi, visada ásivaizdavau jà graþià... Buvau ir tebesu poeteidëkinga uþ tuos þodþius, uþ tai, kad ir raðydama eilëraðtá „G. Petkevièaitë-Bitë“,visiems mums toká þinomà, kad ir citavimas tebûtø priminimas, ji mums pa-tvirtino – graþi: „Ir dël kitø tau ðirdá / gal jau ðimtmetá tebegelia kaip gëlë…“Toks sàskambiø tankis: gëlë, gëlë, Gabrielë... Kilnumui reikia groþio, groþis yrakilnus. Gabrielë dabar – mylimas mergaitës, moters vardas, gera já turëti, bet jukir ápareigoja. Turime bûti ápareigoti, kad galëtume ápareigoti ir ásipareigoti.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 154

155Tokia yra aukðtoji gyvenimo linija. Ji neiðnyksta, kaip neiðnyksta dvasinë ener-gija, tik persikeièia, persikûnija, persiraðo.

Kultûros galëjimà veikti, taip pat ir jos kilnumà, lemia ne tik tai, kas sukur-ta, padaryta, pastatyta, paraðyta, bet ir þmonës, kuriuos, praëjus bent ðimtme-èiui nuo jø gimimo, mes imame suvokti kaip þmogiðkosios substancijos kûrinius.Bitë, Gabrielë Petkevièaitë, neabejotinai priklauso graþiausiems mûsø tautosgenijaus sukurtiems þmogiðkumo kûriniams. Niekas, kas vertinga, nesukuriamalengvai. Ir Bitë buvo grûdinta itin sunkiomis sàlygomis, kurias ji visada suge-bëjo pakreipti kilnumui, kûrybai, ásipareigojimams saviesiems. Lemia ne sàly-gos, lemia sàmonës reakcija á sàlygas.

Asmenybës iðlikimà kultûroje lemia jo kûryba. Vienais atvejais kûryba yratokia intensyvi, kad tarsi uþdengia ar bent pridengia realø asmená; pasakyèiauir dar daugiau – itin intensyvi kûryba asmená kartais iðsekina, padaro já ne tokábudrø ir atsparø iðbandymams, kurie jam tenka. Taip yra su didþiausia mûsøpoete Salomëja Nërim, taip pat susijusia su Panevëþiu. Bitës atvejis – prieðin-gas: jos asmenybë yra intensyvesnë uþ kûrybà, savo asmenybine visuma, á jàájungiant ir visa, kas raðytojos sukurta, ji lemia daugiau. Tad ir ásiraðymas á kul-tûrà kitas – asmenybinis, þmogiðkojo fenomeno. Mes dar nesame giliai suvokæasmenybës svarbos kultûroje ir visuomenëje. Mûsø humanistika, taip pat irmokyklinë humanistika, dar neiðnaudojo galimybiø, kurias teikia iðskirtiniøasmenybiø ádomumas, asmenybinio turinio reikðmingumas, sàmonës aukðtu-mas. Panevëþio kultûrininkams kyla mintis ið naujo iðleisti Bitës „Karo metodienoraðtá“, kurio viso spausdinto teksto ir neturime. Palaikytinas tas pasiryþi-mas, tik svarbu, kad bûtø padaryta profesionaliai. Dabar dokumentiniø pasako-jimø, dienoraðèiø laikas, ir Bitë gali naujai bei prasmingai suskambëti.

Bandau suvokti, kuo galëjau pelnyti Gabrielës Petkevièaitës-Bitës premijoslëmëjø dëmesá. „Sauganèioje sàmonëje“ kelis kartus iðkilo Bitës vaizdinys, galdaugiau ið santykiø su Þemaite, vienu svarbiausiø man lietuviø literatûros var-dø. Þemaitë buvo svarbi ir Bitei, sakë, kad gebanti jà paþadinti, suteikti minèiø,ákvëpimo. Galbût argumentas ir tai, kad daugiau kaip dvideðimt metø (nuo 1972iki maþdaug 1995) Vilniaus universitete skaièiau XX a. pradþios lietuviø litera-tûros istorijos kursà, nuolat ir nuolat susitikdama su Bite, kad ir kà pajudinèiau:realizmo prasitæsimà, varpininkø likimà, Þemaitæ ar Povilà Viðinská, Èiurlionáar Julijonà Lindæ-Dobilà, Ðatrijos Raganà ar Onà Pleirytæ-Vaidilutæ, pirmàsiaslietuviø dailës parodas ar Lietuviø mokslo draugijà. Vienà atskirà paskaità visa-da skyriau Bitei; taigi perskaièiau studentams per dvideðimt paskaitø, vis iðnaujo permàstydama Bitelæ, pergrupuodama jos kûrinius ir citatas. Tikiu, kadviena kita mintis liko ir studentams, panaðiems á paukðèius giesmininkus, ku-riuos taip mylëjo Bitë. Galbût ir mokytojams lituanistams, kursø dalyviams arneakivaizdininkams. Negreit priëjau prie romano „Ad astra“, negreit suvokiau joslaptàjá kodà, ákûnytà Elzës charakteryje ir likime.

Dar daug kas nepermàstyta, nesuvokta slypi tame prasmiø lauke, kuris api-brëþiamas Bitës, Gabrielës Petkevièaitës, vardu.

Reikia dirbti.Reikia dirbti – artëja ir 150-osios Bitës gimimo metinës.Kà jai pasakysime?


2008.V. 8

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 155

156T

ëvyn

ës v

arp

aiKREGÞDËS PRAAUGA DANGØ

Geguþës 8-àjà Klaipëdos apskrities vieðo-joje Ievos Simonaitytës bibliotekoje vyko poe-tës Bronislavos Liniauskienës-Rimkevièiûtëssukaktuvinis vakaras ir naujos poezijos rink-tinës „Kregþdës praauga dangø“ sutiktuvës.

B. Liniauskinë gimë 1923 m. kovo 20 d.Þilioniø kaime, Radviliðkio rajone. Kurti pra-dëjo dar bûdama treèioje klasëje. Ji savo eilesskaitë literatûriniuose moksleiviø vakaruosekartu su V. Maèerniu, P. Aukðtikalnyte-Jokimaitiene, G. Jokimaièiu, P. Dreviniu, E.Matuzevièiumi. Baigusi universitetà, dëstëlietuviø kalbà ir literatûrà Kretingos pirmojo-je vidurinëje mokykloje.

Poetë, be sukaktuviniame vakare prista-tytos poezijos rinktinës, dar yra iðleidusi pen-kis poezijos rinkinius ir knygelæ vaikams. Pa-sak vakaro vedëjo raðytojo Rimanto Èerniaus-ko, 1986 m. vykusiame raðytojø ir jaunøjøraðytojø seminare Nidoje ið svarstytø kûriniøBronës Liniauskienës eilëraðèiai buvo pripa-þinti geriausiais. Tuomet Vytautas Kubiliuspoetës kûrybà apibûdino kaip kupinà vidiniosusikaupimo, filosofinio susimàstymo bei kal-banèià labai tyra kalba.

Pati autorë minëjo, kad poezija – tai josantras gyvenimas, kuris kryþiavosi su moky-tojavimu. Poezija jai padeda pailsëti, pabûtisu savimi. „Be poezijos bûèiau nemokëjusi gy-venti“, – sakë poetë.

Sukaktuviniame vakare dalyvavusi lite-ratûrologë Þydronë Kolevinskienë aptarë B.Liniauskienës naujos rinktinës eilëraðèius.Anot jos, poetës pagrindiniai kûrybos ðalti-niai – vaikystës pasaulio áspûdþiai, glaudusryðys su gamta. Eilëraðèiuose viena ið vyrau-janèiø temø – tauta ir Tëvynë, iðaukðtinamasþmogaus ryðys su gimtàja þeme. Poetës kûry-boje atsispindi ir skaudi Lietuvos praeitis –okupacija, tremtis. Ypaè poetinæ mintá traukiaetinës dorovinës vertybës, eilëraðèiuose daugapmàstymø. Kadangi poetë kilusi ið Aukðtai-tijos, o vëliau apsigyvenusi Þemaitijoje, joskûryboje gausu ðiø abiejø regionø atspindþiø.Moteris vaizduojama þemaitiðku aspektu –uþsispyrusi, stiprios valios, nepasiduodanti,taèiau giliai ðirdyje jautri, tik to neparodanti.Eilëraðèiuose vyrauja tamsuma, nesustojan-tis, viskà keièiantis gyvenimo laikas, taèiaupro tà tamsumà ðvieèia ir vilties þiburëlis. Þ.Kolevinskienës nuomone, linijinis laiko bëgs-mas uþkoduotas ir rinktinës pavadinime„Kregþdës praauga dangø“.

Vakaro metu prisiminimais dalijosi poetësbuvæ mokiniai – poetë Elena Karnauskaitë irAntanas Stanevièius, kuris taip pat yra irrinktinës leidëjas, apie mamos kûrybà kalbëjo

ir B. Liniauskienës sûnus poetas JonasLiniauskas. Susirinkusieji turëjo galimybæpasiklausyti fleitininko Andriaus Radziukynoatliekamos muzikos bei aktorës Irenos Plau-ðinaitytës skaitomø jubiliatës eilëraðèiø.

RASA ZOKAITYTË

SUSITIKIMAS SU MARIUMIIVAÐKEVIÈIUMI

Molëtø vieðojoje bibliotekoje vyko susiti-kimas su kraðtieèiu raðytoju, dramaturgu, re-þisieriumi Mariumi Ivaðkevièiumi, kuris skai-tytojams þinomas kaip noveliø knygos „Kamvaikø“, romanø „Istorija nuo debesies“, „Þali“,pjesiø „Kaimynas“, „Malyð“, „Madagaskaras“ir kt. autorius. Per susitikimà raðytojas pa-juokavæs, kad èia susirinko „ivaðkevièiofilai“arba „ivaðkevièiomanai“, papasakojo, kà jisðiuo metu Molëtuose veikia. Pasirodo, Mariuigimtuosiuose namuose kûrybinës „atostogos“ –raðo naujà pjesæ Valstybiniam Vilniaus maþa-jam teatrui (reþ. R. Tuminas) apie Adomà Mic-kevièiø ir filosofà mistikà Andþejø Tovianská,pagal dabartiná administraciná suskirstymàgyvenusá Molëtø rajone, Antaðventës dvare,netoli Joniðkio. Pjesëje A. Mickevièius – neVilniaus laikø jaunas romantikas, bet su-brendæs þmogus, su serganèia þmona gyvenaParyþiuje, skaito paskaitas apie literatûrà,susitinka su ið Lietuvos atvykusiu A. To-vianskiu, kuris prikelia ið ligos patalo poetoþmonà. A. Tovianskis apie save kalbëjo kaipapie Mesijà. Ðis þmogus ákûrë religinæ mistinæsektà, turëjo nepaprastà charizmà, gebëjo da-ryti didelæ átakà þmonëms, buvo iðmokæs hip-nozës. Lenkø literatûroje A. Tovianská sten-giamasi nuvainikuoti, taèiau jo ákurta sektaPrancûzijoje iðsilaikë iki Pirmojo pasauliniokaro. Su ðio mistiko pavarde M. Ivaðkevièiussusidûrë vaikystëje, pradëjæs domëtis áþy-miais þmonëmis, kilusiais ið gimtojo rajono.Enciklopedijoje paraðyta, kad A. Tovianskisturëjo neigiamos átakos A. Mickevièiui, átrau-kë já á sektà.

Lenkai labai susidomëjo pjese, nori gautipirmumo teisæ savo ðalyje statyti spektaklá.Marius pasvajojo, kad galbût Antaðventëjebûtø galima atkurti dvarà, á kurá atvyktø tu-ristai. Rumunai turi Drakulà, mes turëtumeA. Tovianská – mistinæ asmenybæ…

Raðytojas sakë, kad kûrybà veikia patir-tys. Jos negali neveikti, nes „raðai ið savæs, iðto, kà iðgyvenai. Kai to nebeuþtenka, imi iðaplinkos, raðytinës medþiagos“.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 156

157Paklaustas, kà mano apie bibliotekas, M.Ivaðkevièius teigë, kad pats skaityklose ne-skaito, geriau nusiperka knygø, nes jas nau-doja kaip medþiagà: raðo, brauko, pasiþymitai, kas svarbu. Jei eina á bibliotekà, tai á abo-nementà pasiimti knygø. Raðytojas iðreiðkëviltá, kad bibliotekos, kaip ir knygos, iðliks irtechnologijoms pleèiantis. Knygos turi savokvapà… Galbût þmonës nebemokës raðytiranka, nebeskaitys teksto ne ekrane, taèiaudar kelioms kartoms po mûsø jos bus reikalin-gos. Jei knygos pakeis savo pavidalà, bib-liotekos prie to prisitaikys.

Marius pasakojo, kad pats raðo ranka pir-mas redakcijas, „ðvarindamas“ tekstà, per-raðo kompiuteriu.

Prisiminæs ðokiø projektà, Marius pajuo-kavo, kad tai jam kaip A. Mickevièiui legionøkûrimas. Ádomu buvo pamëginti pasimokytiðokio meno ekstremaliomis sàlygomis. Ra-ðytojas sakë: „Nesigailiu, kad dalyvavau, norsbuvo nemaþai skepsio ir aplink mane, ir iðmanæs.“ Ar tai atsispindës kûryboje? Dabarraðydamas pagalvoja, kaip vaizduojamu laikuþmonës ðoko, kokius ðokius ðoko aukðtuo-menë, kokius – smuklëse. Gal patirtis ðokiøðou atsispindës kaip detalë.

Jaunajai vakaro dalyvei pasidomëjus, armëgdavo mokykloje raðinius raðyti, kûrëjaspatikino, kad tai buvo geriau, negu spræstiuþdavinius, be to, gaudavo geresnius paþy-mius. Viskas, kas ðiek tiek sekasi, pradedapatikti.

Kalbëdamas apie ankstyvàjà kûrybà pri-sipaþino, kad á pirmuosius spausdintus teks-tus þiûri kritiðkai: „Nebenorëèiau taip raðyti,nes nebepatinka taip skaityti. Neskaitau savokûriniø. Kai romano „Þali“ vokieèiø kalbos ver-tëja, rengdama straipsná enciklopedijai, klau-së kaþkokiø detaliø, turëjau gerokai paskai-tyti ir prisiminti. Beje, manau, kad „Þali“ – taigeriausia, kà man pavyko paraðyti.“

Susitikimo pabaigoje raðytojà su „pusju-biliejumi“ (kovo 26 dienà Mariui sukako 35-eri) pasveikino Vieðosios bibliotekos direktorëV. Raiðienë.

JOLANTA LIUBECKAITË

ATODANGOS: NUO K. SKUJENIEKO „RAÐTØ“ IKI„PASKUTINIO RITERIO“

KK.. SSkkuujjeenniieekkoo „„RRaaššttaaii““. Rygos leidykla„Nordik“ balandá pristatë paskutiná, aðtuntà-já, K. Skujenieko „Raðtø“ tomà. Èia skelbiama

1993–2008 m. poezija, raðytojo gyvenimoapraðymas, Mordovijos ákalinimo laikotarpiolaiðkai kolegoms ir þmonai, iki ðiolei neskelbtijaunystës eilëraðèiai ir kita medþiaga. Tekstuspapildo nuotraukos. Redakcija ir „Raðtø“sudarytoja Inta Èakla prie ðio leidybos pro-jekto drauge dirbo septynerius metus.

NNaauujjaass GG.. GG.. MMaarrqquueezzoo rroommaannaass. Prieðdvejus metus Nobelio premijos laureatas G. G.Marquezas praneðë ispanø leidiniui „La Van-guardia“, jog baigia raðytojo karjerà, nes jáapleidæs ákvëpimas. Taèiau ðá pavasará pasauláapskriejo gera þinia: G. G. Marquezas paraðënaujà romanà apie meilæ. Kaip praneða „TheGuardian“, 81 metø raðytojas penktà kartàtaiso tekstà, 250 puslapiø kûrinys kol kas bepavadinimo. Paskutinis G. G. Marquezo roma-nas „Prisiminimai apie mano liûdnàsias kek-ðes“ pasirodë 2004-aisiais.

KKoommiikkssaaii –– WW.. SShhaakkeessppeeaarree‘‘oo ppjjeessëëss.. Britøleidykla „SelfMadelHero“ planuoja tæsti W.Shakespeare‘o pjesiø leidybà japonø mangoskomiksø stiliumi. Pirmosios knygelës „Romeoir Dþuljeta“ bei „Hamletas“ pasirodë 2007 m.kovà ir Didþiojoje Britanijoje sulaukë nepa-prastos sëkmës. Ðiemet ðioje serijoje planuo-jama iðleisti „Makbetà“, „Julijø Cezará“ ir„Otelà“. Kiekviena serijos knygelë adaptuotair savitai iliustruota. „Romeo ir Dþuljetos“veiksmas nukeltas á ðiuolaikiná Tokijà, kurMontekiai ir Kapuleèiai paversti prieðiðkaisjakudzos klanais, o Hamletas virto kiberpan-ku, tik „Rièardas III“ paliktas tradiciniuoseviduramþiø Anglijos interjeruose.

Klasikos adaptacijos baruose verda arðikonkurencinë kova. Leidykla „Classical Co-mics“ irgi iðleido komiksus „Makbetas“ ir „Hen-rikas IV“.

PPoo „„AAnnaappuuss““ –– áá aannaappuuss. Latviø literatûraneteko þymaus prozininko, poeto, vertëjoDzintaro Sodumo (1922.V.13–2008.V.18). Dau-giau nei ðeðiasdeðimt metø gyvenæs Ðvedijojeir JAV, 2006 m. pabaigoje G. Sodumas gráþo áLatvijà ir apsigyveno raðytojos N. Ikstenosnamuose Ikðkilëje. Èia jis baigë raðyti romanà„Anapus“. Ðiuo kûriniu buvo uþbaigtas jo sep-tyniø tomø „Rinktiniø raðtø“ leidimas. Latviøprozos raidai reikðmingi D. Sodumo vertimai:H. Hesse‘s „Narcizas ir Auksaburnis“, J. Stein-becko „Pelës ir þmonës“, J. Joyce‘o „Ulisas“.

„BBûûttii jjuuooddaaooddþþiiuu –– nnuuoossttaabbuu“. Balandþio17 d. miræs juodaodis Prancûzijos poetas AimeCesaire‘as (1913–2008) kartu su draugais ra-ðytojais afrikieèiais diskusijoje 1930 m. su-galvojo negritiudinæ koncepcijà: kiekvienasjuodaodis turi didþiuotis savo kilme. Ðis iðMartinikos kilæs menininkas politinëmis beipoetinëmis priemonëmis kovojo su kolonializ-mu, pabrëþdamas Afrikos istorijos ir kultûros

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 157

158T

ëvyn

ës v

arp

aisavitumà. Studijuodamas kartu su L. S.Senghoru ir kitais afrikieèiais ákûrë literatû-ros þurnalà „L‘etudiant noir“ („Juodasis stu-dentas“). A. Cesaire‘à galima laikyti JAV iðpo-puliarëjusio judëjimo „Bûti juodaodþiu –nuostabu“ pradininku.

Senegalo prezidentas A. Dioufas pavadinoA. Cesaire‘à didþia XX a. literatûros figûra.Jam mirus, Prancûzijos prezidentas N. Sar-kozy pareiðkë, kad jo gedi visa ðalis. Beje, dëlðio poeto ir politiko mirties N. Sarkozy netatidëjo planuotà vizità á Lietuvà.

RRuussiijjooss pprreemmiijjooss. Kasmetinës premijos„Poet“ laureatu tapo T. Kibirovas. Nugalëtojovardas ávertintas 50 tûkst. JAV doleriø. Ðie-met ði premija paskirta uþ „bendrà ánaðà ápoezijos menà“. Anksèiau T. Kibirovas tapo A.Puðkino, þurnalø „Znamia“ ir „Arion“ premijølaureatu. 2005 m. ásteigta premija „Poet“ ap-dovanoti poetai A. Kuðneris, O. Nikolajeva irO. Èuchoncevas. Premijos nuostatuose numa-tyta, kad apdovanojimà gali gauti tik gyvirusø kalba raðantys autoriai.

Treèiojo tarptautinio literatûros konkurso„Rusø premija“ nugalëtojai paskelbti trijosenominacijose. Laureatais tapo O. Zaviazkinas(poezija, Ukraina), G. Pulatova (smulkioji pro-za, Tadþikistanas), L. Liaðova (stambioji pro-za, Ukraina). Konkursui buvo atsiøsta 375kûriniai, daugiausia ið Ukrainos, Baltarusijosir Kazachstano. Vertinimo komisijos pirmi-ninkas È. Aitmatovas dël ligos nedalyvavoapdovanojimo ceremonijoje, dalyviams buvoparodytas jo kalbos vaizdo áraðas.

„BBllooggiiaauussiiaass ppooeettaass““ bbrraannggeessnniiss uuþþ „„HHaarrááPPootteerráá““. Trisdeðimt penkios W. T. McGona-gall‘io, praminto „blogiausiu poetu DidþiosiosBritanijos istorijoje“, knygos parduotos auk-cione uþ 6,6 tûkst. svarø sterlingø, raðolaikraðtis „The Times“. Suma, gauta uþ W. T.McGonagall‘io knygas, kurias jis iðleido savolëðomis 1882–1899 metais, pranoko aukcionorengëjø lûkesèius. Pasak BBC News, „blogiau-sio poeto“ kûriniai buvo brangesni uþ knygøapie Hará Poterá rinkiná, parduotà tik uþ 6tûkst. svarø.

GGyyvvoojjii bbiibblliiootteekkaa. Skandinavijos ðaliø bib-liotekose skaitytojai gali 30 minuèiø... „pa-skaityti“ (tiksliau – pakalbinti) þmogø. Ði idë-ja jau atëjo ir á Didþiàjà Britanijà. MadingameLondono poilsio centre „Swiss Cottage“ atida-ryta pirmoji ðalyje „Gyvoji biblioteka“. „TheTimes“ paskelbë pasakojimà apie siûlomas„gyvàsias knygas“, kurios atspindi platø þmo-giðkøjø stereotipø spektrà (pvz., policijoskarininkà, vegetarà, vyrà auklæ, amþinà ak-tyvistà, gëjø ir pan.). Kiekvienas jø katalogeapibûdinamas daugeliu neigiamø savybiø, sukuriomis þmogus gali susidurti kasdienybëje.

Pirmiausia skaitytojai „uþsisakë“ naivø so-cialiná darbuotojà ir veltui laikà leidþiantáimigrantà, po to trumpam pokalbio pasikvietëbarzdotà musulmonà...

SSuuggrrááþþttaa „„PPaasskkuuttiinniiss rriitteerriiss“. DidþiojojeBritanijoje, praneða laikraðtis „The Times“,iðleistas paskutinis nebaigtas raðyti A. Du-mas romanas „Paskutinis riteris“.

1980 m. Paryþiaus archyve buvo rastas A.Dumas laiðkas, kuriame yra nuoroda apievienà þymø kûriná, panaðø á „Tris muðkie-tininkus“ ir „Grafà Montekristà“. Pagal ðá1867 m. laiðkà, adresuotà laikraðèio „LeMoniteur Universel“ redaktoriui, pasisekërasti dingusá romanà. Akademikas K. Sho-ppas surinko 118 romano, paskelbto laikrað-tyje 1869 metø sausio–spalio mënesiais, sky-riø ir paraðë pabaigà. Ðis unikalus 750 pus-lapiø kûrinys skirtas Napoleono karø ávy-kiams. Prancûzijoje „Paskutinis riteris“ tapobestseleriu.

Parengë ARVYDAS VALIONIS

SAKMËS EUROPAI

Þmoniø poþiûris á mità yra savotiðkas, galnet ypatingas. Daþniausiai jie mitus suvokiakaip tiesà, tik ne tikràja ðio þodþio prasme, operkeltine, simboline. Anot religijos istorikoðvedo Stefano Arvidssono, iðskirtinis moder-naus mito bruoþas yra tas, kad visi já laikoðventu, nors niekas tuo netiki.

Ðiemet iðleistoje knygoje „Drakono liga“S. Arvidssonas gretina raðytojo J. R. R.Tolkieno, poeto ir kompozitoriaus R. Wagneriobei religijos istoriko ir lingvisto J. de Vriesofantazijas, rasdamas jose daug panaðumø.Beje, olandø humanistas Janas de Vriesas(1890–1964) savo veikaluose „Senovës germa-nø religijos istorija“ ir „Senovës germanø lite-ratûros istorija“ senuosius mitus nagrinëja netiek mitologiniu, kiek religiniu atþvilgiu.

Anglijoje Johno R. R. Tolkieno (1892–1973) trilogija apie þiedø valdovà („Sakmëapie þiedà“, „Sakmë apie du bokðtus“ ir „Sak-më apie karaliaus sugráþimà“) buvo iðrinktageriausia XX a. knyga. Jo pasakø pasaulistaip paplito, jog virto iðtisu fantastiniø ro-manø þanru ir paklausiom prekëm: plast-masiniais þmogeliukais, kortø, TV þaidimais.Ðiose sakmëse galima áþvelgti ir civilizacijos,politikos kritikà, nukreiptà prieð „neþabotàgodumà ir gobðumà“. Jei kà apsëda godumas,aukso troðkimas, tas, J. R. R. Tolkieno þo-dþiais, suserga drakono liga.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 158

159XX a. pradþioje Richardo Wagnerio (1813–1883) grandiozinë opera „Nybelungo þiedas“smarkiai áaudrino þmoniø vaizduotæ, jo kûry-bos gerbëjai susibûrë á platø kultûriná judë-jimà. Zygfrydo, drakono nugalëtojo, ir valkiri-jos Brunhildos paveikslai pasklido ne tik Vo-kietijoj, jø atvaizdais buvo puoðiami atvi-rukai, ðviestuvai, net dviraèiai.

Kodël ankstyvøjø viduramþiø sakmësdarë tokià didelæ átakà Europos kultûrai? S.Arvidssonas áþvelgia istorines prieþastis.

Ir J. R. R. Tolkienas, ir R. Wagneris rëmësifantastiniais pasakojimais, kuriø skirtingosversijos buvo uþraðytos XIII a. Vokietijoje irIslandijoje. Jau tuo metu tai turëjo bûti popu-liariausias ðiaurës Europos epas arba saga.Þinoma, po Biblijos. XI a. daugelis ðio epo arsagos scenø buvo pavaizduotos Söderman-lando runø akmenyse, o XII a. Norvegijojeiðraiþytos ant baþnyèiø durø.

R. Wagneris, kurdamas teatrologijà „Reinoauksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“, „Dievø þuvi-mas“, rëmësi vokieèiø nacionaliniu epu –„Nybelungø giesme“. Ðioje sakmëje slypi seno-vës germanø siela, iðlikusi germaniðkoje –„vokiðkojoje“– ðiaurës Europoje, kur þmonës ikiðiol vartoja germanø kalbas. Tad visai supran-tama, kodël ðis didingas R. Wagnerio kûrinysáplieskë romantizuotà vokieèiø nacionalizmà irbuvo pamëgtas nacistø. Operos scenoje vykokova tarp ðviesiaplaukiø ðiaurieèiø, germanødidvyriø ir piktø storuliø, juodaplaukiø gob-ðuoliø. Godumas ir bausmë – svarbus motyvasir R. Wagnerio operose, ypaè „Nybelungo þiede“,ir J. R. R. Tolkieno romanuose.

J. R. R. Tolkienas norëjo sukurti britønacionaliná epà, prilygstantá vokieèiø „Nybe-lungø giesmei“. Jis daugiausia rëmësi keltø,senovinëm germanø pirmtakø sakmëm. Jo

veikëjai tarsi skirtingø rasiø – hoberiai, elfai,þmonës, tik jie nekovoja vieni su kitais, obendradarbiauja, kaip áprasta britø imperijo-je. S. Arvidssono nuomone, J. R. R. Tolkienopagrindinë tema – uþkeiktas auksinis þiedas –tiesiogiai perimta ið R. Wagnerio, kurio opero-je ji asocijuojasi su grobuoniðku industriniukapitalizmu ir valdþios troðkimu. Abiejø au-toriø kûriniuose þiedas, ið pradþiø tûnojæs gi-liai vandenyje, staiga iðkyla á pavirðiø ir pra-deda nelaimes neðanèià kelionæ, kol galiau-siai pats susinaikina.

R. Wagneris „Nybelungo þiedà“ sukûrë vi-su ðimtmeèiu anksèiau, negu J. R. R. Tolkie-nas. Libretà savo operai jis raðë revoliuciniaisParyþiaus komunos laikais, o paskelbë 1853-iaisiais. J. R. R. Tolkieno knygos pasirodë poAntrojo pasaulinio karo, 1953–1954 metais,taigi raðytojas þinojo apie karo padarinius:nusikaltimus þmonijai, iðdraskytà Europà,pavergtas tautas. R. Wagneris tokiø dalykønet negalëjo ásivaizduoti, be to, jis buvo paci-fistas ir giliai tikintis katalikas.

Pats J. R. R. Tolkienas niekada nenorëjobûti lyginamas su R. Wagneriu. Jis atkakliaitvirtino, kad moderni jo sakmë niekaip ne-susijusi su R. Wagnerio kûriniu. Taèiau, S. Ar-vidssono manymu, panaðumai akivaizdûs,nors ir kaip lojalûs J. R. R. Tolkieno tyrinëto-jai mëgintø tai neigti ar nutylëti.

R. Wagnerio herojai – raumeningi, roman-tizuoti galiûnai didvyriai, o J. R. R. Tolkieno –taikûs, beginkliai hoberiai. R. Wagnerio ope-roje, kai uþsidega Valhala, þûva visa pasauliotvarka. Taèiau J. R. R. Tolkieno herojai, ne-paisydami grësmiø ir pavojø, stengiasiiðsaugoti neramø pasaulá.

Parengë ZITA MAÞEIKAITË

M i e l i s k a i t y t o j a i ,

neuþmirðkite antram pusmeèiui u þ s i s a k y t i

Lietuvos raðytojø sàjungos þurnalo „Metai“.

Prenumeratà priima visi Lietuvos paðto skyriai.Mûsø indeksas 5049.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 159

DANIELIUS MUÐINSKAS, vyr. redaktorius

R e d a k c i j o s k o l e g i j a :

JUOZAS APUTIS

ALGIMANTAS BALTAKIS


PETRAS DIRGËLA, vyr. redaktoriaus pavaduotojas

REDA GRIÐKAITË

LORETA JAKONYTË

ANTANAS A. JONYNAS

HERKUS KUNÈIUS

MINDAUGAS KVIETKAUSKAS

JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS

MARCELIJUS MARTINAITIS

JÛRATË SPRINDYTË

RENATA ÐERELYTË

PIETRO U. DINI (Italija)

VIOLETA KELERTIENË (JAV)

VALDAS PETRAUSKAS (Kanada)

REGIMANTAS TAMOÐAITIS, skyriaus redaktorius

RYMUTË AKSTINAITË, stilistë-korektorë

ROMA ZMITRAVIÈIENË, techninë redaktorë

Kompiuteriu rinko ALDONA GRYGELIENË

Redakcijos nuomonë nebûtinai sutampa su þurnalo autoriø nuomone.

Redakcijos adresas:K. Sirvydo 6, 01101 Vilnius

Telefonai: vyr. redaktoriaus – 261 73 44; vyr. redaktoriaus pavaduotojo, literatûros skyriaus – 261 61 00; kritikos, meno, eseistikos skyriaus, techninës redaktorës, korektorës – 262 55 79;buhalterijos – 262 61 84. Faksas – 261 73 44, el. paðtas: [email protected]

© „Metai“, 2008. Eina nuo 1991 m.

2008.6.qxd 2008.06.02 13:15 Page 160

Date post:	23-Jan-2021
Category:	Documents
Upload:	others
View:	2 times
Download:	0 times

2008.6tekstai.lt/images/stories/MetaiLankaiNr_6.pdfJÛRATË SPRINDYTË, LORETA...

Documents